Dauguma jaunuolių, kaip ir apskritai dauguma žmonių, rengiasi šeimyniniam gyvenimui moterystėje. Šeima, anot prof. St. Šalkauskio, yra laikoma tuo pagrindiniu gyvenimo narveliu, kur susibėga prigimtieji, religiniai ir tautiniai pradai ir sudaro pilnutinio gyvenimo sintezę. Dėl to jaunuoliai, turintieji šeimyninį pašaukimą, turi jam rimtai ruoštis ir įsigyti tų žinių, kurios jų šeimą padarytų laimingą.
Atominio amžiaus žmogus, apsvaigęs savo išradimų laimėjimuose, tikėdamasis be Dievo malonės, vien prigimties įstatymų pagalba, galėsiąs tvarkyti ir moterystę, žiauriai apsivylė. Paniekinęs moterystę, kaip sakramentą, jis tapo savo geidulių vergu ir, būdamas tobuliausias Dievo tvarinys, pats save sulygino su gyvuliais, kurie vien aklu instinktu tesi vaduoja. Atmetęs Katalikų Bažnyčios mokslą apie moterystę ir vadovaudamasis instinktu, pats save nubaudė, savo vaikus nelaimingus padarė ir visuomenės skriaudiku tapo.
Daugelis šių dienų negerovių kaip tik ir išplaukia iš šeimos dorovės nupuolimo. Atplėšta nuo sakramentinės malonės moterystė nėra nei tvirta, nei nesuardoma, nei nešanti laimę joje gyvenantiems. Pairusioje moterystėje retai ir vaikai išauga geresni už tėvus.
1. Moterystės supratimas
Moralinėje teologijoje H. Noldinas, S. J., šitaip moterystę aptaria: "Moterystė, kaip natūralinė ir socialinė institucija, yra vyro ir moters jungtuvės kūdikių gimdymui ir jų auklėjimui įkurtos.
Jei pažvelgsime į Katalikų Bažnyčios kanonus, tai ten atrasime, kad moterystė yra kontraktas — sutartis, kuria vyras ir moteris, moterystės gyvenimui tinkami, visam laikui ir išimtinai, vienas kitam atiduoda ir priima savo kūnus, kūdikių gimdymui, jų auklėjimui ir savitarpiam gyvenimui.
Nors kiekvienas šio aptarimo žodis turi savo reikšmę, bet man atrodo, kad moterystė suglaustai galima šitaip aptarti: Moterystė yra vyro ir moters jungtuvės žmonijos palaikymui ir bendram gyvenimui. Tai yra natūralinės moterystės apibrėžimas. Jis labiau išryškės, kai kalbėsime apie moterystės kilmę, tikslą ir moterystę kaip sakramentą.
2. Moterystės kilmė
Įsigijus bendrąją moterystės sąvoką, reikia kalbėti apie moterystės kilmę. Iš Šv. Rašto žinome, kad moterystė yra paties Dievo, visatos Kūrėjo, sukurta. Jos kilmę randame pirmame Genezės knygos puslapyje, ten kur aprašomas pasaulio ir žmonių sukūrimas. Ten skaitome, kaip Dievas sutvėrė gyvulius, žuvis ir paukščius ir kaip visa tai buvo gera. Pagaliau Dievas sutvėrė Adomą, kad jis būtų visų tvarinių valdovu ir pavadintų juos vardais. Tada Dievas Adomui parodė visus tvarinius ir jis, duodamas jiems vardus, nerado nė vieno panašaus į save, kuris jam padėtų.
Neradęs nei vieno į save panašaus tvarinio, Adomas, matyti, liūdėjo, jei Dievas susirūpino ir tarė: "Negera žmogui būti vienam, padarykime jam pagelbininkę, panašią į jį". Tada pirmajam vyrui jis davė pirmąją moterį, ir žemėje įvyko pirmosios jungtuvės. Laimindamas pirmąją jaunavedžių porą, Kūrėjas tarė: "Veiskitės ir dauginkitės ir pripildykite žemę ir ją užvaldykite". Tada Adomas džiaugėsi ir šitaip kalbėjo: "Štai ši yra kaulas iš mano kaulo ir kūnas iš mano kūno. Ji vadinsis žmona, nes paimta iš žmogaus. Dėl to vyras paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie savo žmonos ir bus du viename kūne" (Gen. 1, 27s., 2, 23ss.).
