JUOZAS VAIŠNYS, S. J.

         Praėjusiame "L. L." numeryje buvo įdomaus įvykio aprašymas, pavadintas "Gailestingumo melu". Iš to aprašyto įvykio kilo klausimas: ar galima kada nors meluoti, turint prieš akis kilnų tikslą? Ten trumpai buvo atsakyta, kad melas yra blogas dalykas, todėl meluoti niekuomet negalima, nors tai darytum ir kilniausiam tikslui, nes ir kilniausias tikslas nepateisina blogų priemonių. Tačiau kiekvienam aišku, kad kartais tiesos pasakymas gali atnešti daug nemalonumų ar net atimti kito žmogaus gyvybę. Pvz., jei gydytojas pasakys pacientui tiesą, kad jis nepasveiks, toji žinia gali pacientui jau anksčiau būti mirties priežastimi. Arba jeigu tavo namuose nuo piktadarių pasislėpė žmogus, ir jie tavęs klausia, ar jis yra tavo namuose, tiesos pasakymas būtų to nekalto žmogaus išdavimas piktadariams. Tad kaip tokiais atvejais elgtis? Žinoma, geriausia būtų nieko nesakyti, bet reikia atsiminti, kad tyla čia galėtų reikšti teigiamą atsakymą. Jei pacientas klausia, ar jis mirsiąs, o gydytojas į tą klausimą atsako tyla, tai pacientui bus aišku, dėl ko gydytojas tyli. Jei piktadariams paklausus, ar tas žmogus yra pasislėpęs namuose, namų savininkas tylės, jiems bus aišku, kad savininkas tyli, nenorėdamas išduoti jo namuose pasislėpusio žmogaus, ir jie pradės jo ieškoti. Tad ar gali gydytojas sakyti ligoniui, kad jis pasveiksiąs, jei gerai žino, kad jis mirs? Ar gali namų savininkas, sakyti, kad jo namuose nėra pasislėpusio žmogaus, jeigu tikrai jis yra juose pasislėpęs?

         Kiekvienas žmogus yra įpareigotas sakyti tiesą, bet jis drauge yra įpareigotas ir laikyti paslaptis. To reikalauja pati žmogaus prigimtis ir artimo meilės įsakymas. Tad kaip šiuos du reikalavimus suderinti? Štai kur glūdi melo problema, kuri yra taip sunki, kad suteikė daug vargo visų laikų geriausiems moralistams ir kankino visais laikais pačias gudriausias žmonijos galvas.

Istorinis žvilgsnis į melo problemą

         Melo problema buvo aktuali jau nuo seniausių laikų. Į klausimą, ar melas kada nors gali būti leidžiamas, Aristotelis savo etikos veikale, atrodo, atsako neigiamai. Platono doktrina šiuo klausimu yra švelnesnė. Savo garsiame veikale, vardu "Respublika", jis leidžia kartais meluoti daktarams ir valdžios atstovams savo pacientų ir piliečių gerovei. Taip pat ir tarp modernesniųjų filosofų vyrauja dvi skirtingos nuomonės. Kantas neleidžia niekuomet meluoti. Daugelis kitų nekatalikų filosofų tvirtina, kad galima meluoti, jeigu yra tikras reikalas. Atrodo, kad modernioji, pragmatizmu persunkta filosofija melo per daug nesibaido ir jį labai lengvai pateisina, išskiriant žmogaus garbę nuplėšiantį melą arba šmeižtus.

         Ir Bažnyčios Tėvai laikėsi tai griežtesnės, tai švelnesnės nuomonės: vieni, sekdami Aristotelį, melą griežtai draudė, o kiti, Platono pavyzdžiu, tam tikrose aplinkybėse jį leido. Origenas ir Kasianas sako, kad pirma reikia gerai apgalvoti, ir jeigu matai, kad melas yra būtinai reikalingas, norint išsigelbėti iš kokios nors keblios padėties, jį turi nuryti, kaip ryji kartų vaistą, norėdamas išgelbėti savo gyvybę. Net ir šv. Jonas Krizostomas mokė, kad galima kitą apgauti jo paties gerovei.

         Plačiai apie melą yra rašęs šv. Augustinas. Jis laikosi Aristotelio doktrinos ir melą draudžia, tačiau pačioje savo veikalo pradžioje pabrėžia, kad melo problema yra be galo sunki. Jo doktriną seka beveik visa Vakarų Bažnyčia, vadovaujant didžiausiam krikščioniškosios filosofijos ir teologijos autoritetui šv. Tomui Akviniečiui.

Kas yra melas?

         Sekant šv. Augustino ir šv. Tomo doktriną, melas yra apibrėžiamas: "locutio contra mentem", t. y. kalba priešinga turimoms žinioms ir įsitikinimui arba tokia kalba, kai sakomi žodžiai neatitinka galvoje turimos minties. Melas gali būti įvairių rūšių. Paprastai moralistų yra minimos šios melo rūšys:

         a) juokais pasakytas melas,

         b)    bėdos arba išsisukinėjimo melas ir

         c)    skriaudos melas. Skriaudos melas yra tuo atveju, kai meluodamas žmogus padaro fizinę arba moralinę skriaudą savo artimui. Ši melo rūšis yra pati negarbingiausioji ir biauriausioji.

