ALFONSAS GRAUSLYS
(Jausmai betarpės kančios akivaizdoje)
AU esame kalbėję apie kančios prasmę apskritai. Tad dabar paklauskime patys save, kaip reikia elgtis, kai mus asmeniškai paliečia konkreti kančia. Ką reikia daryti, kad kančia ne tik mūsų nesugniuždytų, bet dar padėtų asmenybei tobulinti? Klausimas yra labai praktiškas, nes juk kančia — tai peilis, kuriuo galima ir nusižudyti ir atsiriekti duonos savo gyvybei palaikyti. Kaip tasai peilis bus panaudotas, priklauso nuo mūsų.
Kančiai į mūsų gyvenimą veržiantis, reikia pirmiausia pakelti akis į kiekvienos kančios tikrąjį vaistą — Dievą, nes Jo didybės akivaizdoje visa kita smulkėja ir blanksta. Kai prisimename, kas yra Dievas savyje ir mums Apreiškimo šviesoje, kai atsimename, kad, anot Evangelijos, Dievas laimimas tik aukos keliu ("siauras kelias" ir "ankšti vartai", kurie veda prie Dievo!), tada būtinai turi mumyse kilti mintis, kad nėra ir negali būti žmogaus gyvenime tokio kančios pinigo, kuris būtų per aukštos vertės, kad tą Neišsemiamą Gėrybę užtektų apmokėti. Tad neveltui apaštalas sakė, kad "šio laiko kentėjimai negali lygintis su būsimąja garbe, kuri bus mumyse apreikšta" (Rom. 8, 18).
Jeigu dar prisiminsime, kad aukščiausias Dievo meilės įsakymas yra įvykdomas ir įrodomas tik darbais ir aukomis iš meilės, tada suprasime, kad mylėti Dievą, atmetant kančią dėl Jo, reiškia save apgaudinėti, nes tokiu būdu žmogus myli ne Dievą, o patį save. Pakėlus akis į Dievą kančios metu, nemaža paguoda gali virsti ir toji mintis, kad kiekvieną mūsų kentėjimą Jis žino ir kad nė vienas kentėjimas mūsų neprislegia be Jo leidimo. Tik prisiminkime Viešpaties žodžius: "Argi ne du žvirbliai parduodami už skatiką? Tačiau nė vienas jų nekrinta žemėn be jūsų Tėvo žinios. Net visi jūsų galvos plaukai yra suskaityti. Todėl nebijokite — jūs esate vertesni už daugelį žvirblių" (Mat. 10, 29-31). Kančia, kuri mus ar pasaulį sutinka, kartais mums yra nesuprantama, bet Dievas juk negali prileisti nieko, kas neturėtų prasmės. Kančia tikrai yra rykštė, bet ją laiko mūsų Tėvo ranka. Todėl jeigu norime, kad kančios ledas bent dalinai aptirptų, pastatykime jį dieviškos Saulės akivaizdon.
Kančiai mus palietus, reikia mesti žvilgsnį į Didžiausią Kenčiantįjį ant kryžiaus ir sugretinti savo kančią su Jo kančia. Taip elgtis ragina, kad ir kita proga, ištarti Šv. Rašto žodžiai: "O jūs visi, kurie praeinate keliu, stebėkite ir matykite, ar yra skausmas, kaip mano skausmas" (Raudos, 1, 12). Iš čia aiškėja kambary pakabinto kryžiaus prasmė. Kryžius duoda mums progos, patyrus kančią, tuojau pakelti į jį savo akis ir pajusti jam solidarumą bei artimumą. Kryžių ant sienos kabiname, kad įstengtume lengviau savo kryžius pakelti, kad, Jo dievišką kantrybę matydami, galėtume "per kantrybę Jėzaus kančiose dalyvauti" (Šv. Benediktas). O be to, kas žino, ar iš kabančio ant mūsų sienos kryžiaus neateis ir mums tokios šviesios ir kančios metu stiprėjančios mintys, kurias yra pajutusios kilnios sielos. "Aš savo agonijoje galvojau apie tave, tiek kraujo lašų išliejau už tave. Argi neatsilyginsi už tą kraują ašaromis" (Pascal)? "Viešpatie, kuris sutikai tiek iškęsti, mylėdamas mane, ką aš pakeliu dėl Tavęs" (Šv. Teresė)? Ir vienas ir kitas tokį kvietimą aukotis ir kančią įjungti į savo gyvenimą pajuto, žiūrėdami į kryžių ir svarstydami Viešpaties kančią.
