ALG. KEZYS, S. J.

Atminties vertė

     "Atmintis", sako Ciceronas, "yra viso žinojimo rezervuaras". Ir dar daugiau: atminties funkcija nėra vien tik priminti, ką esame išmokę, bet ir kurti. Ji kuria žmogaus išmintingumą, praktiškumą, sumanumą, net pačią jo asmenybę. Yra žmonių, kurie staiga praranda visą savo atmintį. Tai amnezijos aukos. Toki negali atsiminti savo pavardės, adreso, giminių, praeities faktų. Jie jaučiasi lyg iš dangaus nukritę. Praradę savo praeities atmintį, jie neteko savęs, savo asmenybės.

     Iš šito fakto aiškiai matome, kad atminties svarba mūsų gyvenime yra begalinė. Bet praktiškai jos svarbą pažįstame daugiau iš atminties reikalingumo mokslo arba žinojimo srityje. Todėl ano Cicerono pasakymo pilnai pakanka įrodyti, kad atmintis yra didelės reikšmės žmogaus gyvenime. Ji yra didelis mūsų turtas, kurį reikia branginti, saugoti, ugdyti. Šio straipsnio skiltyse pateiksime keletą minčių apie atminties lavinimą.

Optimistai ir pesimistai

     Atminties lavinimo atžvilgiu žmones galima skirstyti į dvi pagrindines grupes: optimistus ir pesimistus. Pesimistai nepasitiki savo atmintimi. Jie nuolat skundžiasi ir dejuoja, kad jų atmintis bloga. Optimistai tiki didžiąja atminties galia. Šie nepripažįsta jokių kliūčių, kurios pastatytų neperžengiamas užtvaras norintiems išlavinti gerą atmintį. Bene didžioji žmonijos dalis priklauso pirmajai grupei, nes beveik kiekvienas galime šį tą prikišti savo atminties sugebėjimams. Tik išrinktieji genijai priklauso antrajai. Tokių labai maža. Galima girdėti nusiskundimų net iš pasaulinio garso profesorių ir mokslininkų, kurie, kitų akimis žiūrint, turi pavydėtiną atmintį, bet patys dažnai ja nėra patenkinti. Garsusis Woodstock'o kolegijos teologas, Bažnyčios ir Valstybės santykių specialistas, kunigas J. Murray, S. J., net gerai paruoštose kalbose kartais sustoja, negalėdamas prisiminti norimos pavardės ar fakto. Vienos konferencijos metu paminėjo neseniai išleistos knygos pavadinimą ir užsikirto ant tos knygos autoriaus pavardės. Norėdamas pasiteisinti, jis tarė: "Aš niekaip negaliu atsiminti trijų dalykų: pavardžių, skaičių ir ... dabar neatsimenu, kas yra tas trečias dalykas."

     Iš optimistų atstovų paminėtinas atminties genijus Harry Lorayne, kuris savo atminties akrobatika yra pagarsėjęs visoje Amerikoje. Jis laikosi nuomonės, kad atminties apimtis yra beribė. Blogos atminties visiškai nesą. Yra tik išlavintos ir neišlavintos atmintys. Lorayne sukūrė atminties lavinimo sistemą, kuria naudodamiesi ir negabiausi gali pasiekti aukštos atminties kultūros. Apie jo sistemą pakalbėsime vėliau.

     Šv. Tomas savo gyvenimo pabaigoje yra išsitaręs, kad jis neužmiršdavo nieko, ką kartą išmoko. Nenuostabu, kad jis sugebėjo sukurti nepamainomą scholastinės filosofijos ir teologijos sintezę.

     Panašių atminties genijų galima rasti ir daugiau. Bet kalbant apie atminties lavinimą, neverta prie jų ilgiau sustoti. Genijų pavyzdžiai yra skirti daugiau nusistebėjimui negu inspiracijai. Kas negali pasigirti geniališka atmintimi, tą gamtos apdovanotųjų stebuklai tik slegia. Tačiau viena kita jų mintis gali būti vertinga norintiems įsigyti stipresnę atminties galią.

