Šeima dažnai apibūdinama, kaip pagrindinė socialinė institucija arba kaip pagrindinis socialinis junginys ir kaip pagrindas visiems kitiems socialiniams junginiams, nes nuo jos tvarkingumo ir vidinio harmoningumo pareina visų kitų socialinių junginių sėkmingumas ir jų siekiamų tikslų efektingumas. Lygiai teisingai šeima yra aptariama ir kaip intymiausias socialinis vienetas, nes jos narių tarpusavio santykių glaudumas ir intymumas yra didesnis, negu bet kokiame kitame socialiniame junginyje.

      Be vyro ir žmonos santykių, kurie yra skirtingos prigimties, tėvų ir vaikų santykiai yra nepalyginamai sudėtingesni ir turiningesni, negu bet koks žmogiškas atskirų individų ar grupių santykiavimas. Visų pirma, tėvus ir vaikus riša biologiniai ryšiai — kraujo ryšiai — nes vaikai biologiškai yra, tarsi, tėvų dalis — tiesioginis jų prigimties paveldėjimas bei pratęsimas.

      Normaliai tėvus ir vaikus glaudžiai jungia emociniai ryšiai, būtent, tėvų— vaikų meilė. Vaikas išauga tėvų, o ypač motinos, meilės įtakoje, per kurią jis patiria didžiausią jos švelnumą ir pasiaukojimą jam. Jos susirūpinimas juo ir jos gero jam siekimas dažniausiai baigiasi tik jos mirtimi. Vaikus su tėvais jungia ir ekonominiai reikalai. Tėvai vaikus aprūpina ir užlaiko iki jie gali pradėti savarankiškai gyventi. Praktiškai tėvai visada stengiasi pastatyti savo vaikus stipriai ant kojų ekonomiškai ir šiaip kaip galima geriau paruošti juos geresniam gyvenimui. Vaikai gi normaliai rūpinasi savo tėvais jų senatvėje. Greta ekonominio atžvilgio, tėvus ir vaikus jungia bendras rūpinimasis tarpusavio saugumo, tarpusavio pagalba, kai ji kuriai nors pusei yra reikalinga. Tėvų—vaikų santykius nuspalvina bei įprasmina ir tėvų auklėjamosios pastangos. Tėvai yra pirmieji ir patys svarbiausi vaiko auklėtojai. Normaliai jokia mokykla negali jų pakeisti. Jie įveda vaiką į aplinkos pažinimą ir duoda pagrindą vaiko religijai. Jie padeda susiformuoti jo įpročiams, Jo laikymuisi, ir jo charakteriui; jų pažiūrų bei nuomonių įtakoje formuojasi jo įsitikinimai ir idealai; jų padedamas, jis nusistoto sau gyvenimo kryptį ir jam pasiruošia. Tas tėvų auklėjamąsias pastangas daro sėkmingesnes jų autoritetas arba tėvų — vaikų autoritetiniai santykiai, kurie susiformuoja kūdikystėje ir nesibaigia net ir žmogui subrendus, nes normaliai tėvų įtaka neišnyksta per visą žmogaus gyvenimą. Visiems gi tėvų ir vaikų santykiams daro įtakos jų religinė padėtis. Įsakymas gerbti tėvą ir motiną, suprastas plačia prasme, apima visas tėvų pareigas vaikams ir vaikų pareigas tėvams.

      Žiūrint iš visų kalbamų atžvilgių, šeimos reikalai sujungia visus šeimos narius. Vieno šeimos nario asmeniniai dalykai drauge paliečia ir visus kitus šeimos narius. Teoriškai svarstant šeimą, kaip organinį vie-netą, neretai atrodo, kad tėvų ir vaikų santykiavimas, turįs giliausias biologines šaknis, nuspalvintas giliausia vaikų meile ir pasiaukojimu, abiem pusėm naudingas ekonomiškai ir sankcionuotas religiškai, turėtų būti darnus. Atrodo, kad normaliai neturėtų juose būti vietos nesusipratimams bei konfliktams. Praktiškai vispusišką darnumą ir čia nevisada rasime. Ir visiškai palankiomis aplinkybėmis jauniems žmonėms augant ir bręstant, šeimos santykiuose atsiranda didesnių ar mažesnių nesklandumų bei įtempimų ir tylių dramatiškų išgyvenimų. Iš vienos pusės neįvertinta meilė, kartumas bei nusivylimas su didžiausiu susirūpinimu seka jauno žmogaus žingsnius; iš kitos gi pusės veržimasis į savarankiškumą ir siekimas savo teisių kankinasi sąžinės priekaištais ir vis dėl to suka į šalį iš tėvų eito kelio ir ilgisi platybių bei tolumų, kurias mano rasti toliau už tėvų matomo horizonto.

