KĘSTUTIS TRIMAKAS, S. J.

II. Jis prisipažįsta

Vyriausias kunigas vėl Jį paklausė ir Jam tarė: “Ar tu Kristus, palaimintojo Dievo Sūnus?” Jėzus jam atsakė: “Aš esu...”

(Mork. 14, 61-62)

EILĖ nepalyginamai logiškesnė už neapykantą, nes ji yra tiesos įvertinimas. Neapykanta iš viso tiesos negali surasti, nes savo esmėje yra neigimas.

     Todėl nenuostabu, kad mylinčio mokytinio kalbos išvada, paremta istorija, buvo tiksli, aiški ir prieštaraujančius remianti prie sienos: — Jėzus Nazarietis buvo; gi apie Jo buvimą liudijo ne tik romėnų bei žydų senovės istoriniai šaltiniai, bet ir iki šiol išlikusios autentiškos Evangelijos. Žinoma, teorizuotojų tas nenuramino ir jie murmėjo toliau, kiekvienas savaip. Tačiau didesnė dalis teisėjų jautėsi patenkinti: jei teisti, geriau teisti tą, kuris buvo ir yra, o ne miražą; miražas nėra kaltas, o gyvam, ypač šitam, kaltę surasti nebus sunku. Todėl tuoj buvo duotas ženklas pašaukti kitą liudytoją.

     —    Jis piktžodžiavo, nes būdamas žmogumi, dėjosi Dievu, — skambėjo apkaltinimas.1)

     —    Ne, ne... Jėzus nė vienų vieną kartą nepareiškė piktžodžiaujančios minties, kad jis yra Dievas, — net pašokęs iš savo vietos, sušuko E. Renan, ne tiek apkaltintą gindamas, kiek bijodamas, kad jo paties neigiama tiesa iš tikrųjų nebūtų įrodyta.2)

     —    Bet juk jis vadino save Dievo Sūnumi! — prieštaravo pirmasis liudytojas.

     —    Bet "Dievo Sūnaus" vardas reiškia tik Mesiją, o Mesijas yra tik žmogus, — apimtas tos pačios baimės nenusileido A. Loisy.3)

     —    Ne, ne taip. Tvirtinimas "aš esu Dievo Sūnus" ne iš paties Jėzaus Evangelijose atsirado, ir kas jį ten įterpia, kaipo tvirtinimą sąryšyje su kitais dalykais, prideda prie Evangelijų, — stengėsi pataisyti A. Harnack.4)

     —    Jis dažnai save vadino žmogaus sūnumi, tuo norėdamas pabrėžti, kad jis tik žmogus, — kažkas dar pridėjo.

     —    Visai ne, jis žmogaus sūnumi nesivadino, — atsikirto W. Bousset.5)

     Naujas kivirčas, kaip besiritąs nuo kalno sniego gniužulas, didėjo ir didėjo, bet tuo pačiu smuko vis žemiau ir žemiau. Grumtynių objektas buvo paprastas ir lengvai atsiekiamas — paneigti..., absoliučiai paneigti viską, kas buvo pasakyta apie Nazarietį.

     Mokytinis valandėlę mąstė: aną pirmo teismo naktį Mokytojo prisipažinimas Dievo Sūnumi Jam atnešė mirtį. Jei dabar jis nutylėtų ir nepaliudytų tąjį prisipažinimą, gal tai Apkaltintajam reikštų laisvę, vietoj mirties? Bet kokią laisvę? Argi jo Viešpats norėjo tokios laisvės be prasmės, užtarnautos netiesa, kai Jis pats buvo atėjęs liudyti apie tiesą? "Kišk savo kalaviją į makštį. Nejaugi aš negersiu tos taurės, kurią mano Tėvas yra man davęs?" — dinktelėjo kadais girdėti žodžiai, ir mokytinis pajuto pagundos pavojų.6) Juk ir tyla kartais lygi melui. Tad šalin melo kalaviją! Tiesa — bet kokia kaina — buvo vienintelis kelias.

     —    Žmonijos teisėjai, — sukaupęs visą drąsą kreipėsi mokytinis, — jūs matote beprasmius ginčus ir nesutarimus tarp liudytojų. Aš gi liudiju ir esu pasiryžęs įrodyti, kad Nazarietis sakė, jog Jis yra Dievo Sūnus.