Kad ir geriausieji žmonės, t.y. šventieji, daug kentėjo, tai jau žinome. Bet, susidūrus mums asmeniškai su kančia, labai pravartu prisiminti, kaip jie savo kančią pakėlė. Tasai jų kentėjimo būdas kaip tik ir stebina mus savo heroiškumu ir kančios meile. Jie kentėjo tyliai, nesiskųsdami, kaip ir Išganytojas. Jie suprato, kad kai skundžiamasi, tai tada ne tiek kryžius nešamas, kiek tik velkamas. Šventiesiems kančia buvo beveik būtinybė. Jų jausmus būtų galima nusakyti vieno viduramžių mistiko žodžiais: "Aš negaliu priimti gyvenimo be kančios, kai matau Tave, Jėzau, žaizdomis apdengtą." Šventieji, galima sakyti, gyveno ant kryžiaus. Jie savo meilę Dievui matavo kentėjimų laipsniu. Jiems kentėti reiškė tą pat, ką ir mylėti. Jie buvo laimingi, kad nebuvo laimingi visų norima žemiška prasme. Jie net ieškojo kančios, kad įrodytų savo meilę Dievui.
Prancūzų katalikų rašytojas Leon Bloy (†1917), tartum Senojo Įstatymo Jobas, visą gyvenimą kančių persekiojamas, rašo tuos nuostabius, plačiai nuskambėjusius žodžius: "Į dangų įeinama ne rytoj, ne poryt, ne už dešimt metų, bet šiandien, kai esame neturtingi ir nukryžiuoti."
Teisės profesorius, mokslininkas, Contardo Ferrini, miręs šio šimtmečio pradžioje, gretindamas kančią su nuodėme, išvengiama tik kančios kaina, taip meldėsi: "Viešpatie, verčiau pilnas kančios gyvenimas negu viena neleistino džiaugsmo valanda."
Prancūzė karmelite Švenč. Trejybės Elzbieta (†l906) kiekvieno naujai patirto skausmo proga bučiuodavo kryžių sakydama: "Dėkui. Nesu verta! Nesu verta, kad dangiškasis Tėvas taip elgtųsi .su manimi, kaip su Jėzumi Kristumi." Todėl nenuostabu, kad Dievas jai pavertė skausmą džiaugsmu, kai ji galėjo sakyti: "Aš ragauju ir patiriu nežinomą džiaugsmą — kentėjimo džiaugsmą... Netikėjau, kad toks saldumas gali slėptis taurės dugne. Skausmas — tai pats didžiausias meilės įrodymas, kurį gali Dievas savo tvariniui duoti." Kančios norėti ir ja džiaugtis — tai Dievo meilės viršūnė, nes kai mylima, tai kančia jau nebe kančia.
Nenuostabu, kad ir šv. Ignacas Loyola savo Draugijos nariams mirties patale kančios linkėjo: "Mano paskutinis noras yra, kad būtumėte persekiojami."
Asmeninę kančią gali padėti pakelti mintis apie krikščionio pašaukimą kančiai ir apie kančios apaštalavimą. Tokiu būdu mes kančią priimame ne kaip kokį netikėtą įvykį, bet kaip normalų reiškinį krikščionio gyvenime. O juk numatyta kančia yra ne tokia baisi negu netikėta. Nors jau šis klausimas kituose straipsniuose buvo paliestas, tačiau bus naudinga dar priminti originalią trapisto T. Merton mintį apie krikščionio pašaukimą kančiai. Anot jo, būti pakrikštytam yra tas pat, ką būti pašauktam kentėti. Juk per krikštą esame įskiepijami į Dievišką Vynmedį, o tasai Vynmedis, konkrečiau kalbant, yra kryžiaus medis. Kentėdami, tai yra dalyvaudami Kristaus kančioje, mes tartum vaisiai bręstame amžinam gyvenimui.
Mintis, kad žmogus kentėdamas nėra nenaudingas, kad jis savo kančia gali apaštalauti, dar labiau padeda kančią pakelti. Kaip Nukryžiuotasis milijonus širdžių yra sujaudinęs ir pakeitęs, taip ir kiekvienas žmogus, kantriai kenčiąs, savo kantrumu veikia kitus, juos palenkdamas susimąstyti, iš kur toji kantrybė. Kančia gali apaštalauti ir ta prasme, kad ją galima aukoti už kitų nuodėmes ir atsivertimą. Apie tai galvodamas, šv. Pranciškus Salezietis beveik paradoksiškai tvirtina, kad "kentėti — tai beveik vienintelis geras darbas, kurį mes šioje žemėje galime atlikti, ir kantrybės uncija daugiau yra verta negu veikimo svaras." Tą pat tvirtina ir E. Leseur: "Kentėjimas — tai aukštesnio veikimo forma." Ji prikalta prie lovos sunkios ligos ir aukodama savo kančią, plačiai apaštalavo ir savo netikintį vyrą atvertė, kuris, jai mirus, tapo vienuolis. Todėl jeigu kantraus ligonio mirties namiškiai laukia, yra lygiai tas pat, kaip pašalinti kryžių iš savo kambario.