      Tėvų ir vaikų santykių nesklandumai natūraliai iškyla dėl dviejų priežasčių: 1) kiekvienas augantis žmogus jau savo vaikystės pabaigoje pergyvena jausmą, kad artima tėvų globa jį varžo, kad joje lyg ir nėra sąlygų jam išsiskleisti; vėliau jam pradeda atrodyti, kad suaugę jo nesupranta; ir taip jis, siekdamas savo brendimo tikslų, pradeda nuo tėvų nutolti bei atsipalaiduoti nuo jų didelės globos, kad įaugtų į platesnę bendruomenę. 2) Jaunuosius nuo vyresniųjų skiria ir kartų skirtumai, kurie susidaro iš to, kad vyresnieji daugiau gyvena didžiosiomis vertybėmis ir dvasia tų laikų, kuriuose jie augo ir brendo; jaunesnieji gi nebūna giliai Įsigyvenę į vertybių sistemą, mažiau pažįsta praeitų laikų palikimą, lengviau pasiduoda pagaunami naujųjų laikų dvasios, mažiau kritikuoja jos trūkumus ir paviršutiniškumą, lengviau susižavi paviršutinišku efektingumu ir mažiau ieško gilesnės dalykų prasmės.

      Dėl kalbamų priežasčių tam tikri daugiau ar mažiau aiškūs nesklandumai tėvų ir vaikų santykiuose amžinai kartojasi ir, gal būti, jie yra neišvengiami. Tačiau normaliai jie nebūna labai dideli ir vėliau išsilygina. Normaliai brendimo laikotarpį pergyvenęs jaunuolis vėl tampa jautrus savo tėvų atžvilgiu, vėl ima juos nuoširdžiau vertinti, vėl grįžta jiems pagarba. Tėvai gi pamiršta praėjusius nesklandumus, džiaugiasi savo vaiko subrendimu ir nebetrukdo jo besireiškiančio savarankiškumo. Lygiai senieji apsipranta ir su mintimi, kad laikai nuo jų jaunystės jau pakitę, ir sutinka su tuo, kad jų subrendę ir suaugę vaikai gali turėti kitokių reikalavimų ir įvairius klausimus spręsti kitaip, negu tai buvo jų jaunystėje. Didesnių nedarnumų tuose santykiuose pasitaiko ten, kur tėvai ir vaikai yra stačios ir nepalenkiamos prigimties žmonės. Normaliame Lietuvos gyvenime dideli tėvų ir vaikų nesusipratimai buvo labai reti. Įsakymas gerbti tėvus buvo tiek respektuojamas, kad jo šviesoje išsilygindavo tėvų ir vaikų santykių nesklandumai. Šeimos gyvenimas Lietuvoje vyko pagal iš seno įsigalėjusias tradicijas, kuriose turėjo savo vietą svarbiausios didžiosios vertybės. Šeima buvo židinys, kuriame vaikas įsigijo vertybių sąvoką ir išmoko jas koordinuoti bei integruoti į vieną sistemą. Per vertybių integraciją integravosi ir pati šeima.

      Didelį sąmyšį į šeimos santykius įnešė tremtis. Nenormalus stovyklų gyvenimas suvedė visus į vieną masę, kurioje dingo šeimų atskirumas ir tėvų autoritetas. Vaikai sutapo su mase, dingo jų santykių su tėvais intymumas. Nenormaliose sąlygose augančio ir bręstančio jaunimo akyse sumažėjo mokslo ir, iš viso, auklėjimo vertė. Tėvų puoselėjamos vertybės ir tradicijos jaunimui ėmė atrodyti nesvarbios ir nebereikalingos, o patys tėvai jiems dažnai atrodė tik nesugebą prisitaikyti prie naujos padėties, senoviški ir konservatyvūs. Jei jie dar mokėsi mokyklose, tai tas daugeliui jų atrodė, kad jie tai darė be didelio reikalo, o tik pildydami tėvų norą. Šiaip tėvų siekimai tapo jiems lyg ir svetimi. Taip perėjimas iš normalaus gyvenimo į benamio būklę ir to benamio varginga dalis iš esmės pakeitė tėvų ir vaikų santykius. Dar daugiau juos pakeitė tremtinių įsikūrimas Naujajame Pasaulyje. Jei gyvenant Vokietijoje, jauniesiems dar buvo sunku atremti jiems tėvų daromus priekaištus dėl įvairių nukrypimų, tai šiame krašte prigijusi tvarka sudarė žymiai palankesnes sąlygas pateisinti bet kuriems tėvų ir vaikų santykių iškrypimams. Vokietijos stovyklose prasidėjusi šeimos dezintegracija čia užsikonservavo. Čia ji rado sau labai palankų teorini pateisinimą ir kitokius tėvų — vaikų santykius.