     Paskutinieji žodžiai buvo vos girdimi, nes pasipiktinančiųjų balsai pripildė visą salę. Tačiau teisėjai iš pasitenkinimo trynė rankas: štai atsirado liudytojas, kuris jiems, nė nepapirkus, įrodys, ko jie patys norėjo, kad būtų įrodyta, jog kaltinamasis yra kaltas, nes piktžodžiavo. Auka artėjo prie jų išskėstų nagų. Trumpai pasitarę, nutildė triukšmaujančią minią ir leido mokytiniui kalbėti.

     —    Pažvelkite į Evangelijas, kurios yra autentiškos Jėzaus Nazariečio biografijos. Iš jų mes semiame žinias apie Jį. Iš ko gi galima pažinti, kuo save asmuo laiko, jei ne iš jo paties laikysenos? O kaip Jėzus elgėsi? Ar ne Jis atleido paralyžuotajam nuodėmes (patvirtindamas savo galią stebuklu) taip, kad net žydai stebėdamiesi sakė: "Kas gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas?" (Mork. 2, 6). Argi ne Jis sakėsi esąs Subatos Viešpačiu (Mat. 12, 8)? Ir kas gali būti Dievui pašvęstos dienos Viešpats, jei ne vienas Dievas? Ir argi ne Jis papildė paties Dievo Siono kalne paskelbtus įstatymus, sakydamas: "Jūs girdėjote, kad seniesiems pasakyta: Nežudysi... Aš gi jums sakau..." (Mat. 5, 21-48)? Ir kas gi gali būti Dievui lygus įstatymų davėjas, jei ne pats Dievas?7 Jėzus elgėsi kaip Dievas, savo paties vardu ir autoritetu atleisdamas Dievui padarytus įžeidimus, skelbdamas įstatymus, prisipažindamas Dievui paskirtos dienos Viešpačiu. Kas taip elgiasi, save laiko Dievu.

     —    Tačiau, — tęsė mokytinis, — negalima sakyti, kad Jėzus nerado reikalo žodžiais patvirtinti to, ką jau savo elgesiu apreiškė. Jis dažnai Dievą vadino savo Tėvu ir, nors leido ir kitiems Jį taip vadinti, parodė, kad Dievo tėviškumas jo ir kitų žmonių atžvilgiu skiriasi (Jon. 20, 17). Jis pagyrė ir paskyrė apaštalą Petrą aukščiausia savo Bažnyčios galva kaip tik po to, kai jis išpažino Jį Dievo Sūnumi, sakydamas, kad ne kas kitas kaip pats Dievas Tėvas, kuris vienintelis pažįsta savo Sūnų (Mat. 11, 25-27), Petrui apreiškė, kas Jis yra (Mat. 16, 16-18). Palyginime apie vynuogyno išnuomuotojus Jis leido fariziejams suprasti, kad Jis pats yra vynuogyno savininko. Dievo Tėvo, tikrasis Sūnus, kurį jie kėsinosi užmušti (Mork. 12, 1-12). Pagaliau, tam palyginimui jau tampant realybe Sinedriono salėje, tragiškiausiai suvaidintam teismo farse, po liudininkų susikompromituojančių kalbų, liudijančių kaltinamojo nekaltumą, vyriausias kunigas ir teisėjas Kaifas, radęs vienintelę išeitį savo neapykantos kėslams, paklausė: "Ar tu Kristus, palaimintojo Dievo Sūnus?" Paklaustasis aiškiai atsakė: "Aš esu" (Mork. 14, 61-62; plg. Mat. 26, 64; Luk. 22, 70). Ar reikia dar aiškesnio pasisakymo? Jo atsakymas buvo palaikytas savęs lyginimu Dievui, ir todėl piktžodžiavimu prieš Dievą (ten pat; plg. Jon. 10, 33). Vien dėl to visi jį pasmerkė: "Vertas mirties!" Tai istorinis faktas: Jis buvo pasmerktas mirti kaip tik dėl to, kad sakėsi esąs Dievo Sūnumi, ir savo mirtimi paliudijo tą tiesą, kaip kad daugelis Jo sekėjų vėliau savo gyvybės atidavimu tvirtino savo tikėjimą, kad Jis yra Dievas.

