Spausdinti

      Mes, lietuviai, giriamės savo vaišingumu, ir visai teisingai. Gal tikrai kitose tautose sunku pastebėti tokį nuoširdų vaišingumą, kaip Lietuvoje. Lietuviui vaišingumas yra tartum įgimtas. Kai kas mėgina įrodinėti, kad ne visi lietuviai yra vaišingi. Sakoma, kad tik žemaičiai ir aukštaičiai pasižymi vaišingumu, o Suvalkijoje jo nerasi. Tai yra labai didelė klaida. Suvalkiečiai, kaip ir visi lietuviai, yra labai vaišingi, tik jų vaišingumas gal šiek tiek kitaip pasireiškia negu žemaičių. Tai išplaukia iš skirtingo suvalkiečių charakterio.

      Visi žino, kad tiek geografine padėtimi, tiek istorinių įvykių raida Suvalkija tapo pažangiausia Lietuvos sritis. Čia žmonės turtingiau gyvena, čia didesnis skaičius aukštesnius mokslus pasiekia, čia daugiau yra pažengusi civilizacija. Visa tai suvalkietyje išugdė tam tikrą ambiciją, kuri turi įtakos ir jo vaišingumui. Suvalkietis yra nemažiau vaišingas už kitus lietuvius, tik jo vaišingumas atrodo kartais netoks nuoširdus, nes jame pasireiškia suvalkiečio ambicija ir išdidumas. Žemaitis tave visados vaišins, nors ant stalo tegalės padėti tik bulvių su rūgštum pienu arba didelį dubenį pusmarškonės košės. Suvalkietis to niekados nedarys. Jeigu jis negali svečio pavaišinti, kaip pridera, jis jo visai nevaišins. Suvalkiečio vaišių stalas turi būti apkrautas tokiais valgiais, kad svečią nustebintų, kad jis kelias dienas apie tai kalbėtų. Ir suvalkietis, norėdamas pasirodyti vaišingas, kraus ant vaišių stalo, ką tik gali, nesigailėdamas jokių išlaidų. Suvalkietis nėra šykštus, jis yra didžiadvasiškas. Jis gerbia ne tik svečią, bet ir save, užtat nenori apsijuokinti, padėdamas ant stalo bet ką. Taigi, ir suvalkietis, kaip ir kiekvienas lietuvis, yra vaišingas.

      Ir po pasaulį paplitę lietuviai šios savo ypatybės taip greitai neužmiršta, vaišingumu jie visados pasižymi. Bet kaip kiekviename dalyke, taip ir čia turi būti tam tikros ribos ir saikas. Nors ir geriausia žmogaus ypatybė, peržengusi nustatytas ribas ir neišlaikiusi saiko, tampa blogybe. Gal būt, ir mūsų vaišingumas kartais peržengia ribas, užmiršta saiką ir lietuviui nedaro garbės, bet tik gėdą. Mes turime būti vaišingi, bet neužmirškime mandagumo ir takto. Šiame šeimos skyriuje mes dažnai rašėme apie žmonos ir vyro santykius, nagrinėjome vaikų santykius su tėvais ir tėvų su vaikais, bet bus ne pro šalį pažvelgti, kokie turėtų būti šeimos santykiai su svečiais. Su svečiais mes turime būti nuoširdūs, vaišingi, bet drauge taktiški ir mandagūs. Taktas ir mandagumas reikalauja niekad kito žmogaus neužgauti ir nedaryti bei nesakyti to, kas jam nebūtų malonu. Neretai svečiuose tenka pastebėti, kad mes, lietuviai, taktą ir mandagumą paaukojome vaišingumo sąskaiton. Čia mintyje turiu perdėtus raginimus, vertimus, tikrą prievartavimą valgyti ir gerti.

      Kai kas mano, kad vaišėse bus išlaikytas geras tonas, jei svečiai visuomet atsisakinės, nieko neims valgyti nei gerti, o šeimininkai juos visokiais būdais ragins ir vers. Tokios vaišės man primena Lietuvos žydelių krautuvę, kur krautuvininkas visokiais būdais prisispyręs perša savo prekę, o pirkėjas stengiasi kaip galima daugiau nusiderėti. Tai yra tikrai juokinga ir negražu. Kai kuriose Lietuvos vietose net yra buvusi patarlė: "Svečiuose ant vaišių stalo visko buvo, tik trūko raginimo".

      Reikėtų visuomet prisiminti šią taisyklę, kad viskas, kas yra padėta ant vaišių stalo, yra padėta ne parodai, bet svečiams. Šeimininkai bus patenkinti, jei svečiai visko ragaus, valgys ir gers. Jei svečiai taip elgtųsi, bet nesibrangintų ir nelauktų būti raginami, tada šeimininkams nereikėtų jų raginti ir versti. Taigi, nėra prieš mandagumą pačiam imti, kas yra ant stalo, arba paprašyti, kad kitas paduotų, jeigu ir niekas neragina.

      Bet yra tokių šeimininkų, kurie savo vaišingumą nori parodyti ne tiek valgių bei gėrimų gerumu ir gausumu, kiek raginimu ir net prievarta. Teko girdėti toki pasakojimą, kad kažkur Žemaitijoje keleivis užėjo į sodybą paprašyti stiklo šalto vandens. Tuoj vaišingoji šeimininkė jam padavė. Jis išgėręs padėkojo ir pasakė, kad jų vanduo esąs labai skanus. Tada šeimininkė pripylė dar vieną stiklą ir liepė gerti. Veltui keleivis atsakinėjo, kad jau nejaučia troškulio, kad jau atsigėrė, šeimininkė bruko jam į rankas stiklą ir liepė gerti, jeigu skanu; sakė, kad jie vandens daug turį, kad jo tikrai nepritrūks. Ir taip tą keleivį prigirdė, kad jis vos vos paėjo.

