Gavėnia yra rimtas atgailos ir susikaupimo laikas. Susikaupimui yra reikalinga tyla. Kiekvienas žmogus turi įgimtą jausmą kalbėti. Bet nebūtų žmogui malonumo kalbėti, jei šalia jo nebūtų klausančių ir tylinčių. Taigi, ne tik žmonių kalbų garsai, bet ir tyla priklauso prie kiekvieno žodžio kelio į pasaulį.

      Daugelis bijo tylos. Atrodo, kad tyla į jų gyvenimą įneš nykumo jausmą. Šie žmonės gali būti persekiojami tyloje. Jie pasirengę apleisti namus, jeigu juos užviešpatauja nejauki tyla. Bet pagalvokim, ar tyla mūsų tarpe yra tokia nejauki, kaip kartais gali atrodyti. Kiek daug yra visuomenėje žmonių, kurie daugiau tylėjo negu kalbėjo. Organizacijų judėjime jie nebuvo kalbų žmonės. Laikraščiuose gal nieko neparašė nei patys apie save, nei kiti apie juos. Televizijoje jų veidų niekas nematė ir nematys. Tai yra tylieji žmonės, kurie niekam nekrito į akis ir apie kuriuos nė istorija daug nekalbės. Šie tylieji žmonės eina per mūsų viešąjį gyvenimą nepastebėti ir gal užmiršti. Nemanykim, kad šie žmonės yra mažaverčiai ir menki dėl to, kad jie viešame gyvenime pasirinko tylinčio žmogaus kelią. Jie yra ne mažiau vertingi žmonės už tuos, kurie eina per gyvenimą kaip garsiakalbiai.

      Yra visokių tylėjimo priežasčių.

      Labai mažai atsiranda žmonių, kurie sugebėtų pasiekti tylinčio žmogaus širdies gelmes ir suprasti jo tylos reikšmę bei priežastis. Vieni tyli, nes mėgsta klausytis, būti žiūrovais ir stebėtojais gyvenime. Jie išgyvena kiekvieno gyvo žodžio jausmą tyloje. Tyla yra jų širdies džiaugsmas. Kiti gal viešumoje nutilo dėl to, kad bijosi persekiojančių žmonių kalbų. Jie atsitraukia nuo viešo gyvenimo ir dėl šventos ramybės pasirenka tylinčio žmogaus gyvenimo dalią. Jeigu jie prabiltų, galėtų mums papasakoti apie savo skausmą, surakinusį jų lūpas. Jų gyvenimas yra tylos protestas prieš visus tuos, kurie viešame gyvenime suka žodžio motorus. Tyla gali būti atstumto žmogaus skausmas. Tylos nežinioje jis leidžia savo gyvenimo dienas ir džiaugiasi, kad jei ne žmonių žodžiai, tai bent tyla galėjo atnešti į jų sielos gelmes šventą ramybę. Žmonių tyla gali būti ne tik ramybės, bet ir susikrimtimo bei pykčio ženklas. Pykčio aistra gali sudegti užčiauptose lūpose, sukąsti dantys gali išblaškyti šios aistros paskutines liepsnas.

      Mūsų laikų milijoninių miestų gyvenimas prisidėjo prie tylinčio žmogaus atsiradimo. Ar mes pagalvojame apie tuos nepažįstamus tylinčius žmones, kurie juda ir kruta didmiesčių susisiekimo centruose? Pasižiūrėkime, kaip žmonės važiuoja ir grįžta iš darbo. Kartais jie yra taip arti vienas kito, neretai net susispaudę ir susikimšę, bet tame žmonių kūnų artume gali būti didelis dvasios atstumas. Šių tylinčių bendrakeleivių tylinčios lūpos mums sako, kad kiekvienas jų savyje turi atskirą gyvenimą. Gyvenimas yra atskiras, kaip atskiri ir gyvenimo keliai. Nepažįstamas žmogus praeina pro mūsų akis tylėdamas. Taip didmiesčių gyvenimas sukūrė tylintį žmogų. Mes tuojau jaučiame, kad yra kažkoks prieštaravimas tarp gatvių triukšmo ir tylinčio žmogaus. Čia kiekvienas žmogus išgyvena savo asmeniško gyvenimo niuansus nepažįstamųjų tarpe. Kiekvienas pasilaiko savo intymųjį gyvenimą sau. Dėl to mes šiandien nesiginčijame ir nesistebime. Tai yra savaime aišku ir suprantama. Nesinorėtų šią tylą vadinti klaikia tyla. Gal, priešingai, reikėtų sakyti, kad tai yra geroji tyla, kuri padeda žmonėms gyventi greta vienas kito. Tokia tyla kartais apgina paskiro žmogaus gyvenimą ir jį palaiko. Labai daug diena iš dienos praeina pro mus šių tylinčių žmonių. Tik vienas Dievas gali suskaityti jų širdies jausmus ir gyvenimo pulsą.