Iš vyro ir moters sukūrimo ir jų jungtuvių aprašymo paaiškėja ir Kūrėjo planai. Sutvėręs pasaulį, Dievas panoro jį padovanoti žmonėms. Tada jis sutvėrė vyrą ir moterį ir tarė: "Veiskitės ir dauginkitės, pripildykite žemę ir ją užvaldykite". Vadinasi, Dievas norėjo, kad žmonės, moterystėje gyvendami, bendradarbiautų su juomi žmonių kūrime ir tuo būdu daugindamiesi užvaldytų jo sukurtąjį pasaulį. Vienos lyties žmogus, Adomas, šio uždavinio atlikti negalėjo. Jam ir šiaip jau gyvenime reikėjo pagelbininkės, kaip tai aišku iš Dievo žodžių: "Negera žmogui būti vienam, padarykime jam pagelbininkę, panašią į jį".
Moterystė pati savyje, jau vien atsižvelgus į josios kilmę, yra šventas ir religinis dalykas ir dėl to, kad ji yra paties Dievo sukurta, ir dėl to, kad ji vaizduoja Amžinojo žodžio su kūnu ir Kristaus su Bažnyčia susijungimą, ir dėl to, kad žmonių giminės palaikymas žemėje turi tikslu Dievo garbę.
Toliau, nežiūrint to, kad moterystė pradžioje buvo paties Dievo įkurta, tačiau to paties Dievo sprendimu buvo taip sutvarkyta, kad kiekvienos atskiros šeimos sukūrimo atveju ir žmogaus valia pilnai pasireikštų, kaip tai matome iš Pijaus XI "Casti Conubii" enciklikos žodžių, kur sakoma: "Kiekviena atskira moterystė, kaip jungtuvėmis susijungimas, to vyro su ta moterimi, kyla iš abiejų sužieduotinių sutikimo, kuris yra laisvos valios veiksmas, kuriuo abi pusės duoda ir priima iš jungtuvių išplaukiančią teisę". Iš to seka, kad moterystė yra ne tik Dievo veikalas, bet kartu ir vyro su moterimi sutartis, arba kontraktas, kuris nuo kitų kontraktų skiriasi tuo, kad, kartą teisėtai sudarytas, negali būti sugriautas nė abiejų pusių laisvu susitarimu.
3. Moterystės tikslas
Apie moterystės tikslą daug kalbėti netenka, nes jis jau pakankamai išryškėjo, kalbant apie josios kilmę Kūrėjo planuose. Čia tik reikia pabrėžti, kad nežiūrint to, koks autoritetas bandytų kitaip įrodinėti, pagal Bažnyčios mokslą vis tiek pirmaeilis moterystės tikslas yra vaikų gimdymas ir jų auklėjimas; gi antraeilis tikslas yra tarpusavė pagalba, o po pirmųjų tėvų nuodėmės, susilpnėjus žmogaus prigimčiai, ir remedium con-cupiscentiae, aistros nuraminimo priemonė.
Vaikų gimdymą ir jų auklėjimą pirmaeiliu tikslu Katalikų Bažnyčia laiko todėl, kad šiam tikslui Dievas įkūrė moterystę ir pagal nustatytus Jo planus kitokiu būdu nėra įmanomas nei žmonijos palaikymas, nei pasaulio užvaldymas, nei paties Dievo garbė. Antraeilis tikslas jau galimas ir kitokiu būdu pasiekti, nors ir jis taip pat to paties Kūrėjo žmonių gerovei buvo pramatytas, atsižvelgiant į pirmaeilį tikslą.
A. Gulbinsko nuotr.
Dailininko A. Varno 75 metų amžiaus ir 50 m. meninės kūrybos sukakties proga buvo suruošta Čikagoje jo kūrinių paroda ir iškilminga puota, kurios metu jubiliatą sveikino visuomenės atstovai. Fotografijoje dailininką sveikina p. Samienė. Kairėje sėdi p. Varnienė, dešinėje — J. Dauž-vardienė ir solistas A. Brazis.
4. Moterystės kliūtys
Nežiūrint to, kad moterystė Dievo sukurta žmonijos palaikymui bei tarpusavei vyro ir žmonos pagalbai ir kad ji yra jųdviejų laisvos valios sutartis, yra kliūčių, kurios tam tikrais atvejais neleidžia moterystės sukurti. Tokias kliūtis sudaro tam tikros aplinkybės, kurios kliudo sukurti leistiną ir galiojančią moterystę. Vadinasi, šios kliūtys liečia moterystės leidžiamumą ir josios galiojimą.
Vienos tų kliūčių yra prigimties, kitos dieviškosios, kitos bažnytinės, dar kitos civilinės teisės nustatytos.