Atrodo, kad mintis apie kančios panaudojimą kitų gerovei buvo gyva mūsų religingos tautos praeityje. Prisimenu, kaip mūsų religingosios moterys, kokį nors netikėtą fizinį skausmą patyrusios, tuojau čia pat balsu paaukodavo tą skausmą mirusių ir kenčiančių sielų naudai.
Tad reikia apsiprasti su ta mintimi, kad didžiai kančių daugumai nėra natūralaus palengvinimo, vienintelis vaistas — tai jas iškentėti, atsiremiant į Dievą. Pasitikėti žmonių paguoda — tai save apgaudinėti, nes kančios dėka žmogus visada būdamas vienišas, pasidaro dar vienišesnis. O jeigu išimties keliu taip ir nebūtų, tai patys iš patyrimo žinome, kaip didelio skausmo akivaizdoje žmogaus žodžiai yra bejėgiai suraminti. Ir todėl, anot Šv. Rašto, kenčiančio Jobo draugai "per septynias paras nė vienas netarė nė žodžio, nes matė, kad skausmas buvo per didelis" (Jobo 2, 13).
Kito kančią pilnai suprasti neįmanoma, nes reikėtų pačiam ją kentėti ir jausti. Teisingai pastebi A. Maceina, kad "žmogus žmogaus paguosti negali; jis gali jį tik guosti." Ir dar galima pridėti, kad tik retas gali ir guosti, nes retas turi tokio takto ir sugeba rasti tokių žodžių, kurie tikrai guostų, o ne kenčiančio žaizdą neatsargiu palietimu dar labiau skaudintų.
Pagaliau, kančios valandoje mums reikia, kaip Kristui Alyvų darže, maldos. "Kad širdį tau skausmas kaip peiliais suspaus, skubėk prie galingos maldos: ramiau tau krūtinė vaitos" (Maironis). Bet maldoje reikia ne tiek susiraminimo ieškoti, kiek, anot vienos šventos sielos, "prašyti, kad mylėtume Kristaus kančią, po to apskritai kančią ir pagaliau mūsų asmenišką kančią." Tad ar nebūtų prasmingiau kenčiant ne melstis, kad kančia būtų pašalinta, bet prašyti, kad įsigytume daugiau meilės, kuri padeda Dievo valią kančios pavidalu pakelti. "Kad Dievas man duotų jėgų ir kad Jis paliktų man mano skausmą" (L. Veuillot). Štai teisingas ir energingas krikščionio nusistatymas kančios akivaizdoje!
Baigdami šių straipsnių seriją, vėl pabrėžiame, kad norėjome padėti įprasminti ypač neišvengiamą kančią. Išvengiamų kančių turime teisę ir pareigą vengti. Todėl jei kas sirgdamas nesigydo, nusikalsta ir prisideda prie savižudybės. Kai kas piktinasi, kai aukšto dvasingumo asmenys rūpinasi prailginti savo gyvenimą. Bet toks piktinimasis yra visai nepagrįstas jau ir dėl to, kad kuo dvasingesnis asmuo, tuo labiau jis supranta sunkią atsakomybę prieš Dievą už savo gyvenimą ir tuo labiau jis nori savo gyvenimą prailginti, tikėdamasis įsigyti daugiau nuopelnų savo gerais darbais ir atgaila. Taigi, mes, tikintieji, nesame "doloristai", kaip vienas asmuo spaudoje mus pavadino, nes mes negarbiname kančios dėl kančios, bet garbiname Dievo valią, kuri ir kančioje pasireikšdama, mus veda prie Dievo.
Silpnėjant tikėjimui, kančia žmogui tampa vis labiau nepakeliama, vis tragiškiau jis ją atjaučia ir pergyvena. Tai patvirtina žymiai didesnis savižudybių nuošimtis netikinčiųjų žmonių tarpe negu tikinčiųjų. Ar tasai faktas neverčia giliai susimąstyti ir įsidėmėti, kad ir nekrikščionio, bet krikščionišką dvasią atitinkančius indų religinio filosofo Ramakrishna žodžius: "Dievas yra visuose žmonėse, bet ne visi žmonės yra Dievuje — štai kodėl jie kenčia."
Paprastai nereikės gailėtis ar nemalonumų turėti, jei, kitą teisindamas, per daug pasakysi ar apsiriksi, bet labai dažnai teks gailėtis, jei per daug pasakysi ar apsiriksi, kitą kaltindamas ir smerkdamas.