      Su šia nepažįstamųjų tyla ateina į gyvenimą artimo paslapties šešėlis. Paslaptys atriboja žmogų nuo žmogaus tyloje. Tyla yra paslapties skraistė. Ir žmonės sako, kad tyla gera byla. Tai galioja ne tik nepažįstamųjų, bet ir pažįstamųjų tarpe. Ten, kur tyla ir paslaptis ištiesia viena kitai ranką, ten tyla gali tapti džiaugsmu kiekvienam žmogui. Smalsuoliams ši tyla bus erškėtis, išmintingiesiems — palaima.

      Toliau mes matome ne tik žmogiškos tylos kelią į gyvenimą, bet ir gilią tylos reikšmę religijoje. Krikščionybė yra Dievo žodžio ir Dievo Tylos harmonija. Sukurtos įvairios pamaldumo formos bažnyčioje ir vienuolynuose neapsiėjo be tylos įvertinimo. Neretai bažnyčiose, kurios yra lankomos turistų dėl jų meniškos vertės, pastebėsime didelėmis raidėmis išreikštą pageidavimą: "Prašome tylos". Tai yra tyla, kuria išreiškiama pagarba Dievo namams. Tyla, kuri atgaivina žmogų ir atskiria jį nuo įprasto gatvės triukšmo. Tyla, kuri kiekvienam tikinčiajam primena Dievo paslaptį. Taip bažnyčiose mes galime išvysti dievobaimingą tylą, kurioje auga krikščionio pagarbos ir maldos dvasia. Visa bažnyčios liturgija yra žodžio, judesio ir tylos derinys. Bažnyčiose mes pajuntame, kaip Dievo Žodis gyvena sakramentuose, kaip jis juose pasireiškia ir tikinčiųjų tarpe. Visų pažįstamas Dievas atveria tikinčiųjų lūpas Dievo garbinimui maldos žodžiuose, kurie baigiasi prie Dievo neapsakomos paslapties, o paslaptis randa savo lopšį šventoje tyloje. Taip mūsų bažnyčiose gyvena tylusis Dievas. Krikščionybės džiaugsmas yra Dievo Žodyje, krikščionybės džiaugsmas ir skausmas yra Dievo tyloje. Gal mes nusiskųsime su rašytoju: "Dieve, ar Tu nepastebi mūsų šaukimosi maldoje? Ar Tu negirdi tų tūkstantinių maldos šauksmų, kurie kiekvieną akimirksnį kyla prie Tavęs?" Tik viena tikėjimo šviesa gali išlaikyti žmogų prie tylinčio Dievo sosto. Tik viena Dievo meilė sugeba prieiti prie Dievo artumo ir peržengti tylos slenkstį.

      Šv. Povilas savo laiške Korinto bažnyčiai paliko gal kai kam nesuprantamą patarimą apie kalbas ir tylą bažnyčioje: "Moterys bažnyčioje tegul tyli, nes joms neleidžiama kalbėti. Jos turi būti pasidavusios, kaip ir įstatymas sako. Jei jos nori ko išmokti, tepasiklausia namie savo vyrų..." (1 Kor. 14, 34). Čia matome Dievo žodžio tarnybos klausimą bažnyčiose, kuriose liturgijos žmonės yra vyrai. Šv. Povilas remiasi Mozės įstatymu. Jis galėjo dar pridėti Kristaus apaštalų pašaukimą ir kunigystės tradiciją bažnyčioje. Šioje kunigystės tradicijoje mes galime suprasti moters tylą bažnyčioje.

Bet šv. Povilas neužmiršta ir tų, kurie pirmaisiais krikščionybės laikais turėjo kalbų dovaną ir galėjo kalbėti bažnyčiose. Jų kalbų dovana turėjo tarnauti, kaip Povilas sako, bažnyčios pagerinimui. Bažnyčios pagerinime kalbų dovana, kuri buvo dieviško žodžio tarnyboje, turėjo atnešti Dievo ramybę kiekvienam žmogui. Tylinti moteris čia nebuvo nuskriausta. Neskelbdama Dievo žodžio bažnyčioje, ji turi būti jo gerintojo gyvenime.

K. Pečkys,S. J.