     —    Bet "jis laikė dangaus ir žemės Viešpatį savo Dievu ir Tėvu, didesniu už save... Tas asmuo, kuris jaučia, meldžiasi, veikia, kovoja, yra žmogus bei jungiasi su kitais žmonėmis ir savo santykiuose su Dievu," — įsiterpė A. Hamack.8)

     — Pilnai su jumis sutinku, kad Jėzus yra žmogus, atsakė mokytinis. — Jis buvo vienas iš mūsų, kuris valgė, kalbėjo, meldėsi, dirbo ir gyveno, kaip gyvena kiekvienas žmogus. Tačiau to istoriniai tikro žmogaus autentiškose biografijose randame Jo paties tvirtinimus žodžiu bei elgesiu, kad Jis yra Dievo Sūnus. Todėl tų tvirtinimų šviesoje Jo prisipažinimas, kad Tėvas yra didesnis už Jį (Jon. 14, 28), tinka Jam kaip žmogui, bet Jo dieviško sūniškumo nepaneigia.

     —    Bet gal jis jautėsi tik žmogumi, Dievo įsūnytu, — sudvejojo D. A. Froevig.9)

     —    Savo vardu atleisti nuodėmes, savo autoritetu skelbti dieviškus įstatymus bei vadintis Dievo garbei pašvęstos dienos Viešpačiu, tegali tas, kuris jaučiasi tikruoju Dievo Sūnumi. Dievo adoptuotas žmogus savo prigimtimi lieka žmogus ir todėl atleistų nuodėmes bei skelbtų įstatymus tik Dievo vardu, ne savo, ir iš viso nedrįstų lygintis Subatos Viešpačiui, nes tik vienas Dievas vertas pagarbinimo. Pagaliau, prašau įsigilinti į šituos Jo žodžius: "kaip Tėvas turi gyvenimą pats savyje, taip Jis davė ir Sūnui turėti gyvenimą pačiam savyje" (Jon. 5, 26); "kaip pažįsta mane Tėvas, ir aš pažįstu Tėvą" (Jon. 10, 15); "ir nė vienas nepažįsta Sūnaus, kaip tik Tėvas; taip pat ir Tėvo niekas nepažįsta, kaip tik Sūnus" (Mat. 11, 27);10) "mano Tėvas veikia iki šiolei, ir aš veikiu" (Jon. 5, 17). Šiais žodžiais Jis tvirtino esąs lygus Dievui, savo Tėvui, gyvenime, pažinime ir veikime, vienu žodžiu — būtyje, t. y. turįs dievišką prigimtį kaip ir Jo Tėvas. "Aš ir Tėvas esame vienas" (Jon. 10, 30). Tai įrodo, kad Jėzus save laikė ne vien Mesiju, ne adoptuotu, bet tikruoju Dievo Sūnumi.

     Valandėlę salėje viešpatavo visiška tyla. Tik po to...

     —    Tik nesveiko proto arba apgavikas gali pats save laikyti Dievu, — iškošė pro dantis kažkas iš tamsios salės gilumos.13)

     Mokytinis sujudo, lyg patsai įžeistas. Užgautas buvo tas, kurį labiau negu save mylėjo. Iki šiol rimtai ramus jo veidas apsiniaukė ir akys ėmė blykčioti pykčio žaibais:

     —    Tik iš tamsaus pakampio tegali tokie žodžiai šliaužti. Tik paslapčia ir atbula ranka toks purvas drebiamas vien to, kurs sąžinėj pats žino, norįs suteršti nekaltą vardą, susigėdęs, kad jo paties galva pagimdė tokią mintį... Nesveiko proto?! Nesveiko proto tas, kurs savo moksle ne tik kad nieko prieštaraujančio nemokė, bet tiek originalių, geniališkų, iki šiol nežinomų idėjų, idealų, tarpusavėj harmonijoj supintų, skelbė? Nesveiko proto tas, kuris ne tik kad nė vienos padrikusios minties neištarė, bet amžinai gyvas idėjas tokia kasdieniška, visiems suprantama kalba, išreiškė? Kaip gali būti nesveiko proto tas, kuris savo asmenybės magnetizmu mokėjo ir pavienius ir minias be jokio pataikavimo — net aiškiai prieš jų ydas pasisakęs — prie savęs patraukti? Tokia minčių, kalbos ir socialinio jausmo inteligencija, tai ne nesveiko proto, bet genialaus ir psichiniai tobulo žmogaus ženklas!