Pojūčių atminties teorija

     Šv. Tomo psichologija daugelio modernistų yra laikoma atgyventa. Dabar įėjo į madą priimti kaip mokslišką tiesą tik tai, ką galima patikrinti eksperimentais arba įrodyti laboratoriniais metodais. Šv. Tomo laikais modernizuotų psichologijos laboratorijų nebūta, tačiau, įsigilinus į jo stebėjimu ir protu prieitas išvadas, lengvai galima pastebėti, kad dauguma jo įžvelgimų į žmogaus ir jo galių prigimtį yra teisingi ir dabar patvirtinti laboratoriniais bandymais. Čia nesigilinsime, kiek tų jo įžvelgimų yra patvirtintų, kiek ne. Mums tik svarbu iškelti keletą minčių iš šv. Tomo teorijos apie atmintį, nes čia dėstomajam atminties lavinimo metodui ta teorija yra itin tinkama. Pirma patieksime svarbiuosius tomistinės minties punktus, o tada nurodysime, kaip juos praktiškai pritaikyti.

     Pagal šv. Tomą, atmintis yra galia, kuri sugeba palaikyti, atgaminti ir atpažinti praeities patyrimus (žiūr. Summa Theologiae,I, 78, 4 c). Atminties objektas yra praeitis, o jos funkcijos — tą praeitį palaikyti, reikale atgaminti ir ją atpažinti.

     Kadangi atmintis yra susieta su laiku ir laiko matavimu (t. y., turi materialines ypatybes), šv. Tomas priskiria tikrąją atmintį (memoria per se) juslėms. Protinė atmintis irgi turi vietą tomistinėje sistemoje, tačiau ji vadinama netikrąja arba antraeile (memoria per accidens). Kad atmintis yra daugiau juslinės negu protinės prigimties, rodo dar ir tai, sako šv. Tomas, kad mes lengviau prisimename konkrečius vaizdus negu abstrakčias sąvokas. Gal dėl to ir vaikystės pergyvenimai, būdami daugiau juslinio pobūdžio, yra ryškiau prisimenami negu vėlesnio amžiaus.

     Juslės funkcijonuoja tiek psichinių principų tiek fizinių organų keliais. Ir atmintis turi turėti fizinį organą. Jau šv. Tomas nurodė, kad pagrindinis atminties organas yra smegenys. Šį jo spėliojimą dabar patvirtino laboratoriniai eksperimentai, atradę, kad tam tikros smegenų vietos funkcijonuoja kaip atminties centrai.

     Pripažįstant juslinę atminties prigimtį, nesunkiai prieinama išvados, kad atminties lavinime juslės ir juslių apčiuopiami vaizdai turi turėti didelės reikšmės. Kaip matysime vėliau, atmintis iš tikrųjų žymiai pagerėja, kai norimus atsiminti dalykus aso-cijacijų keliu sujungiame su juslių, ypač vaizduotės, pagamintais vaizdais. Kuo šitie vaizdai ryškesni, tuo lengviau juos atsimename.

Atgaminimo ir asocijacijų dėsniai

     Svarbiausia geros atminties ypatybė yra sugebėjimas lengvai ir greitai atgaminti pasąmonėje glūdinčias impresijas. Šv. Tomas, aiškindamas atmintyje sukrautų impresijų atgaminimą, skolinasi daug ką iš Aristotelio. Aristotelis skiria atmintį nuo reminiscencijos, t. y., patį "sandėlį", kur sukrautos praeities impresijos, nuo vyksmo, kuriuo tos impresijos atgaminamos. Šv. Tomas priima Aristotelio mintį apie reminiscenciją, bet padaro ją pačios atminties funkcija. Atseit, pati atmintis, o ne kokia kita galia, atgamina norimus praeities pergyvenimus.

     Šitas atgaminimas vyksta dviem keliais: vienos impresijos atsigamina savaime, automatiškai, kitos pagal tam tikrus asocijacijų dėsnius. Šv. Tomas skiria dvi pagrindines asocijacijų rūšis — vykstančias pagal laiko arba objektų eigą. Mes prisimename praeities įvykius pagal laiko eigą tada, kai ieškome jų pasąmonėje, remdamiesi laiko principu, pvz., pradėdami nuo neseniai įvykusiųjų ir eidami prie anksčiau vykusiųjų. Objektų eigą šv. Tomas, sekdamas Aristotelį, dar skirsto į tris rūšis: panašumo, nepanašumo ir artumo. Šios rūšys yra žinomos kaip trys asocijacijų dėsniai. Panašumo dėsnis sako, kad panašūs dalykai turi tendenciją atgaminti tas impresijas, kurios yra į juos panašios. Prisiminę, pvz., kokį istorinį didvyrį — didįjį Lietuvos kunigaikštį Algirdą — lengvai prisimename ir kitus didvyrius, panašius į jį: Kęstutį, Vytautą. Nepanašumo dėsnis sako, kad mes

