DR. JUOZAS PRUNSKIS
TARP naujųjų moterų rašytojų žymią vietą užima Frances Parkinson Keyes, kurios veikalų buvo patekę į labiausiai Amerikoje perkamų knygų skaičių. Ji yra gimusi 1885 m. Virginijos universiteto Monroe rūmuose, kur jos tėvas profesoriavo. Ji uoliai siekė aukštojo mokslo, nors turėjo jį trupučiuką pertraukti, kai ištekėjo. Vis dėlto 1921 m. įsigijo literatūros daktarės laipsnį.
Jos vyras H. W. Keyes buvo New Hampshire gubernatorius, o vėliau JAV senatorius, todėl ji turėjo progos bendrauti su pačiose viršūnėse esančiais žmonėmis. Be to, ji labai daug keliavo po pasaulį, daug kartų buvo Europoj, P. Amerikoj, Irane. Savo patirtus įspūdžius įpynė į rašomus romanus ir apysakas, suteikdama savo kūriniams plačią istorinę bazę. Spauda buvo jos sritis. Daugelį metų ji rašė į žurnalą "Good Housekeeping", redagavo "National Historical Magazine", parašė daug knygų. Už didžius nuopelnus dvasiniam šio krašto gyvenimui 1946 m. gavo "Sienos medalį".
Tačiau mums yra įdomiau susipažinti su šios moters vidaus pasauliu. Savo atsiminimuose ji džiaugiasi, kad nuo jaunystės yra turėjusi tikėjimą ir visada rasdavusi paguodą maldoje. Jau ketvirtais amžiaus metais močiutė ją išmokė skaityti šv. Raštą. Apie tai ji taip dabar sako:
— Šv. Rašto posakiai man natūraliai ateina į mintį, aš galiu atmintinai pasakyti ištisus puslapius. Negalvočiau keliauti be šv. Rašto, kaip ir be dantų šepetuko. Praslinkus net penkioms dešimtims metų po mano taip artimo bendravimo su šv. Raštu, jame vis atrandu naują prasmę ir naujas vertybes.
Jos seneliai buvo kongregacionalistai. Ji ištekėjo taip pat už tos pačios tikybos vyro ir uoliai lankė jų bažnyčią. Nuo mažens pamėgusi maldą, ji norėdavo ne tik rytais ir vakarais, bet ir dažniau pasimelsti. Kadangi kongregacionalistų bažnyčią ji rasdavo dažnai uždarytą, tai įslinkdavo į katalikų. Kai gavo žinią, kad jos pirmoji novelė priimta spausdinti žurnale, buvo taip kupina džiaugsmo, kad būtinai norėjo su kuo nors pasidalinti. Kadangi vyro nebuvo namie, tai nuskubėjo į bažnyčią.
Jai darė didelį įspūdį Kat. Bažnyčios tvirtas laikymasis dorovės dėsnių. Ji matė griežtą Bažnyčios nusistatymą ne tik prieš septynias didžiąsias nuodėmes, bet ir prieš bet kokį išsigimimą ir palaidumą, nežiūrint, kad šiais klausimais aplinkiniame pasaulyje viešpatavo didelis sąmyšis ir chaosas. Rašytoją žavėjo, kad Bažnyčia smerkė nešvarią literatūrą, žemus draminius vaidinimus, gynė moterystės ir šeimos gyvenimo šventumą. Stebėdama Katalikų Bažnyčios liniją, ji įsitikino, kad dvasinės senovės vertybės nėra dingusios, kad jos visada pasilieka gyvos ir esminės. Lankydama Pietų Ameriką, ji dažnai užeidavo į bažnyčią. Buvo aplankiusi ir garsiąją šv. Onos bažnyčią Kanadoje, kuri jai padarė taip gilų įspūdį, kad, grįžusi į viešbutį, parašė jos garbei sonetą. Paskaitė eilėraštį su ja keliavusiai draugei. Kai baigė skaityti, matė, kad draugės akys buvo pilnos ašarų ir ji tik tiek pasakė:
"Džiaugiuosi, kad ir aš buvau drauge su tavimi toje šventovėje."