Vienodi interesai, rūpesčiai ir vargai...

      Tėvų ir vaikų santykius tremtinių šeimoje čia keičia keletas aplinkybių.

      1. Teoriškai tėvų ir vaikų santykius iš esmės kitaip formuluoja čia vyraujanti pragmatinė filosofija ir jos sukurta natūralistinio vaikocentrinio auklėjimo teorija. Tiesa, ta natūralistinio auklėjimo teorija nėra Amerikos išradimas. Ji buvo sukurta Europoje, ir žymiausi jos autoriai buvo europiečiai J. J. Rousseau, E. Key, L. Tolstojus. Bet ten ji neprigijo ir auklėjimo revoliucijos ten nepadarė. Ten perdaug stipriai prigijusi kultūros bei vertybių perdavimo auklėjimo teorija, perdaug stipriai nusistovėję patriarchališki šeimos santykiai, ir revoliuciniai šūkiai auklėjime ten nebuvo labai vertinami. Neradusi Europoje pritarimo, kalbama natūralistinė teorija gerai derinosi su J. Dewey pragmatistine filosofija ir jo pedagogine teorija. Jo auklėjimo supratimas yra pagrįstas vaiko savarankišku patyrimu ir paties vaiko interesais. Auklėtojai jame vaidina tik pagelbinį vaidmenį, sudarydami tik daugiau vaikui palankias sąlygas veikti pagal jo paties interesus, veikti su jo paties pasirinkta medžiaga ir tuo būdu įsigyti savarankiško patyrimo ir savarankiškai susiformuoti sau principus. Nei tėvams nei kitiems auklėtojams neduodama teisės veikti taip, kad vaikas pasisavintų jų įsitikinimus, jų pažiūras ar principus. Suaugusiųjų daromos pastangos pertiekti vaikams savo pažiūras čia vadinamos indoktrinacija ir smerkiamos, kaip žalingos jo individualybės išsivystymui. Ta teorija, kovojanti dėl auklėjimo, pagrįsto vaiko interesais ir jo paties savarankišku patyrimu, faktiškai išlaisvina vaiką iš tėvų ir mokytojų autoriteto ir įtakos. Dewey ir jo šalininkai, siekdami paveikti visuomenės religines, moralines ir socialines pažiūras auklėjimo kelyje, kaip tik bando daryti labai daug sugestijų visą auklėjimą organizuoti taip, kad ko mažiausia liktų vietos tėvų įtakoms ir, kaip jie vadina, indoktrinacijai. Kadangi J. Dewey pedagoginė filosofija yra plačiai prigijusi Amerikos auklėtojų sluoksniuose ir daugiausia ji dėstoma populiarioje pedagoginėje literatūroje, ji čia yra praktiškai labai paveikusi tėvų ir vaikų santykius.

      2. Į šeimos santykius daro smarkią įtaką ir didelė Amerikos civilizacijos pažanga. Čia viskas kinta labai greitai, ir viskas pasensta taip pat labai greitai. Plačiuose sluoksniuose geru dalyku laikoma tai, kas nauja; visų idealas yra naujausias modelis. Kas anksčiau buvo — viskas pasenę. Ką tėvai žino, tas viskas jau seniai pasenę. Kaip jie anksčiau gyveno, tai yra jau dėmesio nebeverta praeitis. Jų nuomonės ir nusistatymai — taip pat tik praeičiai tetinka. Jas gerbti — tai tik rikiuotis į atsilikusiųjų eiles.