VI. Stančikaitė Brazilijos Madona

lengvai prisimename kontrastus; pvz., prisiminę didįjį Lietuvos kunigaikštį Vytautą, be jokio vargo prisimename kryžiuočius, kurie buvo jo priešai. Panašiai yra ir su artumo dėsniu. Galvodami apie kokią vietovę, galime išvardinti ir tuos dalykus, kurie yra susieti su ta vietove.

     Asocijacijų teorija turi didelės reikšmės atminties arba impresijų atgaminimo lavinime. Ji pabrėžia, kad atminties "sandėlyje" sukrautos impresijos nėra palaidos, viena nuo kitos nepriklausomos, bet surištos tam tikrais ryšiais, vadinamais asocijacijomis. Žinodami asocijacijų dėsnius, galime palyginamai nesunkiai atgaminti užmirštuosius pergyvenimus. Ko nesugebame prisiminti automatiškai, tai galime ieškoti pasąmonėje pagal asocijacijų dėsnius. Nevienas, bandęs šiuo principu pasinaudoti, pasiekė stebėtinai gerų rezultatų. Bet kaip visur, taip ir čia reikia įgudimo.

Atminties genijaus patarimai

     Sekdamas savąją juslinės atminties teoriją, šv. Tomas duoda keturis patarimus, kaip pagerinti atmintį. Pirma, kadangi juslinės pažinimo galios geriau palaiko impresijas negu protinės, norimą atsiminti dalyką reikia asocijacijų keliu sujungti su juslių apčiuopiamais vaizdais. Šitie vaizdai turi būti neįprasti, nes toki labiau įsispaudžia į atmintį. Antra, jeigu atmintinai išmoktinų dalykų yra daugiau negu vienas, juos reikia sugrupuoti. Žinant jų eilę, galima lengviau visus atsiminti, einant nuo vieno prie kito. Trečia, reikia mokytis su noru ir dėmesiu. Valios nusistatymas išmokti padeda atminčiai lengviau dalyką pasisavinti ir pasisavinus ilgiau jį išlaikyti. Ketvirta, išmokus, reikia dažnai pakartoti (žiūr. S. T., II-II, 49, 1 ad 2).

     Trys paskutiniosios taisyklės nereikalauja daug aiškinimo. Kiekvienas iš savo patirties žinome, kad dėmesys, noras išmokti, logiškas sugrupavimas, atsimintino dalyko pakartojimas yra reikalingi, norint išlavinti gerą atmintį. Iš šitų keturių pirmoji taisyklė yra verta daugiausia dėmesio. Ji duoda vertingą patarimą, kuriame glūdi pasisekimo paslaptis. Sakytume, kad ji yra lyg stebuklingasis raktelis, kuriuo gudrieji ir apsukrieji atrakina paslėptuosius atminties lobius.

     Svarbiausia tos taisyklės mintis yra paprasta: norimą atsiminti dalyką reikia surišti su neįprastais vaizdais, kurie paliktų gilų įspūdį atmintyje. Prieš paaiškindami, turime pastebėti, kad šv. Tomas šitos taisyklės plačiau neišvystė. Jis sau įprastu būdu tik keliais žodžiais užrašė pagrindinę mintį, ir viskas. Jos išaiškinimo ir praktiškojo pritaikymo reikia ieškoti kitų ekspertų veikaluose. Mūsų laikais atsirado atminties žinovų, kurie tą darbą kaip tik atliko. Tuo nenorim pasakyti, kad šiandieniniai eksperimentinės psichologijos atstovai būtinai seka šv. Tomą. Gal būt, jie seka, o gal ir ne. Mums tik įdomu pažymėti, kad ta pati tiesa yra tvirtinama ir senųjų ir naujųjų mokslininkų. O tai priduoda jai didelio svorio.

