ALFONSAS GRAUSLYS

ai medžiaginės civilizacijos gėrybės ir patogumai vis labiau vertinami ir besaikiai gaudomi, neišvengiamai turi kristi dvasinės kultūros vertybių branginimas ir ieškojimas. Kad visa tai tinka ir mums, lietuviams, užtenka tik prisiminti sunkią lietuviškos knygos padėtį mūsų visuomenėje. O juk gera knyga — tai pats elementariausias dvasinės kultūros pasireiškimas, todėl kas nesidomi knyga, tas stovi šalia kultūros, nors ir inteligentu vadintųsi. Čia ir noriu iškelti knygos vaidmenį žmogaus dvasios gyvenime ir sukelti tas nuotaikas, kurios kviečia patikrinti mūsų nusistatymą knygos atžvilgiu.

     "Tiktai knygos yra reikalingos, visa kita — tai tik prabanga." Šitą Erazmo Roterdamiečio posakį tegalima suprasti, tik atsiminus, kas yra žmogus. Juk žmogus yra dvasia, įvilkta į kūną. Dvasinis pradas yra žmogui esmingiausias, nes be jo žmogus nebūtų žmogus. Štai dėl ko dvasios reikalai ir dvasios maitinimas yra pats svarbiausias dalykas žmogui. Toks dvasios maistas, lengviausiai kiekvienu momentu žmogių pasiekiamas, yra knyga. Žinoma, čia yra kalbama apie gerą knygą, nes tik tokia yra verta garbingo knygos vardo. Nedora knyga dvasios nemaitina, ji dvasią tik skurdina ir žlugdo.

     Kokią knygą galima vadinti gera, ir kokią nedora? Gera knyga, maitindama dvasią, ugdo jos dvasingumą. Ją skaitydamas, pamilsi tai, kas idealu ir gražu. Parodydama gyvenimą ir jo užkulisius, ji rodo tikrą, pilną gyvenimą, t. y. ne tik neigiamybes, bet ir teigiamybes. Tokia knyga žmogaus negundo, nepiešia blogio patraukliomis spalvomis, bet parodo blogį su visomis jo pragaištingomis pasekmėmis. Nedora knyga kitaip elgiasi. Ji ugdo dvasios trumparegiškumą, nes nuslepia tolimesnes blogio pasekmes. Ji nuslepia tą gyvenimišką, kasdien patvirtinamą faktą, kad kiekvienas nuodėmingas darbas anksčiau ar vėliau suaidi skausmu, kad neleistinas malonumas gyvenime virsta liūdesiu. Nedora knyga yra šališka, nes dažniausiai vaizduoja tik neigiamus tipus, tartum jie būtų gyvenimo taisyklė. Taip nedorumą apibendrindama, ji žmogui perša mintį, kad yra beprasmės pastangos būti kitokiu negu visi. Jei tokia knyga ir vaizduoja kartais dorus žmones, tai juos parodo veidmainius, t. y. tik gudresnius nedorėlius. Nedora knyga juslinį malonumą laiko vieninteliu siektinu gyvenimo tikslu. Nedorybę, kuri savo esme yra neestetiška ir valios sulepšėjimo išraiška, bloga knyga vaizduoja gražią, tartum gyvenimiškų jėgų sužydėjimą. Ji griauna gyvenimiškus tikėjimo principus ir ištikimybę jiems.

     Visiškai nebūtų teisinga, jei kas susidarytų sau įspūdį, kad gera knyga būtinai turi būti religinė, o jei ir nereliginė, tai bent negyvenimiška, nes nevaizduoja pilno gyvenimo su jo nedorybėm. Bet juk yra kilnių autorių, kurie savo kūriniuose nusileidžia į pačias gyvenimo padugnes, į nedorybių persunktas sielų gelmes. Jie vaizduoja visokius nusikaltimus, bet drauge parodo, kaip galutinėje sąskaitoje nusikaltusios sielos yra nelaimingos. Tokie autoriai, nevengdami liesti jokių gyvenimo žaizdų, parodo tų žaizdų biaurumą ir skaitančius įspėja nekristi į nusikaltimo bedugnę. Čia galime prisiminti Dostojevskį, Tolstojų, Mauriac, Graham Green ir kitus žymius rašytojus, objektyviai vaizdavusius blogį.