     Audringumu prisisunkę pirmieji žodžiai nuaidėjo, palikę visiems gilų įspūdį. Niekas jam daugiau nebekliudė kalbėti. Bet kaip stipriai užgauta smuiko styga, pirma skardžiai suskambėjusi, pamažu ima rimti ir švelnėti, taip ir mokytinio kalba po audringo prasiveržimo aprimo ir toliau kartojo tik tai, ką širdis nesudrumstoj ramybėj buvo apmąsčiusi:

     — Juk jis neprarado proto lygsvaros net didžiausiuose fiziniuose ir psichiniuose skausmuose: priešų persekiojamas, draugų apleistas, karčios kančios suspaustas, paliko kantrus, ramus, atlaidus, draugiškas, atjaučiantis kitus. Bet asmens protingumas geriausiai matomas jo tikslo turėjime. Tas neprotingas, kas per visą gyvenimą klaidžioja be tikslo; kas, viena paėmęs, meta, nes nežino, kam paėmė, kad kitą pradėjęs, jį neužbaigęs, paliktų, nes nepagalvojo, kam pradėjo. Ir kiekvieno paprasto žmogaus gyvenimas, nors nėra visai betikslis, yra pilnas greit užsidegančių, bet greit ir užgęstančių, akimirksnių tikslelių, be vieno didžio, visą gyvenimą ir kiekvieną jo momentą apimančio tikslo, kuris sukauptų visą jo turimą energiją ir, iššaukęs naujų jėgų, visą žmogaus asmenybę vestų prie vieno siekio. Niekas savo gyvenime neturėjo tokio didingo ir aiškaus tikslo kaip Jėzus. Jau dvylikmetis Jis sakė: "Argi jūs nežinojote, kad man reikia būti tuose dalykuose, kurie yra mano Tėvo" (Luk. 2, 49)? Viešame gyvenime dažnai kartojo: "Nemanykite, būk aš atėjęs Įstatymo ar pranašų panaikinti; ne panaikinti aš atėjau, bet įvykdyti" (Mat. 5, 17); "aš atėjau ne teisiųjų šaukti, bet nusidėjėlių" (Mat. 9, 13); "žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę" (Luk. 19, 10); "žmogaus Sūnus atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir atiduoti savo gyvybės daugeliui atpirkti" (Mat. 20, 28). Mintis apie Jo Tėvo valios išpildymą įvairiuose aspektuose ir skirtingose gyvenimo aplinkybėse buvo visada prieš Jo akis, gaivinanti ir stiprinanti Jį tarsi valgis (Jon. 4, 32), — Jo gyvenimo kelrodis iki pat paskutinio kraujo lašo išliejimo. Tokio aiškaus tikslo turėjimas yra nepaprasto protingumo pažymys. Ir kaip galima išdrįsti jį vadinti apgaviku? Ne tik draugai bet ir priešai negalėjo pastebėti nuodėmės Jo darbuose nei neteisybės žodžiuose, nors jų gabiausieji, fariziejai, ypač pasižymėjo pastabumu atrasti net krislą kito akyse. Kiti — Pilotas (Luk. 23, 4), jo žmona Klaudija Prokula (Mat. 27, 19), pasmerktasis latras (Luk. 23, 41) — pripažino Jėzaus nekaltumą. Pats išdavikas Judas, trejus metus išbuvęs Jo artimoj draugystėj, tarė: "Išdaviau nekaltą kraują" (Mat. 27, 4). Teisingai Nazarietis ne vien savo bendralaikiams, bet ir visiems visų laikų žmonėms pasakė: "Kas iš jūsų gali įrodyti manyje nuodėmę" (Jon. 8, 46)? Niekas negalėjo įrodyti ir niekas negalės. Jau klasikinės kultūros išminčiai giliai jautė, kad silpnam žmogui neįmanoma nenusidėti. "Mes visi prasižengėme, vieni sunkiau, kiti lengviau, ir ne tik praeityje nusikaltome, bet ir ateityje nusikalsime iki pačios laiko pabaigos", pasakė Seneka,12) Tad, jei Nazariečio asmenyje nėra nuodėmės, ar nepritaikintini jam Libanijaus žodžiai: "Nenusidėti yra dieviška ir būdinga vien tik Dievui"?13)