         Moralistų nuomone, melas yra blogas dėl to, kad prieštarauja tiesos dorybei. Jie sako, kad kalba žmogui yra Dievo duota tam, kad galėtų išreikšti savo mintis, o ne tam, kad jas slėptų arba klaidingai išreikštų. Todėl kalbėti netiesą esąs iš esmės blogas dalykas ir jokios aplinkybės jo negali padaryti geru. Žmogus yra socialinis tvarinys, jis yra skirtas gyventi bendruomenėje, bet melas yra didelė socialinio bendravimo kliūtis. Jeigu žmogus negali pasitikėti kito žmogaus žodžiu, tai negali būti kalbos apie jokią bendruomenę ar socialinį gyvenimą. Dėl to moralistai sako, kad kiekvienas melas, net ir juokais pasakytas, yra nuodėmingas. Juk kitas žmogus nevisuomet gali tuoj suprasti, kad tu ką nors juokais šakai, jis gali stipriai į tai reaguoti, ir iš to gali kilti jam didelių nemalonumų.

         Paprastai melas yra lengva nuodėmė, bet sunki ji gali tapti tada, kai kitam iš to kyla didelių nemalonumų arba yra padaroma žymi skriauda. Melas yra tikrai negarbingas ir nesocialus elgesys. Žmogus, kuris yra linkęs meluoti, niekad nebus gerbiamas ir vertinamas visuomenėje. Meluoti mėgsta vaikai, norėdami lyg uždengti savo silpnumą, nesugebėjimą ir klaidas. Dažniausiai jie meluoja iš baimės. Taip pat ir suaugusio žmogaus melas beveik visuomet suponuoja jo silpnumą, bailumą, nesugebėjimą ir didesnes ar mažesnes klaidas. Melas labiausiai suaugusį žmogų paverčia vaiku. Melas yra didžiausias artimo meilės ir draugystės priešas.

         Tad yra visai suprantama, dėl ko visi moralistai yra taip griežti melo atžvilgiu. Melo neleistinumą galima įrodyti ir žmogaus protu ir šv. Rašto mokslu. Bet kaip elgtis tais atvejais, kai tiesos pasakymas atneštų didelių nemalonumų pačiam žmogui arba jo artimui? Juk, kaip jau minėjome, kartais tiesos pasakymas gali būti kitam net gyvybės praradimo priežastis. Kai kurie griežtesnieji moralistai į tai trumpai atsako: "Tegul verčiau žmogus praranda gyvybę, negu melo nuodėme teršia savo sielą!" Bet kiti stengiasi surasti kokių nors būdų, kuriais būtų galima išvengti ir melo ir nepakenkti sau arba kitam. Šiam tikslui moralistai išgalvojo vieną būdą, vadinamą "restrictio mentalis", t. y. tam tikrą proto apribojimą. Nenorint nei meluoti nei išduoti savęs ar kito, yra pasakomas koks nors dviprasmiškas sakinys. Savo mintyje aš turiu teisingą prasmę, bet kitas gali tą patį pasakymą suprasti priešinga prasme. Tačiau tokią "kombinaciją" galima vartoti tik tais atvejais, kai kitas, jei būtų protingas, galėtų tą pasakymą suprasti tokia prasme, kokią aš turiu savo galvoje. Gal visa tai bus aiškiau iš kelių pavyzdžių.

         Sakykime, kad ponas yra šiandien labai užimtas svarbiais darbais ir nenori, kad kas nors jį trukdytų, todėl savo tarnaitei sako: "Jei kas nors šauks manė prie telefono, atsakyk, kad manęs nėra namie." Tarnaitė taip ir elgiasi. Ar ji meluoja, sakydama, kad pono nėra namie? Moralistai sako, kad ne. Nes jos pasakymas "pono nėra namie" reiškia, kad pono nėra namie Tamstos dispozicijai. Arba jeigu kitas prašo manęs paskolinti jam pinigų ir aš žinau, kad bus labai sunku atsisakyti, jeigu jis žinos, kad aš pinigų turiu, o aš jokiu būdu jam negaliu jų skolinti, tada aš jam pasakau, kad aš pinigų neturiu. Tai reiškia, kad aš neturiu pinigų jam paskolinti, nors aš jų turiu sau. Tai yra ne kas kita, kaip tik įprastinis ir visų vartojamas mandagesnis neigiamas atsakymas. Kiekvienas žmogus tai gali suprasti, todėl toki atsakymai ir nelaikomi tikru melu. Žinoma, juos galima vartoti tik tada, kai yra tikras reikalas. Aišku, kad tai yra labai kebli doktrina, ir moralistai net pataria jos neaiškinti, nes kai kurie gali ją blogai suprasti ir klaidingai vartoti. Mes čia ją tik trumpai paminėjome dėl to, kad kitame straipsnyje prieš ją pasisakysime ir melo problemą pamėginsime  spręsti kitu gyvenimiškesniu būdu, kurį modernieji moralistai vis daugiau ir daugiau pradeda aiškinti.

         "Restrictio mentalis", mūsų nuomone, yra ne kas kita kaip tam tikra beveik dirbtinu būdu pasidaryta išimtis iš bendros taisyklės, norint išsaugoti aukščiau minėtą melo apibrėžimą. Modernieji moralistai sako, kad tas apibrėžimas ("locutio contra mentem") esąs nevykęs. Jie siūlo kitą melo apibrėžimą, kuriam apsaugoti ir gyvenime pritaikyti nereikia jokių išimčių ir jokių "restrikcijų", t. y.: "mendacium est negatio veritatis debitae" — melas yra neigimas tokios tiesos, kurią žinoti kitas žmogus turi teisę. Žinoma, ir šitas apibrėžimas nepadaro sunkios melo problemos visiškai lengva, bet vis dėlto jis atrodo gyvenimiškesnis ir aiškesnis. Tik reikia atsiminti, kad kitas žmogus visuomet turi teisę žinoti tiesą, išskiriant tuos atvejus, kai kalbančiojo profesija negali išduoti paslapties arba kai kitas tą tiesą blogam tikslui panaudotų ar iš to galėtų kilti didelių nemalonumų. Plačiau apie tai pakalbėsime kitą kartą, pailiustruodami aiškinamą doktriną aktualiais pavyzdžiais.