     Jei kuriam nors dvasiniai subrendusiam žmogui, gavus Bažnyčios leidimą, tenka paskaityti draudžiamas knygas, jis nustemba, kaip kartais net labai garsūs rašytojai viską, kas kilnu, nuvainikuoja, o nusikaltimus apsupa dorovės aureole, suniekindami visa tai, kas kelia žmogaus sveikąsias dvasios jėgas kovai prieš blogį. Vieną kitą tokią knygą protingas žmogus paskaitęs tampa lyg įskiepytas prieš norą daugiau tokių knygų skaityti ir be jokių rezervų pasirašo po Bažnyčios draudimu. Jis įsitikina, kad, jeigu fiziniai nuodai vaistinėse yra žymimi kaukole, įspėjančią jų pavojingumą gyvybei, tai tuo labiau reikia įspėjančio draudimo etikete sulaikyti bent geros valios žmones nuo dvasios nuodų.

     Knyga yra suvaidinusi tokį didelį vaidmenį pasaulio kultūros gyvenime, kad yra aišku, jog pasaulio dvasinis gyvenimas visai kitaip atrodytų, jei knygų visai nebūtų buvę. Prisiminkime kad ir tai, jog visokeriopa sveika pažanga, knygose atžymėta, tarnavo ir tebetarnauja ateinančioms kartoms statyti ir tobulinti pažangos rūmus.

     Jeigu nebūtų knygose sutelktų žinių ir patyrimų, tai toji statyba daug lėčiau vyktų ir mūsų gyvenimas dar būtų primityvesnis. Laukiniai žmonės tūkstantmečiais lieka laukiniai, nes neturi rašto ir knygų. Todėl tikrai yra teisingi Pearl S. Buck žodžiai, kad "išmokti skaityti yra tas pat, kaip uždegti proto lempą, išvaduoti sielą iš kalėjimo arba atidaryti į pasaulį vartus".

     Jeigu prisiminsime religinę knygą, tai žinokime, kad ji yra sujudinusi milijonų žmonių sielas ir prikėlusi jas iš juslinio gyvenimo vergijos dvasiniam gyvenimui. Dvasinis skaitymas, gerai apgalvotas ir tinkamai suprastas, tūkstančiais kilnių minčių ugdo ir maitina dvasią, praturtina ir pagilina maldą ir skatina dvasinę pažangą. Kas suseks ir nustatys, kokią milžinišką įtaką pasaulio dvasinio veido reformavimui yra padariusi Biblija! O kalbėdami bendrai apie religinę knygą, turime daugybę labai apčiuopiamų gyvenimo pavyzdžių, kaip tokia knyga veikia ir žmonijos dvasioje banguoja šimtmečių eigoje.

     Štai šv. Ignacas Loyola. Jis atsivertė, beskaitydamas ligos metu religines knygas. To atsivertimo vaisius, yra Jėzuitų Ordinas, kurio įtaką į kultūrinį Europos gyvenimą pripažįsta ir netikintieji istorikai. Šv. Augustinas savo "Išpažinimuose" taip pat pasisako, kad jo svyravimus ir nerimavimą prieš atsivertimą nutraukė paslaptingas balsas, paraginęs imtis knygos — šv. Povilo laiškų — ir ją skaityti. Kalbant apie tą pačią šv. Augustino "Išpažinimų" knygą, reikia pasakyti, kad ji yra viena labiausiai suraminančių ir sustiprinančių knygų, kuri kada nors buvo ar yra parašyta. Joje taip giliai ir puikiai įžvelgta į žmogaus prigimtį, kad kiekvienas, giliau su ja susipažinęs, galės pasakyti, kad "tai knyga ne apie svetimus, bet apie mano paties nupuolimus" (Petrarka) Jeigu ieškosime pavyzdžių iš šių laikų sėkmingo religinės knygos veikimo, tai toksai pavyzdys gali būti prancūzų rašytojas J. Green, kurs savo dienoraštyje daug kartų pasisako, kaip jį veikė Šv. Rašto skaitymas. Išmokęs hebrajų kalbos, kad galėtų iš originalo skaityti, jis labai dažnai skaito Bibliją, kartais net negalėdamas apie nieką daugiau, kaip tik apie šią knygą galvoti. Skaitydamas jis pajunta joje slypinčius begalinius turtus, kurie, jo žodžiais tariant, niekada nebus išsemti ir kuriuos mes vos tik pradedame nujausti. Kada tik jis tos knygos griebdavosi, visada surasdavo tiesioginių nurodymų savo gyvenimui. Ypač Evangelijos, jo paties žodžiais, esanti knyga, kurios niekada žmonija neužskleis, nes tos knygos supratimas vis gilėja ir auga ir yra giliai įrašomas kontempliatyviai nusiteikusių žmonių širdyse.