      3. Beveik visi lietuviai čia įsikūrė didmiesčiuose. Urbanizacija gi žmogų sumasina. Nuolatinis susidūrimas su daugeliu žmonių nustelbia artimųjų žmonių reikšmę. Daugybė įspūdžių, gaunamų iš tankios žmoniškos aplinkos, atbukina jautrumą artimiesiems bei saviesiems. Per tą žmogaus sumasinimą į šeimą ateina taip vadinamos gatvės įtakos, būtent, padykusių vaikų ir žemos moralės žmonių įtakos, per kurias vaikai užsikrečia vulgarumu, blogais įpročiais iv neigiamu nusistatymu savo tėvams ir visa tam, kas vadinama išauklėjimu.

      4. Į tėvų įtaką savo vaikams gal daugiausia atsiliepia jų socialinė padėtis. Dirbdami abu fabrikuose, tėvai per dienas nemato savo vaikų ir negali sekti jų elgesio. Jie nežino, kur, kaip ir su kuo jų vaikai leidžia laiką, negali per dienas daryti jiems reikiamos įtakos, negali jų kur reikia paskatinti ir kur reikia sudrausti. Vakarais pavargę neturi energijos su jais pabendrauti, su jais įsitraukti į bendrą darbą, žaidimą ar kitokį veikimą. Taip vaikai pamažu nutolsta nuo tėvų. O kai jų interesus pagauna dalykai, esą už šeimos ribų, tai jie per daug savo tėvų ir nepasigenda, ypač kai jie pajunta tėvų varžymą tuose dalykuose, kurie jiems įdomūs ir kuriuose jie nemato nieko bloga. Dažnai gi būna taip, kad per dieną vaikai, likę vieni, gyvena vieną gyvenimą — savarankišką ir jiems įdomų — vakare gi, grįžus tėvams, jie pereina į kitokį gyvenimą — suvaržytą, su tėvų pastabomis ir draudimais. Iš to vaikams susidaro įspūdis, kad visokie tėvų varžymai sudaro jiems ypatingą būklę, skirtingą nuo visų kitų vaikų, kurie nevaržomi. Toliau jiems atrodo, kad visa tai yra tik dėl to, kad jų tėvai kitokie, negu visi kiti, kad jie nuo kitų skiriasi tik tuo, kad jie čia neprisitaiko ir atsilikę. Taip susidaro padėtis, kurioje asmeninis tarp tėvų ir vaikų kontaktas, kuris yra esminis dalykas vaikų auklėjimui, arba sumenkėja arba yra labai nesklandus. O kai paaugliai patys nueina dirbti į darbovietes, tai jie neretai pasijunta prisitaikę geriau, negu jų tėvai, su kuriais jie jau nevisur norėtų rodytis. Tada jau vaikas seka nebe tiek savo tėvus, kiek tuos asmenis, kurie jam labiau naujoje aplinkoje imponuoja. Ta gi jaunimo dalis, kuri toliau mokosi ir lavinasi, greitai pasijunta, kad savo žiniomis ir pažangumu jau pralenkia tėvus, nes anų kitados įgytos žinios yra jau pasenusios.

      5. Nejungia tėvų su vaikais nė laisvalaikis, nes čia nėra tradicijos, kad jis būtų tvarkomas taip, kad jį praleistų visa šeima drauge.

      Visos šios aplinkybės sudaro augančio jaunimo nuotaiką, kurioje nėra daug vietos pagarbai vyresniesiems. Užaugę vaikai eina kiekvienas sau, dažnai palikdami senus tėvus savo likimui. Ypač nureligėjusiose šeimose nemėgstama liktis gyventi drauge su tėvais. Nemėgstama net gyventi iš tėvų paveldėtuose namuose. Tėvų palikimas čia paprastai parduodamas ir kuriamasi naujoje vietoje.

      Nors visur žmoguje prasiveržia individualistinės bei egoistinės tendencijos, tačiau šio krašto tėvų ir vaikų santykiuose jos yra daug stipresnės negu bet kuriame Europos krašte. Čia jos yra susilaukę filosofinio pateisinimo ir yra teoriškai vyraujančios auklėjimo krypties toleruojamos. Čia per daug skatinamas jauno žmogaus savarankiškumas ir sugebėjimas prasimušti, o per maža tevertinami jo santykiai su tais asmenimis, iš kurių jis biologiškai ir dvasiškai yra išaugęs ir su kuriais palaikomas darnus sugyvenimas sudaro jam palankiausią dirvą sveikai išaugti ir subręsti. Čia labai akcentuojamas reikalas išmokyti augančiuosius gyventi drauge, tačiau pamirštama, kad visų socialinių santykių pagrindas yra vaiko ar paauglio santykiai šeimoje. Beieškant čia vyraujančiai pedagogikai būdų apsaugoti vaikui ar paaugliui nuo nemalonumų bei įtempimų šeimoje ir mažinant šeimos vaidmenį, tuo pačiu čia atjungiama nuo savo pareigų pati svarbioji auklėjimo institucija.

