Spausdinti

JONAS MIŠKINIS

ERIBOTA motinos meilė savo vaikui eina išvien su pasiaukojimu ir savęs išsižadėjimu. Nėra skausmo, kurio motina nesutiktų iškentėti, nei vargo, kurio negalėtų pakelti, kad tik jos vaikui būtų gera. Vaikas motinai brangesnis už gyvybę. Tas motiniškos meilės jausmas gali apimti net svetimus vaikus, jis nori išgydyti visas pasaulio žaizdas. Ši motiniškoji meilė gydo, globoja ir auklėja.

     Vydūnas taip apie motinos meilę kalba: “Būdamos motinos, moterys yra ypatingai reikšmingos naujajai kartai, būtent savo vaikams. Ale ne vien tuo, kad jos globia, bet labiau tuo, kad iš jų gyvenimo, iš jų kraujo, jų nuotaikos ir vidinių pergyvenimų tenka vaikams, ką jie iš motinos paveldėja. Vaikai kalbą tikriausiai išmoksta iš motinos. Su jos kalba persimeta ant jų nuolatai motinos sąmoningumas, visas vidinis jos gabumas, jos malonumas, nuoširdumas, teisingumas ir švelnumas.”

     Iš tikrųjų niekas kitas taip kaip motina negali įžvelgti į savo vaiko sielą. Tik motina, natūralaus instinkto vedama, sugeba surasti vaikuose visus netobulumus ir blogus palinkimus, tik ji sugeba juos taisyti ir vaiko valią lenkti į gera. Į tai ji įdeda visą savo sielą. Gražiai viena motina išsitarė: “Mes esame laikai — kokios mes, toki ir laikai.” Iš tikrųjų motinos gali duoti laikui charakterį, todėl priaugančiai kartai motina yra viskas. Rašytojas H. Schilgen sako, kad jaunimas be tikros motinos meilės yra tartum pavasaris be saulės spindulių. Be jokių ypatingų žodžių, be audringų pabarimų ar bausmių motina sugeba įkvėpti vaikui tai, ko ji nori. Visas dorybes, kurias skelbia mokslininkai ir pamokslininkai, tik motina gali pilnai išugdyti vaiko sieloje. Tad ir tėvynės meilę ugdant, reikėtų nepamiršti tikrojo kelio — motinos.

     Šiandien mes labai sielojamės lietuvybės išlaikymu. Su baime žiūrime į jaunimą, kuriam gresia didelis nutautimo pavojus. Šiais klausimais mes daug diskutuojame, kalbame ir rašome. Tačiau pirmiausia mūsų visų akys turėtų nukrypti į motiną. Ji geriausiai gali išlaikyti vaikų lietuvybę ir gal neapsiriksime pasakę, kad tik ji viena tai gali. Jeigu ji savo vaikui neįkvėps lietuvių tautos ir lietuvių kalbos meilės, nieko nepadės nei mokyklos nei organizacijos. Juk ar ne lietuvė motina išsaugojo savo vaikuose tėvų kalbą, papročius ir tradicijas ilgais rusų viešpatavimo metais?

     Lietuvė motina jau nuo senovės buvo garsi savo giliu tikėjimu ir tautos meile. Kaip gi kitaip galėtume išaiškinti tai, kad mūsų senosios kartos motulės, vos iš maldaknygės mokėjusios paskaityti, sugebėjo išauklėti tiek kilnių ir garbingų vyrų bei moterų, tiek narsių didvyrių ir karių, kurie privedė jaunąją kartą prie Lietuvos nepriklausomybės kelio. Nors, gyvenant šiaudinėje pastogėje, gal ir nebuvo tiek pavojų nuslopinti lietuvių kalbą ir papročius, kaip yra dabar, gyvenant didmiesčiuose ir nuolat bendraujant su svetimaisiais, bet reikia neužmiršti, kad dabartinės mūsų motinos yra mokslus išėjusios, daugiau išsilavinusios negu anų laikų motulės sengalvėlės, todėl jos gali savo vaikus ir nuo šių didesnių pavojų apsaugoti, jeigu tik rimtai stengsis.

     Nereikia pasiduoti apatijai ir manyti, kad ne nuo mūsų priklauso ateitis. Būtų labai klaidinga galvoti, kad rusų priespaudos ir spaudos draudimo laikais Lietuvoje tautos meilė ir kalba nežuvo, tik susidėjus ypatingoms aplinkybėms ir visai nepriklausomai nuo mūsų tautiečių pastangų. Užtenka tik pažvelgti į tuos dar netolimus laikus: kiek žmonių žuvo, kiek į kalėjimus pateko ar mirė ištrėmime! Ar visa tai įvyko atsitiktinai? Ne, tai buvo heroiškos lietuvių pastangos, nebijant nei kalėjimo nei mirties, kad tik galėtų iškovoti savo tėvynei laisvę.

     Todėl nei šiandien nereikia įsivaizduoti, kad mūsų jaunimui pavojai yra perdaug dideli ir nenugalimi. Reikia tik aiškaus noro, supratimo ir pastangų. Jeigu anais laikais Lietuvą išgelbėjo tik Įgimtas kiekvienam lietuviui ir ypač kiekvienai motinai tautybės jausmas, tai šiandien, kai tas jausmas dar yra ugdomas ir gilinamas visokiomis filosofinėmis sąvokomis, turėtų būti įmanoma išsaugoti vaikus nuo per greito nutautimo.

     Lietuvių tautos padėtis šiuo metu yra labai kritiška, gyvename tikrai tragiškose aplinkybėse, todėl esama padėtis iš kiekvieno lietuvio reikalauja didelio fizinių ir dvasinių jėgų Įtempimo. Tokia padėtis gali trukti dar ilgai. Šis jėgų Įtempimas ilgainiui turės išaugti į tvirtą ir atsparų lietuvio būdą. Šiame tvirto ryžto ir atsparaus būdo ugdyme lietuvė motina turės lemiamos reikšmės. Kokios yra dabartinės mūsų motinos, tokia bus ir Lietuvos ateitis. Tad kiekviena motina turėtų rimtai pagalvoti, kokių konkrečių uždavinių turi imtis, kad jos vaikai pasiliktų lietuviai.