JULIUS GRAVROGKAS
IEKVIENAS Bažnyčios mokslui ištikimas katalikas biaurisi ir griežčiausiai smerkia viduramžių inkviziciją. Jis negali pateisinti inkvizicijos teismų, kai jie vykdė kankinimus ir žudymus, kurių aukomis buvo eretikai ar žydai. Jis negali su purvu maišyti sąžinės laisvės principų, kurie sudaro Bažnyčios mokslo esminę dalį. Šių žiaurumų teisinimas reikštų suniekinimą Bažnyčios tradicijų, kurias ji ugdė savo vaikuose visais laikais. Negalima už šiuos žiaurumus primesti Bažnyčiai kaltės, kai nėra nė vieno popiežiaus autentiško dokumento, kuriuo inkvizicijos žiaurumai būtų pateisinti. Bažnyčia tikrai niekada netoleravo klaidos, bet vienintelis ginklas, kuriuo ji stengėsi kovoti su klaida, buvo įtikinimas ir beldimasis į klystančioj o sąžinę.
Tiesa, buvo Bažnyčios vaikų ir net jos aukštų dignitorių, kurie Bažnyčios vardu vykdė inkviziciją. Tiek vietinių bažnyčių inkvizitoriai, tiek valdžios inkvizicijos institucijos, apie kurias bus paaiškinta vėliau, vykdė žiaurumus. Laiko dvasia buvo tokia, kad masinė šių dignitorių ekskomunika nebūtų sustabdžiusi minimo blogio. Jeigu būtų buvę ekskomunikuoti, jie būtų atskilę nuo Bažnyčios ir patraukę į savo pusę fanatiškai nusiteikusias katalikų minias, padaugindami eretikų skaičių. Tokiu būdu Bažnyčia nebūtų panaikinusi blogio, tik dar labiau suskilusi. Bet ji niekados neteisino šių klystančių katalikų veiksmų, ji smerkė juos ir nelaikė jų savo paklusniais vaikais.
Inkvizicija tai yra žodis, kuris asociacijos keliu sužadina mumyse neapykantą katalikiškai Ispanijos tautai ir jos valdovams. Tačiau toks vienašališkas neapykantos nukreipimas vien tik į Ispaniją nėra teisingas. Istorija sako, kad Anglijoje taip pat buvo vykdomi inkvizicijos žiaurumai, kurie viršijo net Ispanijos inkvizicijos žiaurumus. Kardinolas Gibbons primena, kad Anglijos karalius Henrikas VIII ir jo sosto vėlyvesnieji paveldėtojai baudė, kalino ir žudė tūkstančius savo pavaldinių už tai, kad jie nenorėjo pripažinti karaliaus Bažnyčios galva. Ypač buvo dideli Elzbietos ir Kromvelio žiaurumai. Elzbietos valdymas buvo tiek pat despotiškas ir krauju pažymėtas Anglijai, kaip Izabelės valdymas Ispanijai. Kromvelio laikais Airijos dvasiškijai buvo įsakyta palikti savo kraštą ir vykti kitur; nepaklausantiems šio liepimo buvo grasinama mirties bausme. Dvasiškiai, kurie išdrįsdavo grįžti į savo tėvynę, rizikavo gyvybe. O tiems, kurie žinodavo, kur slepiasi toki dvasiškiai ir jų neišduodavo inkvizitoriams, būdavo nukertamos abidvi ausys.
Berniukas V. Valaičio nuotr.
Panašių žiaurumų buvo ir Jungtinėse Amerikos Valstybėse. Naujoj Anglijoj puritonai visiškai neturėjo religinės tolerancijos ir persekiojo kitų tikybų žmones. Pvz., kvakeriai buvo tremiami iš Massachusetts valstybės ir jeigu vėl sugrįždavo, būdavo žudomi. Dabar, kai visi tie žiaurumai yra tik istorinis faktas, mes negalime kaltinti tos ar kitos religijos žmonių, nes jų religijos principai nepateisina prievartos sąžinės reikaluose.
Kartais yra labai išpučiamas ir perdedamas Ispanijos inkvizicijos aukų skaičius. Istorikų liudijimu, per visą Torquemados administravimo laikotarpį, kuris tęsėsi 15 metų, visoje Ispanijoje inkvizicijos teismai nuteisė 2000 asmenų mirti.
