A. GRAŽIŪNAS
"Laiškų Lietuviams" š. m. Nr. 9 įmano polemiką su A. Tamošaičiu, S. J., įsiterpė L.Dambriūnas, padarydamas man kai kurių priekaištų ir polemizuodamas dėl mano pareikštų minčių.
Pirmiausia tenka padaryti keletą pastabų dėl priekaištų.
1. L. D. kelia, jog mano straipsnio antraštė buvo "Nepasaulėžiūrinė politika", o straipsnyje esą kalbama apie ką kitą. Taupydamas vietą, nenagrinėsiu, ar priekaištas teisingas. Turiu tik pastebėti, jog dėl tos antraštės aš niekuo nedėtas — tur būt, trumpinimo tikslu redakcija vietoj manosios tokią užrašė,. (L. D., žinoma, negalėjo tai žinoti).
2. Aš sau netaikąs savo oponentui duoto gero patarimo tiksliai aptarti pasaulėžiūrinės ir nepasaulėžiūrinės politikos sampratą. Tačiau tasai priekaištas neturi pagrindo. Po to patarimo tarp kita ko rašiau: "O pasaulėžiūrinė politika visai nereiškia, kad ji išskirtinai globoja kokią religiją ar šiaip pasaulėžiūrinius įsitikinimus, juos platina ir padaro net tokius įsitikinimus valstybiniais. Pasaulėžiūrinė politika reiškia tik tai, kad krašto politinis autoritetas, spręsdamas kurią nors politinę problemą, atsižvelgia į tam tikros pasaulėžiūros tuo klausimu reikalavimus". Šio nurodymo, mano supratimu, kalbamu reikalu visai pakanka. Iš jo savaime aišku, kad jei pasaulėžiūrinės politikos esminė žymė, jog ji atsižvelgia į pasaulėžiūrinius reikalavimus, tai jos priešginybės — nepasaulėžiūrinės politikos — e s m i n ė ž'y m ė, kad ji į tokius reikalavimus, neatsižvelgia. Ir kad taip yra, paliudija ir. tai, jog mano oponentas Tėv. A. Tamošaitis nepasijuto užkliuvęs už neaiškumo, kaip aš suprantu nepasaulėžiūrinę politiką. Tiesa, jog L. D. ten veltui ieškotų savosios nepasaulėžiūrinės politikos sampratos. Deja, kaip toliau pamatysime, šį dalyką svarstant, ją tenka palikti šalia, nes L. D. joje kalba ne apie nepasaulėžiūrinę politiką, o tuo terminu nori tik žymėti tam tikrą rūšį pasaulėžiūrinės politikos.
3. L. D. teigia, jog aš nepasaulėžiūrinę politiką subanalinęs, sakydamas, kad "pasisakantieji už nepasaulėžiūrinę politiką teigia, jog pasaulėžiūros pagalba esanti visai nereikalinga išspręsti tokiems klausimams, kaip, pvz., ar remti grūdų ar gyvulių ūkį — ir tariasi problemą išsprendęs". Klausia, kas ir kada tarėsi tokiu būdu problemą išsprendęs. Nesiginčysiu su L. D,, jog tai nėra banalybė, bet ne aš čia kaltas. Priminiau tik J. Brazaičio žodžius, kuris nepasaulėžiūrinę politiką propaguojančioj "Į Laisvę", bandydamas nušviesti šios krypties genezę, rašė: "Išeinant iš šio anglosaksinio požvilgio, buvo galvota, svarstant lietuvių visuomeninį politinį susigrupavimą ir valstybinių reikalų sprendimą, imti konkretų gyvenimo klausimą ir duoti jo sprendimą, neprejudikuojant, kad šis ar anas klausimas bus sprendžiamas pagal krikščioniškuosius ar pagal socialistinius nurodymus. Ypačiai, kad negali pasakyti, jog ta ar kita pasaulėžiūra duoda konkretų atsakymą į visus praktinius valstybinio gyvenimo klausimus. Vaikų auklėjimas bei mokykla, šeimos sudarymas, tikėjimo išpažinimas tikrai yra neatsiejamai sutapę su pasaulėžiūra. Tačiau ar pirmenybę reikia atiduoti pieno ūkiui ar javų ūkiui, ar susisiekime persvarą teikti geležinkeliams ar plentams, ar sostine pasirinkti tą ar kitą miestą — čia pasaulėžiūra negali nieko patarti" (1953 m. Nr. 1(38), 12 p.). Jei L. D. tai laiko nepasaulėžiūrinės politikos subanalinimu, tegul priekaištus nukreipia į šių žodžių autorių.