Harry Lorayne metodas

     Vienas iš moderniųjų atminties ekspertų, kuris smulkiai išdėstė neįprastų vaizdų ir asocijacijų principą ir pritaikė jį gyvenimui, yra pradžioj minėtasis atminties akrobatas Harry Lorayne. Jis neseniai išleido knygą "How to Develop a Super-Power Memory", kurioj aiškiai išdėsto savo atminties lavinimo metodą. Pagrindinis to metodo principas yra šis: norint lengvai atsiminti kurį nors dalyką, reikia surišti jį su žinomais, bet neįprastais ir net negyvenimiškais vaizdais. Kuo šie vaizdai yra negyvenimiškesni, tuo geriau. Tokių vaizdų pagalba galima lengvai atsiminti pavardes, datas, telefono numerius, negirdėtus bei svetimų kalbų žodžius, anekdotus, kalbas, straipsnius, faktus ir t.t. Pats H. Lorayne šį metodą yra taip gerai pritaikęs gyvenimui, kad iš jo valgo duoną: jis mat užsiiminėja atminties akrobatika, stebindamas žmones savo nepaprasta atmintimi ir imdamas už tai nemaža pinigo. Vienas jo numerių yra susipažinti prieš spektaklį su kuo daugiau žmonių (paprastai jis stovi prie įėjimo ir sveikinasi su įeinančiaisiais) ir paskui nuo scenos pasakyti visų tų pavardes, su kuriais jis tik ką susipažino. Kartais jam tenka atsiminti net 400 pavardžių, ir iki šiol jo atmintis dar neapvylė!

 

Vl. Stančikaitė Gintarėlė “Gintarėlės” iliustr.

 

     H. Lorayne metodui pavaizduoti paimkime vieną eksperimentą, kurį jis patiekia savojoje knygoje. Mūsų uždavinys yra išmokti per dvi minutes laiko, ir perskaičius tik vieną kartą, dvidešimt atskirų žodžių. Štai jie: kilimas, popierius, butelis, lova, žuvis, kėdė, langas, telefonas, cigaretė, vinis, rašomoji mašinėlė, batas, mikrofonas, plunksnakotis, televizijos aparatas, lėkštė, bulkutė, automobilis, kavai virti puodas ir plyta.

     Neperdėsime sakydami, kad vidutinės atminties žmogui šis uždavinys yra sunkus. Mažai atsirastų tokių, kurie, tik kartą perskaitę, galėtų atsiminti iš eilės visus dvidešimt žodžių. Tačiau, paleidus į darbą neįprastų vaizdų asocijacinį metodą, tai galima padaryti be didelio sunkumo. Kaip tas metodas veikia? Labai paprastai. Paimkime iš eilės kiekvieną duotąjį daiktą, sukurkime to daikto vaizdą ir sujunkime jį su sekančiuoju kokiu nors neįprastu būdu. Pirmąjį sujunkime su antruoju, antrąjį su trečiuoju ir t.t. Aiškumo dėlei duosime pora pavyzdžių.

     Pirmasis žodis yra kilimas. Savo vaizduotėje sukurkime konkretaus kilimo vaizdą, pvz., mūsų kambario kilimą, ir palaikykime jį vaizduotėje keletą sekundžių. Antras žodis yra popieris. Mūsų uždavinys yra atsiminti popierį po kilimo. Tam reikia asocijacijos tarp kilimo ir popieriaus. Kaip reikalauja neįprastų vaizdų metodas padarykime šią asocijaciją kuo neįprastesnę, juokingesnę, nerealesnę. Galime, pvz., įsivaizduoti, kad mūsų kambario kilimas yra padarytas iš popieriaus. Taip, popierinis kilimas! Vaizdui pagyvinti, vaizduotėje jį pačiupinėkime, pajuskime, kaip jis čiuža tarp pirštų kaip tikras popieris. Arba matykime mūsų kilimą kaip lakštą popieriaus, ant kurio mes rašome draugui laišką. Palaikykime šį vaizdą prieš akis bent sekundę, tada eikime prie sekančio. Trečias žodis yra butelis. Dabar popierį reikia sujungti su buteliu. Šis sujungimas vėl turi būti negyvenimiškas. Pvz., įsivaizduokime, kad iš butelio pilasi popierius, ne vanduo, arba kad mes skaitome iš butelio, ne iš popieriaus lakšto. Pasirinkime tokią asocijaciją, kuri mums labiau patinka. Paprastai ta yra geriausia, kuri pirmiausiai ateina į galvą. Padarę vieną asocijaciją, pamirškime ją ir eikime toliau. Pakartoti nereikia, nes iš vaizduotės ji greitai neiškris.