Prigimties ir dieviškojo įstatymo kliūtys įpareigoja visus žmones, bažnytinės pakrikštytuosius, o civilinės tik nekrikštytus. Įsidėmėtina taipgi, kad dieviškojo įstatymo kliūtis autentiškai aiškinti gali tik Apaštalų Sostas, nes tik Bažnyčios galvai Kristus suteikė šią galią.
Sakėme, kad yra dvejopos rūšies kliūtys: vienos jų draudžia sukurti moterystę, o kitos ir sukurtą moterystę padaro negaliojančią. Nuo pirmųjų Bažnyčia gali duoti dispensą, nuo antrųjų dispenso neduoda.
Moterystę draudžiančios kliūtys yra šios: 1. Specialus Bažnyčios uždraudimas tam tikrais atvejais, tam tikriems asmenims; 2. Advento ir gavėnios laikas, kai liturgijos įstatymai draudžia duoti jungtuvių palaiminimą; 3. Teisėtai sudarytos sužieduotuvės yra kliūtis, kai jos sudarytos su vienu asmeniu, o moterystę norima sukurti su kitu; 4. Moterystės negali sudaryti ir paprastais mergystės, tobulos skaistybės, nevedimo, kunigystės šventimų priėmimo ir vienuolijon stojimo įžadais susirišę žmonės.
Kliūtys gi, kurios moterystę daro visai negaliojančią arba negalimą yra šios:1. Substanciali klaida, pvz., kai vienos pusės asmuo yra ne tas, kuriam antrosios pusės asmuo duoda pritarimą jungtuvėms; 2. Prievarta ir didelė baimė, kurios dėka buvo išreikalautas pritarimas moterystei;
3. Pagrobimas, kuriuo moteris jungtuvių tikslu prievarta iš saugios vietos į nesaugią nugabenama; 4. Nepajėgumas lytiniai santykiauti; 5. Moterystės ryšys, kol pirmosios moterystės vyras ir moteris tebėra gyvi;
6. Reikiamo amžiaus trūkumas; 7. Kulto skirtumas, pvz., kataliko su eretiku ar schizmatiku; 8. Kunigystės šventimai arba vienuolių iškilmingieji ir amžinieji įžadai; 9. Prasikaltimas, kuris kyla iš svetimoterystės ir vieno šeimos nario žmogžudystės vedybų tikslu; 10. Artima kraujo giminystė; 11. Giminystė, kuri atsiranda moterystę sukūrus tarp vyro ir moters giminių ir atvirkščiai, 12. Viešosios dorovės kliūtis, kuri atsiranda iš asmenų artumo, būtent, iš neteisėtos moterystės ir viešo konkubinato, — susidėjimo; 13. Dvasinė giminystė, kylanti tarp krikšto tėvų ir jų krikštavaikių; 14. Legalinė giminystė, kuri trukdo sukurti šeimą, įsūnytojams su įsūnytaisiais.
Į visa tai atsižvelgus, besiruošiantieji moterystėn turėtų šias kliūtis gerai žinoti, kad kartais neužmegztų ryšių, vedančių moterystėn su tokiais asmenimis, su kuriais dėl čia paminėtų kliūčių moterystę sukurti negalėtų.
5. Moterystės vienumas
Viena iš pagrindinių moterystės savybių yra josios vienumas. Žinome, kad Dievas jungtuvių ryšiu sujungė vieną vyrą su viena moterimi ir pasakė: "Erunt duo in came una" (bus du viename kūne). Jis tada nesakė, kad bus daug viename kūne, bet bus du viename kūne. Moterystės vienumas draudžia tiek vienam vyrui turėti daugelį žmonų — polyga-mia, tiek vienai moteriai daugelį vyrų — polyandria.
Šis moterystės vienumas bendrai buvo išlaikytas iki tvano laikų. Sakau bendrai, nes, nupuolus žmogaus prigimčiai per gimtąją nuodėmę, išimčių pasitaikydavo, kurių viena buvo Lamekas Matuzelio sūnus, turėjęs dvi žmonas. Po tvano gi greitesniam žmonijos išsiplatinimui Dievas leidęs vyrams turėti po kelias žmonas. Kristus tačiau šį leidimą atšaukė ir vėl grąžino pirmykštį moterystės vienumą. Dėl to dabar Katalikų Bažnyčia, kaip Kristaus mokslo saugotoja, moko ir reikalauja, kad šalia sukurtos vieno vyro su viena moterimi moterystės, nei vyras nei moteris neturėtų kūniškų ryšių su pašaliniais asmenimis. Naujajame Įstatyme, pagal Kristaus mokslą, ne tik darbai bet mintys ir troškimai jau yra laikoma svetimoteryste.