      Grįžtant prie lietuviško jaunimo, atrodo, dar nebūtų teisinga jo auklėjimą visiškai sulyginti su vietos tokių pat socialinių sluoksnių auklėjimu. Lietuviškas jaunimas vis dar nėra susiliejęs su šio krašto jaunimu, ir jis yra dar kitoks. Naujųjų lietuvių ateivių vaikai yra europiečių tėvų vaikai, europiečių tėvų auklėtiniai, ir jų auklėjimui dar per daug įtakos tebedaro europinės tradicijos, kurias tebepuoselėja jų tėvai. Taip pat jie dar su daug kuo, kas čia įprasta, sąmoningai nesutinka. Dar jie daug ką vertina kritiškai, daug ko nenorėtų pasisavinti kaip nevertingų dalykų. Tačiau, greta to, jau negalėtume paneigti, kad čia dabar augantis lietuviškas jaunimas jau daug kuo yra susižavėjęs, kas jį jau skiria nuo savo tėvų. Nenorėdamas iš kitų išsiskirti ir įsijungdamas į vietos vaikų būrį, tremtinių vaikas jau daug kur savo tėvams nebepritaria ir norėtų eiti kitokiu keliu. Tuo būdu jo emociniai ryšiai su tėvais menkėja. Lygiai sekdamas kitų draugų nuotaikas, jis svajoja ir apie ankstyvą ekonominį nepriklausomumą. Dėl to ir šeimos ekonominiai ryšiai tvirtai nesuauga ir anksti atsipalaiduoja. Dėl aplinkos įtakų mažėja ir tėvų autoritetas, o kartu su tuo daromos vis mažiau efektingos ir jų auklėjamosios pastangos. Taip pamažu kinta tėvų ir vaikų santykiavimas. Pamažu dingsta Lietuvoje buvusios šeimos ir auk-

      Įėjimo tradicijos, priaugantis jaunimas vis labiau pasuka į čia vyraujančias tendencijas. Taip susidaro tėvų ir vaikų siekimų priešingumai. Tėvai jaučia, kad vaiko išauginimas ir išauklėjimas reikalauja ilgos jų globos bei rūpesčio, tačiau su kartumu patiria, kad vaikas jų vengia ir kad jam didesnę įtaką daro tie aplinkos reiškiniai, nuo kurių jie kaip tik norėtų savo vaikus apsaugoti. Paaugę gi vaikai kartais pasisako patys žiną savo kelius ir reikalus; prieš tėvų prievartą jie galį šauktis net ir policijos pagalbos. Tėvai jaučia moralinę pareigą visada domėtis savo vaikų likimu ir daryti jiems įtakos, kiek jiems įmanoma, tačiau vaikai, anksti verždamiesi į savarankiškumą, vengia bet kurių tėvų įtakų. Tėvai siekia savo vaikus palenkti tvarkingumui ir vidiniam susidrausminimui, o vaikuose formuojasi, kaip viena pagrindinių tendencijų, veržimasis į laisvę, laisvę iki palaidumo. Tėvai paprastai skiepija vaikuose darbštumą, o vaikus vis labiau žavi visa tai, kas jiems sudaro "good time". Kas tėvams atrodo charakterio ugdymu, tas čia augantiems vaikams dažniausiai visiškai nesuprantama.

      Įvairių įtakų bei tendencijų veikiama šeima pamažu nebetenka tos vidinės jėgos, kuri glaudžiai sujungtų visus šeimos narius ir sulaikytų juos nuo ankstyvo išsiskirstymo. Nesant šeimoje vidinio vieningumo, nukenčia joje augančio jaunimo socialinis, moralinis, religinis ir kitų sričių subrendimas.

P. Maldeikis


 


 

Vyras geidžia pavojų ir žaidimo. Dėl to jis geidžia moters, kaip pavojingiausio žaislo.

Zarathustra