Palaipsniui ji pati ėmė linkti prie katalikybės. Tai jausdami artimieji pradėjo kalbėti, kad perėjimas į katalikybę galėtų pakenkti jos karjerai, kad jokia moteris, turinti tokį šviesų protą, negalėtų pasirašyti "po aklu katalikybės tikėjimu".
Rašytojos darbas vis labiau ją vertė lankyti katalikiškus kraštus. Ji buvo pakviesta parašyti knygą apie šv. Teresėlę. Rinkdama medžiagą, apsigyveno benediktinių vienuolyne, taip pat palaikydama artimą ryšį su Lisieux karmelitėmis, kur buvo gyvenusi ir šv. Teresė. Rašytojai giliai į širdį smigo džiaugsmingas, šventas seselių gyvenimas. Ji galėjo stebėti šventumo grožį ir patrauklumą. Ji turėjo progos sutikti daug kunigų, prelatų ir vienuolių. Jai darė gilų įspūdį jų dvasingumas.
Kartą žymus valstybininkas jai pasakė:
— Kur tik jūs bekeliautumėte, atminkite, kad visada jūs rasite du džentelmenus: britų vicekonsulą ir katalikų kunigą. Jeigu pakliūsite į kokią nelaimę, eikite pas vieną ar kitą, ir jie jums padės.
Ji apsisprendė nueiti pasikalbėti su vyskupu. Kai baigė pasakoti savo vidaus pergyvenimus, vyskupas pasakė, kad jis mielai yra pasiruošęs padėti, kad ji būtų priimta į Katalikų Bažnyčią. 1939 m. vyskupas Bayeux Lisieux miestelyje ją priėmė į Katalikų Bažnyčią. Dar prieš savo atsivertimą ji buvo parašiusi knygą apie šv. Teresėlę, pavadintą "Written in Heaven", o savo atsivertimą aprašė knygoje "Along a Little Way". Kaip iš šios knygos pavadinimo matyti, ji buvo pamėgusi šv. Teresėlės pramintą mažąjį tobulybės kelią.
— Aš buvau savo sąmonėje tikra, — rašo ji, — kad šv. Teresėlė padėjo man rasti kelią, kuris, būdamas didelis ar mažas, tikrumoje buvo mano kelias.
Toliau ji rašo, kaip tuo metu turėjusi sunkią darbo naštą. Reikėdavo dar važinėti su paskaitomis. Pervargusi krisdavo į lovą, bet iš didelio persitempimo negalėdavo užmigti. Tada ilgas valandas panaudodavo maldai. Ji labai džiaugėsi, kad į Katalikų Bažnyčią buvo priimta toje Dievo Motinos bažnyčioje, kur šv. Teresėlė priėmė savo pirmąją šv. Komuniją.
Kai pasklido pasaulyje žinia apie jos atsivertimą, pradėjo plaukti dovanos ir telegramos. Iš paties šv. Tėvo gavo palaiminimą. O iš seselių pasipylė tikras džiaugsmingų sveikinimų lietus. Vyskupas jai priminė uoliai sunaudoti Kūrėjo suteiktas dovanas ir gabumus. Priminė, kad gerasis Dievas nėra kietas valdovas, bet švelnus tėvas. Jis džiaugiasi savo vaikų laime.
— Ir tada, — pasakojasi ji, — aš pasijutau, kad tapau nublokšta į platų ir puikų vieškelį. Supratau, kad gyvenime nebepakliūsiu į akligatvį. Vis bus išeitis... Tikėjimas vis švies mano kelią... Dieviškoji meilė keliaus su manimi ir, kaip piligrimę, ves į Karaliaus rūmus.
Dar kartą atkreipiame gerb. Skaitytojų dėmesį, kad, Tėvams Jėzuitams persikėlus į naujus namus, nuo gruodžio mėn. 1 dienos ir “Laiškų Lietuviams” adresas pasikeitė. Dabartinis Tėvu Jėzuitu ir “Laišku Lietuviams” adresas yra toks: 2345 W. 56th St., Chicago 36, Illinois. Telefonas: REpublic 7-8400.