Toliau, laikydamas, jog aš nepateikęs nepasaulėžiūrinės politikos sampratos, L. D. pats imasi tą uždavinį atlikti. Esą čia ne grūdų ar gyvulių ūkio klausimas, bet laisvės. Nepasaulėžiūrinės politikos nesą ir negalį būti. Niekas jos nesiūlęs ir nesiūląs. Kalba einanti tik apie pasaulėžiūrinės laisvės ribas. Kas jos daugiau reikalaująs — vadinamas nepasaulėžiūrinės politikos atstovu, kas mažiau — pasaulėžiūrinės.
Dėl tokio L. D. dalyko aiškinimo štai ką tenka pasakyti:
1. Kad nepasaulėžiūrinės politikos nėra ir negali būti, visiškai sutinku. Tai pats esu daug kartų įrodinėjęs. Tačiau kad jos niekas nesiūlęs — toli nuo tikrovės. Tuo klausimu ne tik nemaža prirašyta, bet nepasaulėžiūrinės politikos pasiūlymas buvo diskutuojamas ir po kelias dienas trukusiose konferencijose, dalyvaujant kartais šimtiniam skaičiui asmenų, todėl plačiai yra žinoma, kas buvo nepasaulėžiūrinės politikos propagatorių siūlyta. Gi siūlyta buvo ne kas kita, kaip politiką atsieti nuo pasaulėžiūros ir politinius klausimus spręsti ne pasaulėžiūriniais, bet empyrinės patirties pagrindais. Aukščiau pateiktoj citatoj J. Brazaitis labai ryškiai ir teisingai pateikia to pasiūlymo esmę — "imti konkretų gyvenimo klausimą ir duoti jo sprendimą, neprejudikuojant, kad šis ar anas klausimas bus sprendžiamas pagal krikščioniškuosius ar pagal socialistinius nurodymus. "Šis pasiūlymas buvo grindžiamas atitinkamais teoriniais aiškinimais. Valstybė esanti ne pasaulėžiūrinė, bet teritorinė bendruomenė, todėl ji savo pasaulėžiūros neturi ir turėti negali, ją turi tik jos piliečiai. Bet jei nėra valstybinės pasaulėžiūros, tai valstybė ir negalinti būti pasaulėžiūriškai tvarkoma. Ji savo tvarką vykdo visuotinai ir verčiamuoju būdu, tad, valstybę pasaulėžiūriškai tvarkant, valdančiųjų pasaulėžiūra paremta santvarka bus prievarta primesta ir tiems piliečiams, kuriems ta pasaulėžiūra svetima. Bet tokia pasaulėžiūrinė prievarta esanti nedemokratinė. Todėl demokratinės valstybės politika turinti būti nepasaulėžiūrinė. Prie nepasaulėžiūrinės politikos prieiti metodas — visus su pasaulėžiūra susijusius reikalus iš valstybės kompetencijos išskirti ir perduoti ideologinėms bendruomenėms, o klausimus, kur "pasaulėžiūra negali nieko patarti", spręsti empyrinės patirties plotmėj. Aš būčiau labai nustebęs, jei L. D. būtų visa to negirdėjęs.
Tiesa, L. D. teigia, kad net ir A. Maceina pasisakęs už pasaulėžiūrinius valstybės pagrindus, sakydamas, jog nepasaulėžiūrinės politikos teorija esanti taip pat pasaulėžiūrinė. Tačiau čia L. D. stipriai suklydo, nors A. Maceina taip ir pasakė. Politikos teorija ir politika yra du visai skirtingi dalykai, ir pasaulėžiūrinė politikos teorija — net jei ji tokia ir būtų — dar nesuponuoja pasaulėžiūrinės politikos. Ji gali kaip tik reikalauti, kad politika būsų nepasaulėžiūrinė, t. y., kad ji neprejudikuotų, jog politiniai klausimai bus sprendžiami pagal tam tikros pasaulėžiūros nurodymus, ko reikalauja ir A. Maceinos propaguojama teorija. Iš tikro A. Maceina kalba tik apie politikos suderinimą su jo pasaulėžiūrine laikoma teorija, bet ne apie pačios politikos pasaulėžiūriškumą, t. y., į atsižvelgimą, sprendžiant kokį politinį klausimą, į šį klausimą liečiančius pasaulėžiūrinius reikalavimus.