     Ketvirtas žodis yra lova. Matykime lovą, pagamintą iš butelių, arba gerkime iš lovos, o ne iš butelio. Tada bandykime savotiškai sujungti lovą su žuvimi, žuvį su kėde ir t.t. H. Lorayne padeda skaitytojui sujungti visus dvidešimt žodžių, bet čia neturime tam vietos. Bet atrodo, nėra nė reikalo. Turėdamas kelis pavyzdžius, apsukrus skaitytojas pats galės sukurti nelogiškas asocijacijas tarp likusiųjų žodžių. Padaręs paskutiniąją asocijaciją, tegul grįžta prie pirmojo žodžio, šiuo atveju prie kilimo, ir pasako visus dvidešimt žodžių iš eilės, perskaitęs juos tik vieną kartą! Nerealiosios asocijacijos viena po kitos grįš į sąmonę be jokio vargo. Jeigu sujungimai buvo pakankamai konkretūs, jie nesusimaišys, bet aiškiausiu būdu parodys, kuris žodis po kiurio seka. Norėdamas įsitikinti, kad tikrai taip yra, tegul skaitytojas atlieka šį eksperimentą, ir jokių įrodinėjimų jam daugiau nereikės.

     Padarytosios asocijacijos turi būti tikrai negyvenimiškos ir vaizdžiai matytos. Tokios greitai neišdyla iš vaizduotės. Pabandykite pakartoti tuos dvidešimt žodžių kitą dieną. Pamatysite, kad ir tada jų dar neužmiršote. Po ilgesnio laiko, aišku, jos išblėsta. Bet jeigu jos pakartojamos kelias dienas iš eilės, gali išlikti atmintyje nuostabiai ilgą laiką.

Kaip atsiminti faktus, pavardes, straipsnius...

     Harry Lorayne sistemai galima rasti labai platų pritaikymą. Kur tik reikia išmokti eilę dalykų, galima ja pasinaudoti, pvz., norint išmokti draugijų pavadinimus, istorinių faktų eigą, NATO valstybes, valstybių sostines, net pirkimo sąrašus ir t. t.

     Savo knygoje H. Lorayne išaiškina, kaip, sukuriant neįprastus vaizdus, galima prisiminti nepažįstamų žmonių pavardes. Išgirdus naują pavardę, reikia pakeisti ją į panašiai skambantį žodį, turintį konkrečią \ reikšmę. Pvz., mums pristatomas ponas Bernatonis. Įgudęs vaizdų kūrėjas, tuojau randa Bematonio pakaitalą: Bernatonis skamba jam kaip bernas ir tona; aha, gerai, štai tonos sunkumo lietuviško kaimo bernas. Norėdamas prisiminti, kad Bernatonio pavarde priklauso šitam, o ne kitam žmogui, jis turi sujungti turimą pavardės vaizdą su kokiu nors ypatingesniu to žmogaus bruožu. Pvz., ponas Bernatonis turi pernelyg dideles akis. Gerai, galima įsivaizduoti tonos sunkumo berną su iššokusiomis akimis, arba normalų berną su toną sveriančiomis akimis! Dėl šitokių vaizdų niekas neįsižeis, nes gudrus atminties ekspertas neišleidžia jų į viešumą, o pasilieka juos sau. Priešingai, ponas Bernatonis kaip tik jausis pagerbtas, jei nepažįstamasis draugas negali pamiršti jo pavardės.

 

Vl. Stančikaitė Iš Saulės ciklo “Saulės rytas”

 

     Tas pats vaizdų principas galioja atsiminti skaitytiems straipsniams, girdėtoms kalboms ar anekdotams. Čia reikia įsidėmėti atskiras mintis, sukinti jų vaizdus ir tada jungti vieną mintį, t. y., jos vaizdą, su sekančios minties vaizdu, ir taip iki galo kalbos ar straipsnio. Bet apie tai ir apie daug kitų įdomių dalykų galite plačiau paskaityti H. Lorayne knygoje "How to Develop a Super-Power Memory", išleistą F. Fell, 1957 metais, New Yorke. Šią knygą turėtų paskaityti kiekvienas, kas nori išlavinti savo atmintį.