Norint teisingai suprasti Ispanijos inkvizicijos pobūdį, nereikia užmiršti, kad greta bažnytinės inkvizicijos veikė ir valstybinė inkvizicija, kurios pareigūnai, tiek dvasiškiai tiek pasauliečiai, veikė ne Bažnyčios, bet karaliaus vardu, o konfiskuoti eretikų turtai plaukė į karaliaus iždą. Po sunkių aštunto šimtmečio kovų su maurais ispanų tauta išėjo laimėtoja, ir tautinio vieningumo vėliava buvo iškelta visame krašte. Karaliui Ferdinandui ir jo žmonai Izabelei rūpėjo tą vieningumą dar labiau sustiprinti ir kaip galima ilgiau išlaikyti. Bet jie aiškiai matė, kaip sunku išlaikyti tautinį vieningumą valstybėje, kurioje gyvena skirtingų rasių žmonės: ispanai, maurai ir žydai. Taigi, karalius Ferdinanda's įsteigė valstybėje inkvizicijos tribunolą ne tiek religiniais motyvais, kiek rūpindamasis valstybėje išlaikyti tautinę vienybę.
Tais laikais ir kitur buvo panašiai žiūrima į erezijas. Taip į jas žiūrėjo ir mūsų jau minėtas Anglijos karalius Henrikas VIII ir jo įpėdiniai. Jiems erezija buvo ne tik religinis, bet ir valstybinis nusikaltimas, todėl Anglijos valstybinės inkvizicijos tribunolai už erezijas bausdavo. Inkvizitoriai priklausė tik nuo karaliaus, nesvarbu ar jie buvo pasauliečiai ar dvasiškiai. Jis juos savo nuožiūra skirdavo ir atleisdavo, o kartais net ir bausdavo. Popiežiai stengėsi inkviziciją sutrukdyti, bet karaliai nenorėjo nusileisti. Jokia žemiška galybė negalėjo atleisti nuo karališkos inkvizicijos tribunolo uždedamų bausmių. Čia buvo bejėgis ir popiežius. Pvz., kai šis tribunolas apkaltino erezija Toledo arkivyskupą ir jį suėmė, popiežius Pijus IV labai stengėsi jį išvaduoti, bet visos pastangos buvo veltui.
Tiesa, karalienės Izabelės laikais buvo įvykęs faktas, kad popiežius Sikstas IV pritarė valstybinės inkvizicijos veiklai. Popiežius buvo suklaidintas karalienės nusiskundimo, kad opoziciniai antivalstybiniai elementai ardo tvarką valstybėje, todėl juos reikia bausti. Bet šis popiežiaus pritarimas karalienei buvo pareikštas ne "ex cathedra", bet tik privačiai. Popiežius, kaip ir kiekvienas žmogus, tokiuose dalykuose gali klysti. Tačiau kitais metais (1481), kai žydai pasiskundė popiežiui to tribunolo žiaurumu, tas pats popiežius išleido bulą, kurioje pagrasino inkvizitoriams bausmėmis ir jiems priminė, kad nusikaltėlių pasigailėjimas Dievui labiau patinka negu jų žiaurus baudimas.
Kadangi popiežius negalėjo sustabdyti inkvizicijos, jis bent skatino nubaustuosius bėgti į Romą, žadėdamas jiems savo valdomoje teritorijoje suteikti prieglaudą ir duoti pilnas politines teises. Dvejų metų laikotarpyje popiežius Romoje priglaudė 450 tokių pabėgėlių. Po didelių pastangų jam pavyko sustabdyti valstybinės inkvizicijos įsteigimą Neapolyje ir Milane, kurie tuo metu priklausė Ispanijai. Kard. Gibbons pabrėžia savo veikale tai, kad visoje Bažnyčios istorijoje nebuvo nė vieno atsitikimo, kad popiežius savo valdomoje teritorijoje nubaustų kokį žmogų mirtimi dėl jo religinių įsitikinimų. Šio fakto pilnai pakanka įrodyti, kad popiežiai visais laikais buvo priešingi inkvizicijai.