VI. Stančikaitė Kristaus dovanos

Sonės Tomarienės knygos “Saulės vestuvės” iliustracija (1957)

 

     Biblijoje, anot jo, kiekvienas gali rasti nurodymų savo asmeniniam gyvenimui, tik juos tikėjimo pagalba reikia mokėti išskaityti. Pagaliau jis apsupa Bibliją ypatinga aureole, kai sako, kad tai amžinai jauna knyga, tartum kalnų šaltinis, kurs tūkstančiais metų teka. Bet ji taip pat naujausia iš visų knygų, nes joje iš anksto viskas parašyta, kas kitų dar bus vėliau parašyta. Todėl žmogus, kurs po tūkstančio metų rašys, jau bus pavėlavęs, nes Biblijoje jis ras tą patį parašyta. Šitomis paskutinėmis mintimis jis nusako, kad Šv. Raštas yra pati gyvenimiškiausia knyga ir geriausia gyvenimo mokykla. Ar tad nuostabu, kad Merežkovskis įžanginiame žodyje į savo veikalą, vardu "Nežinomasis Jėzus", prisipažįsta nuolat su savimi nešiojąsis Naująjį Testamentą ir, šiai knygai susidėvėjus, negalįs surizikuoti net kelioms dienoms su ja skirtis, kad galėtų įrišti.

     Didžiųjų mistikų raštų skaitymas daug kam padaro galingą įspūdį ir atveria naujus dvasios horizontus. Tie veikalai, jų konkrečių Dievo artimybės išgyvenimų įtakoje parašyti, daugeliui net aukštos inteligencijos katalikų yra visiškai nežinomi. Daugelio sąmonėje įstrigę visokie prietarai kliudo tuos veikalus į rankas paimti. Kaip jie nustebtų išgirdę, kad, pvz., anglų rašytojas Somerset Maugham savo pagrindiniame romane "Of Human Bondage" yra nujautęs mistikų skaitymo nuostabią įtaką zmogaus gyvenime. Reikia pastebėti, kad tuo laiku, kai jis tą romaną rašė, autorius buvo realistas, natūralistas ir, kaip materialistiškai nusiteikę žmonės pasakytų, tolimas visokiom iliuzijom. Po paskutinio karo šis rašytojas gerokai priartėjo prie religijos, ką galima pastebėti jo plačiai nuskambėjusiame veikale "The Razor's Edge". Ir štai vienas ano romano veikėjas, pradėjęs skaityti šv. Jono nuo Kryžiaus mistinius raštus, pradėjo nujausti tai, ko nenujautė... kad yra kažkas geresnio negu realizmas, kurį jis iki šiol garbino. Tas "kažkas" taip pat buvo realizmas, kaip jis jautė, tik aukštesnės plotmės, kur faktai, matomi gyvenimiškesnėje šviesoje, »pasirodo kitokie, pasikeitę. Giliausiai sujaudintas tasai mistinių raštų skaitytojas matė kylančią tiesą taip, kaip tamsią audringą naktį žaibui suspindėjus pamatoma kalnų grandinė. Jam atrodė, kad jis pamatė, kaip gali būti įvairus ir turtingas vidujinis gyvenimas. Jam atrodė, kad jis pajuto tai, ką pajunta karalysčių užkariautojas ir nežinomų kraštų atradėjas.