      Atrodo juokinga, bet yra dar juokingiau arba, geriau sakant, negražu ir liūdna, kai šeimininkai tiek yra netaktiški, kad verčia gerti degtinę arba kitus svaigalus ne tik suaugusius, bet net ir jaunuosius. Kartą teko būti liudininku labai klaikaus vaizdo, kurį gal kas vadins vaišingumu. Prie stalo sėdėjo daug svečių, tarp jų ir kokios šešiolikos metų mergaitė. Šeimininkai pylė svečiams degtinę, neaplenkdami nė tos mergaitės, nors ji atsikalbinėjo, kad niekad negerianti, kad nė tėveliai nenori, kad ji gertų. "Dabar esi pas mus svečiuose ir turi manęs klausyti", pasakė šeimininkė ir pripildė jos stiklelį. Mergaitė, nenorėdama užgauti šeimininkų, šiaip taip susiraukusi išgėrė. Tada šeimininkas prisispyręs jai "aiškino", kad vieno nepakanka, kad nepatogu stovėti ant vienos kojos, kad reikia išgerti ir antrą. Mergaitė, kiek įmanydama, spyrėsi, bet pagaliau turėjo nusileisti. Po kelių minučių šeimininkas vėl norėjo pripildyti jos stiklelį, sakydamas, kad "Dievas myli trejybę", todėl reikia išgerti ir trečią. Mergaitė ranka uždengė stiklelį ir neleido pilti. Bet, jai kažko nusisukus į kitą pusę, šeimininkas pasinaudojo proga ir pripylė. Mergaitė griežtai atsisakė gerti, nes jau jai galva svaigstanti. Tada šeimininkas ir kiti jo "padėjėjai" atsistojo ir sakė nesėsią, iki ji neišgers. Mergaitė išraudusi sėdėjo, o visų svečių akys buvo nukreiptos į ją ir beveik visi ragino, kad gertų, kad neįžeistų šeimininkų. Mergaitė, nežinodama ką daryti, pradėjo verkti, ir tik ašaros ją išgelbėjo iš to "vaišingumo". Ar galima rasti tinkamų žodžių apsakyti tokiam barbariškumui?

      Nereikia manyti, kad yra labai negražu tik jaunas mergaites taip versti ir prievarta raginti, kad gertų. Yra nemandagu panašiai elgtis ir su suaugusiais. Pasiūlyk svečiui ko nors gerti, ir jeigu jis sutiks — gerai, bet jeigu atsisakys — jo neprievartauk. Panašiai yra su valgiu. Jeigu jam ko nors dedi į lėkštę ir jis pasako, kad užtenka, nedėk daugiau. Kartą svečiuose teko pastebėti, kaip nedrąsus jaunuolis, nenorėdamas užgauti šeimininkų, slaptai įsidėjo į kišenę iš lėkštės gabalą mėsos, kurios negalėjo suvalgyti ir kurią jam prievarta šeimininkė buvo įdėjusi.

      Bet čia vėl noriu pakartoti, kad patys svečiai laikytųsi kitokios taktikos negu kad daugeliui yra įprasta: nereikia vaidinti sotų, nereikia tyčiomis spirtis ir brangintis, nors iš tikrųjų tikrai norėtum ko nors valgyti ar gerti. Jei siūlo ir tu nori, tai ir imk, nelaukdamas, kad per daug ragintų. Nebūtinai reikia ir siūlyti, gali ir pats paprašyti, mandagiai pasakydamas šeimininkei ar kuriam nors kitam, kad tas ar kitas dalykas tau labai patinkąs, esąs labai skanus, todėl, jei galima, norėtum dar jo paragauti. Tai bus labai gražu, taktiška, patiks ir šeimininkei ir kitiems. Visur čia yra reikalingas paprastumas, natūralumas, tikras nuoširdumas. Visa tai vienu žodžiu mes vadiname mandagumu.

      Šia proga dar norėčiau prisiminti vieną vestuvių paprotį, vis labiau ir labiau dabar tarp lietuvių įsigalėjantį, kuris man trupučiuką primena kai kuriuos hotentotų ir bušmėnų papročius — tai vertimas pamergių ir pabrolių bučiuotis. Žinoma, niekas negali piktintis, jei vestuvių dalyviai pradeda dainuoti įprastą dainelę, "Kartu, kartu, jauniesiems kartu, kad pasibučiuotų, tai būtų saldu", ir laukia, kad jaunieji viešai pasibučiuotų. Tačiau to negalima pritaikyti pabroliams ir pamergėms. Pamergė nėra pabrolio žmona, todėl jiemdviem bučiuotis, jeigu nėra kokių nors kitų rimtų priežasčių, yra nepadoru. Taigi, vestuvių dalyviams dainuoti ir versti, kad pabroliai su pamergėm bučiuotųsi, yra negražu ir neestetiška. Kartą vėl teko matyti, kaip jauna, graži mergaitė buvo verčiama bučiuotis su savo senu, barzdotu ir nusigėrusiu pabroliu. Tai yra šlykštu. Todėl šį paprotį, jeigu būtinai norime jį pasilaikyti, apribokime tik jaunavedžiams, bet jokiu būdu jo netaikinkime pabroliams ir pamergėms. Gal kai kam jis ir patiktų, bet daugumui pamergių tikrai bus nemalonus, o žiūrovams neestetiškas.

Juozas Vaišnys, S. J.