2. L. D. pateikiama nepasaulėžiūrinės politikos samprata visų pirma yra tik jo, grynai individuali. Be specialaus aiškinimo niekam nė į galvą neateitų, jog jis čia turi galvoj tik pasaulėžiūrinės laisvės ribų klausimą. Taip nei apskritai nepasaulėžiūrinė politika suprantama, nei pagaliau taip buvo suprasta paskelbusių nepasaulėžiūrinės politikos pasiūlymą — tai esame jau matę. Antra, kad toje sampratoje nėra jokio nepasaulėžiūriškumo. Jis gi pats sako, jog nepasaulėžiūrinės politikos nėra ir būti negali — nepasaulėžiūrinės politikos vardu jis vadina tik reikalavimą politikoj "mažiau pasaulėžiūros". Tačiau ar politikoj "mažiau" ar "daugiau" pasaulėžiūros, ji vis tiek pasilieka pasaulėžiūrinė, jei tik jos ten yra, ir nė vienu atveju nėra pagrindo vadinti ją nepasaulėžiūrine.
Dėl šių priežasčių L. D. vadinamoji nepasaulėžiūrinės politikos samprata tokia samprata galima būtų pripažinti nebent iš vardo, bet savo turiniu ji nėra jokia nepasaulėžiūrinės politikos samprata. Jo aiškinimas, kad terminus šiuo atveju reikia suprasti ne absoliu-tine, bet reliatyvia prasme, nieko čia negali išgelbėti. Jau pats tokio aiškinimo reikalas tik parodo, jog dalykui parinktas visai netinkamas terminas. Niekas su L. D. nesiginčys, kad joks terminas dalyko pilnai neišreiškia. Tačiau kas kita, jei terminas pilnai dalyko neišreiškia, ir kas kita, jei terminas dalyko visiškai nereiškia arba reiškia net visai priešingą, kaip yra šiuo atveju. Manau, jog ir L. D. turėtų sutikti, kad toks terminas dalykui nėra tinkamas. Tad dėl šios L. D. sampratos tegalima pasakyti, kad jo dalykas tos ar kitos kurio dalyko sampratos laikytis. Tačiau savo ruožtu jis neturėtų pretenduoti, kad jo tokią individualią sampratą kiti priimtų ir pagal ją dalyką svarstytų. Juo labiau, kad tokių individualių sampratų pasitaiko ir daugiau. Antai "Drauge" A. Juška yra aiškinęs, kad nepasaulėžiūrinės politikos teorijos skelbimas iš viso nesąs bandymas kokią problemą spręsti, o tik vienos krikščioniškos grupės priedanga, kad atviru krikščioniškumu neatbaidytų nuo savęs visuomenės. Taigi, ką L. D. supranta kaip pasaulėžiūrinės laisvės ribų problemą, jis supranta kaip taktinį manevrą. Panašių sampratų galima būtų sumedžioti ir daugiau. Aišku tad, jog, dalyką svarstant, jų visų paisyti neįmanoma.
V. K. Jonynas Iliustracija “Lokio” knygai.
medžio raižinys, 1947
L. D. bando dar kiek apsistoti ir prie paties pasaulėžiūrinės laisvės klausimo. Tačiau šį klausimą šiuo tarpu paliksime nelietę, nes keliais žodžiais tuo reikalu pasisakyti neįmanoma. Pastebėti reikėtų tik vieną dalyką. Pasaulėžiūrinės laisvės ir jos ribų problemą nagrinėti reikia, kaip ir bet kurią kitą. Tačiau tai turėtų būti daroma ne pagal savo subjektyvią nuotaiką pasisakyti už siauresnes ar platesnes ribas, bet susiradus šiam reikalui objektyvius kriterijus ir jų pagalba tiriant, kokios tos ribos turėtų būti. Apriorinis tokiais atvejais nusistatymas už vieną ar kitą dalyką labai nenaudingas. Net ir nejučiomis tuomet linkstama vadovautis savo nusistatymu, o ne dalyko prigimtimi ir objektyviais duomenimis. Tad nereikėtų tai išleisti iš akių.