     — Tačiau, — tęsė mokytinis, — Jėzaus biografija atskleidžia ne tik Jo benuodėmingumą, bet ir moralinį bei psichinį tobulumą, atsispindintį simetriškai viena kitą papildančių dorybių bei charakterio bruožų derinyje: Jis stovi karališkai didingas, bet kartu ir nuolankus bei gerbiąs net tuos, kurie prarado savigarbą; savo asmenybės energija pavergiąs kitus, bet tik tam, kad juos išlaisvintų iš jųjų menkystės; ir vienatvėj ir su kitais — ar tai minioj, ar mažam draugų būrely, ar pokalbyje tarp keturių akių — mokąs pagauti momento prasmę bei jį išnaudoti taip, kad visur Jis dominuoja kaip laiko viešpats; kovojąs mirtiną kovą prieš nuodėmę, bet save aukojąs už nusidėjėlius net iki mirties... Idealistas ir realistas... Veiklos ir kontempliacijos žmogus... Pilnas aiškių siekių, nepalaužiamo pasiryžimo, švelnaus džentelmeniškumo, neišsemiamos kantrybės, nuolatinių darbų versme trykštančio uolumo, švento rimtumo ir iš sielos gilumos sklindančios bei kitus užkrečiančios šviesios nuotaikos... Taurus ir romus, atviras ir draugiškas, teisus ir gailestingas; širdimi, sklidina atjaučiančios ir pasiaukojančios meilės kitiems... Visuose dalykuose žemės žmogus, tik nežemiškas toje aukščiausių dorybių harmonijoje. Nėra dorybės nei gero charakterio bruožo, kurio nereikėtų priskirti Evangelijose atvaizduotam Jėzaus asmeniui, ir tai pačiame aukščiausiame laipsnyje. Tame Jis yra vienintelis visoje žmonijos istorijoje, nes visi kiti, net didžios asmenybės, dėl žmogiško ribotumo nei tokio visuotino charakterio derinio nei tokio dorybių aukščio nepasiekė. Iš kur tas jo benuodėmingumas, iš kur ta neaprėpiama intelektualinė persvara? Ta mįslė nesukomplikuojama, ji išsprendžiama prisipažinimu, kad Jis yra Dievo Sūnus. Ir kas gi kitas galėtų pasakyti, jei ne Jis pats, kurs jautė, iš kur ta proto šviesa, ta valios jėga, tas moralinis taurumas? Jau vien dėl Jo tyro ir tobulo gyvenimo turime sutikti, kad Jis teisybę sako.

1)Žr. Jon. 10, 31-36: “žydai pasiėmė akmenų, kad Jį (Jėzų) užmuštų. Jėzus jiems atsakė: Aš jums parodžiau daug gerų darbų iš savo Tėvo; už kurį iš jų jūs norite užmušti mane akmenimis? Žydai jam atsakė: Ne dėl gero darbo mes tave mušame, bet dėl piktžodžiavimo ir kad tu, būdamas žmogus, pats dediesi Dievu. Jėzus jiems atsakė: ...ar dera jums sakyti tam, kurį Tėvas pašventino ir siuntė į pasaulį: Tu piktžodžiauji, dėl to, kad aš pasakiau: Aš Dievo Sūnus?”

2)E.    Renan, “Vie de Jesus”, Berlin, 1863, pp. 54, 173, 179-180.

3)A.    Loisy, “L’Evangile et l’Eglise”, Paris, 1902.

4)A.    Hamack, “Wesen des Christentums”, p. 91-92.

5)W.    Bousset, “Kyrios Christos”. Jėzus vadino save žmogaus Sūnumi (Evangelijose — 81 kartą) ne vien parodyti,, kad jis žmogus, bet Ir Mesijas (žr. Daniel. 7, 13-14).

6)Jon. 18, 11.

7)    Iš ten suminėtų įstatymų ne visi buvo paties Dievo duoti, bet užtenka ir vieno (pvz., nežudyk) parodyti, kad Jėzus savo autoritetą lygina Dievo autoritetui.

8)A.    Harnack, loc. cit.

9)D.    A. Froevig, “Das Sendungsbewusstsein Jesu und der Geist”, 1924.

10)Graikiškas veiksmažodis “epigig-noskei” išreiškia intymiausią pažinimą.

11) G. Lomer, pasirašęs Dr. de Loosten slapyvardžiu, “La folie de Jėsus” knygoje (1910-1912) teigė, kad Jėzus Sinedriono salėje išėjo iš proto.

12Seneka, “De dementia”, IV, 12, 19.

13Libanijus, “Eplstolae”, 154.