     Jei knygos gali turėti tokią įtaką žmogui, tai aišku, kad apsiskaičiusio žmogaus yra visai kitoks vidaus pasaulis negu neskaitančio. Tad visai nenuostabu, kad norintieji geriau pažinti kokių nors mirusių žymių žmonių vidaus pasaulį, susidomi ir jų biblioteka. Apie kiekvieną žmogų daugiau ar mažiau liudija jo knygynėlis. Jokio knygynėlio neturėjimas kalba apie žmogaus dvasinį sustingimą, protinį tingumą ir neaukšto laipsnio dvasingumą.

     Mes, lietuviai, turime ypatingą pareigą ypač savą lietuvišką knygą branginti. Kai prisimename lietuviškos spaudos draudimą ir tuos tūkstančius suardytų gyvenimų ir žuvusių gyvybių aukų, tas knygas gabenant ir platinant, lietuviška knyga nušvinta nežemiška šviesa. Darosi graudu, kai šiandien toji lietuviškoji knyga yra nemylimos podukros padėtyje. Kiek yra lietuvių, kurie lauktų, kada išeis nauja knyga ir, jai išėjus, tuoj stengtųsi įsigyti? Tikrai yra tragiškas tas krištolinis tų lietuvių idealizmas, kurie vis dar knygas rašo ir jas leidžia, nors iš to negauna jokio pelno, bet dažnai tik nuostolį. Jie gaivina baigiančią užtrokšti lietuvišką kultūrą. Kaip žemai yra kritęs mūsų lietuviškasis idealizmas, kai nevienas jau lietuviškos knygos gėdisi ir laiko netinkamu dalyku ją kitam įvairių švenčių ar kitokių progų metu dovanoti. O vis dėlto, galima sakyti, nėra kitos tinkamesnės dovanos kaip gera knyga. Visos kitos kad ir brangiausios dovanos yra dažniausiai nuasmenintos, o knyga, gražiu įrašu įasmeninta, tampa tikras ir pastovus atminimas. Jei mes dovanom paieškotume lietuviškos knygos, visai kitokia būtų mūsų knygos padėtis. Jei kiekvienas, nutraukęs nuo prabanginių dalykų bent kiek lėšų, nusipirktų keletą lietuviškų knygų kasmet, lietuviška knyga suklestėtų. Ar neturėtume išsiugdyti tokią nuomonę, kad lietuviškų knygų neturėjimas būtų suprantamas kaip didelė gėda? Juk kas visiškai lietuviškos knygos neperka, tas (sakykime aiškiai!) prisideda prie lietuvybės naikinimo.

     Mylėkime gerą knygą, prisiminę, kad yra buvę tokių žmonių, kurie bučiuodavo knygą, dėdami ją lentynon. Juk, anot teisingos vieno rašytojo pastabos, gali tauta nustoti savo kolonijų ir net nepriklausomybės, bet jos sukurtos dvasinės vertybės pasilieka, todėl jas reikia labiausiai branginti. Kaip gražiai mahometonai pagerbia savo šventąją knygą, kai prie kiekvieno jų lovos yra padėtas į šilkinę Mekoje pagamintą medžiagą įvyniotas Koranas. Tikri knygos mylėtojai pasistengia, kad knyga būtų gražiai įrišta, nes tai pagarba knygai — dvasinės kultūros ženklas.

     Kiekvienas kultūringai nusiteikęs žmogus gali kasdien rasti bent kiek laiko naudingam skaitymui. Gal didžiausias knygos skaitymo vaisius yra tas, kad ji sukelia minčių, sužadina galvojimą ir tuo būdu brandina žmogaus dvasią. Tad sąmoningas skaitytojas ne tik turėtų daryti perskaitytų knygų svarbesnes ištraukas, bet ir užsirašyti beskaitant kilusias originalias mintis. Knygas reikia lėtai ir apgalvotai skaityti, bet ne "ryti". Teisingai sako R. Rolland, kad žmonės, kurie greitai ir negalvodami skaito, nesupranta tos stebuklingos jėgos, kuri trykšta iš gražių knygų, kai jos yra pamažu skaitomos.

     Jei, anot krikščionybės mokslo, sielos reikalai turi būti pirmoje vietoje, argi neturėtų būti pačioje pirmoje vietoje pastatomi tie visi dvasiniai turtai, kuriais siela minta? Tai prisiminus, ir pradžioje paminėtas posakis, kad "tiktai knygos yra reikalingos, o visa kita yra tik prabanga", neatrodys taip neįprastas.