Moterystės vienumą gina ir pati prigimtis, nes vyro ar žmonos neištikimybė sukelia šeimoje didžiausias audras. Vyras stengiasi visomis išgalėmis prie savęs pririšti žmoną, o žmona vyrą. Jie vienas kitą saugoja, kaip brangiausią turtą. Mažiausias, kartais net nekaltas, žingsnelis į šalį sugriauna šeimos laimę, atnešdamas liūdesį ir nusiminimą. Tai jiems atsitinka dėl to, kad jie jau nebegyvena pagal prigimties Kūrėjo planus, nes jie jau nebe du viename kūne, bet koks nors trečias tarp jų įsibrovė.
6. Moterystės nesugriaunamumas
Kita esminė moterystės savybė yra josios nesuardomumas. Tikrą moterystę sukūrusiems, kol abu gyvi, tokių skyrybų, kurios leistų vesti kitą moterį, ar moteriai suteiktų teisę tekėti už kito vyro, nėra. Čia jokia pasaulinė valdžia tokiems nei tikrų skyrybų, nei kitos tikros moterystės leisti negali. Tokia pasaulinės valdžios įstaigoje sukurta moterystė, nėra moterystė, bet nuolatinė svetimoterystė, moterystės gėda — konkubinatas. Tą gerai jaučia tie, kurie tokias moterystes sukūrė, nes juos baudžia ne tik sąžinė ir Bažnyčia, neleisdama prie sakramentų, bet ir pati prigimtis, kaip jau anksčiau minėjome.
Tiesa, žydams dėl jų širdies kietumo Mozė buvo leidęs duoti atsiskyrimo raštą— libellum repudii, bet Naujame įstatyme Kristus šį leidimą atšaukė. Kai kartą pariziejai jį paklausė: "Ar dera žmogui atleisti savo žmoną dėl kokios nors priežasties?" Atsakydamas Jis jiems tarė: "Ar neskaitėte, kad tas, kuris pradžioje sutvėrė žmogų, padarė juos kaip vyrą ir moterį? Ir tarė: Todėl žmogus paliks savo tėvą ir motiną ir laikysis savo žmonos, ir du bus vienas kūnas. Taigi, yra jau nebe du, bet vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria." Jie jam tarė: "Tai kam gi Mozė liepė duoti persiskyrimo raštą ir paleisti?" Jis jiems atsakė: "Mozė leido jums paleisti savo žmonas dėl jūsų širdies kietumo, pradžioje taip nebuvo. Taigi, aš jums sakau: Kas paleidžia savo žmoną, jei ne dėl svetimoterystės, ir kitą veda, svetimoteriauja; ir kas paleistąją veda, svetimoteriauja" (Mat. 19, 3-10).
Taigi, po šių Kristaus žodžių apie atsiskyrimo galimybės tikrąją prasmę, sukūrus teisėtą šeimą, nėra nė kalbos, pakol abu gyvi, nors dėl nesugyvenimo ar svetimoterystės atskiram gyvenimui būtų iš pačios Bažnyčios gavę teisę atskirai gyventi.
7. Moterystės sakramentas
Kristus, sugrąžinęs moterystei pirmykštį josios kilnumą, vienumą ir nesuardomumą, pakėlė ją į sakramentus. Dėl to Bažnyčios kanonų kodekse randame, kad visų pakrikštytųjų net ir klaidatikių, moterystės kontraktas tuo pačiu jau yra sakramentas.
Pats moterystės sakramentas šitaip teologiškai aptariamas: Moterystė yra Kristaus įkurtas sakramentas, teikiąs malonę teisėtoms vyro ir moters jungtuvėms pašvęsti ir vaikams gimdyti bei auklėti.
Taigi, pakrikštytųjų katalikų moterystės kontraktas, pagal Bažnyčios nuostatus sudarytas ir jos pašventintas, tuo pačiu tampa sakramentu ir pašvenčia jį priimančiųjų sielas, suteikdamas sakramentalinę malonę ir duoda stiprybės sakramentinio gyvenimo nelengvų tikslų siekime.
Netikinčių nekrikštytųjų moterystė yra tik paprastas kontraktas, bet jei abu netikintieji atsiverčia, tai Krikšto metu jų moterystė tampa sakramentu. Gi pakrikštytojo moterystė su nekrikštytu sudaryta yra tik natūralus šeimos ryšys.
Tai taip atrodo moterystė Katalikų Bažnyčios moksle. Norint išsamiau išdėstyti šį mokslą, negalima sutilpti į vieno straipsnio rėmus. Tam reikėtų ištisos straipsnių eilės. Šiuo straipsniu stengėmės paaiškinti tik tai, kas yra svarbiausia žinoti jaunavedžiams. Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.