Jau matėme, kad įvairiais laikais buvo Bažnyčiai nepaklusnių vaikų net ir tarp aukštų jos dignitorių, kurie sunkiai nusikalsdavo prieš Bažnyčios reikalaujamą religinę toleranciją. Tačiau pagrindinis dalykas, kurį kiekvienas asmuo turėtų labai gerai įsidėmėti, yra tai, kad Bažnyčia nėra atsakinga už savo nepaklusnių vaikų elgesį ir kad ji pati visuomet buvo ištikima Kristaus paskelbtam religinės tolerancijos mokslui.
Pirmasis paukštis
V. Valaičio nuotr.
Labai dažnai katalikams tenka susidurti su Bažnyčiai daromais priekaištais dėl Baltramiejaus Nakties įvykdytų žiaurumų. Tie žiaurumai buvo įvykdyti Prancūzijos karaliaus Karolio IX laikais. Tuo metu Prancūzijoje vyko kova tarp gizų ir hugenotų, kurią laimėjo hugenotai ir su gizais sudarė labai sau palankią sutartį. Hugenotų įtaka valstybėje labai padidėjo. Karalius, bijodamas tos įtakos, žiūrėjo į hugenotų vadą admirolą Coligny, kaip į asmenį, kuris nori užimti jo sostą.. Todėl savo motinos Katarinos Medici paskatintas, jis suruošė Paryžiuje ir kituose Prancūzijos miestuose baisias hugenotų žudynes, kuriose žuvo Coligny ir daugelis jo sekėjų. Nei karalius nei jo motina niekados nerodė didelio prisirišimo prie Katalikų Bažnyčios, bet taip pat niekad nerodė nei neapykantos protestantizmui. Jie nebūtų įvykdę šių žudymų, jei nebūtų grėsęs karaliui pavojus netekti sosto.
Tuoj po šių žudynių Karolis IX pasiuntė specialius pasiuntinius pranešti Europos valdovams, kad Prancūzijos karalius ir jo šeima vos nebuvo nužudyti sąmokslininkų, kurie laiku buvo susekti ir tinkamai nubausti. Pasiuntiniai nė vienu žodžiu neprasitarė apie įvykdytas masines žudynes. Jie rūpestingai stengėsi nukreipti Europos valdovų dėmesį į tai, kad karalius išvengė mirties, o Prancūzija išvengė civilinio karo. Popiežius Grigalius XIII, tos žinios suklaidintas, liepė iškalti medalį, dėkojant Dievui, kad Jis išgelbėjo karalių nuo mirties, o valstybę nuo civilinio karo.
Istorikas Sismondi, protestantas, rašo, kad nuo popiežiaus nuncijaus buvo paslėpta tiesa apie šių įvykių pobūdį. Savo "Civilinių Karų Istorijoje" Ranke sako, kad Karolis IX ir jo motina staiga išvažiavo iš Paryžiaus, kad išvengtų susitikimo su popiežiaus legatu, kuris tuoj po tų žudynių atvyko į Prancūzijos sostinę. Be abejo, jie bijojo, kad legatas gali juos pasmerkti, sužinojęs, kas iš tikrųjų įvyko. Prancūzijos dvasiškija jokiu būdu nepritarė žudynėms. Daugiau kaip 300 kalvinistų išsigelbėjo nuo mirties Liono arkivyskupo rūmuose. Lisieux, Bordaux, Toulouse ir kitų Prancūzijos miestų vyskupai taip pat neatsisakė priglausti tų, kurie ieškojo išsigelbėjimo jų rūmuose. Tai yra istoriniai faktai, kurie sugriauna pasaką, kad Prancūzijos dvasiškija pritarė Baltramiejaus Nakties žudynėms.
Kitas katalikams daromas priekaištas yra karalienės Marijos įvykdytas protestantų žudymas. Tikrai karalienė Marija, norėdama Angliją grąžinti katalikybei, siekė šio tikslo prievarta ir žudymais. Kiekvienas geras katalikas nepagirs jos vartotų priemonių, bet jomis biaurėsis. Tačiau daugelis visą dėmesį nukreipia tik į karalienės Marijos nusikaltimus, visai nenorėdami matyti, kad jos vyresniosios sesers Elzbietos rankos nemažiau buvo krauju suteptos, niekinant sąžinės laisvę. Marija karaliavo tik penkerius metus, o Elzbietos karaliavimas tęsėsi apie devynis kartus ilgiau. Jos inkvizitoriai, persekiodami katalikus, praliejo, be abejo, daug daugiau kraujo negu jo buvo pralieta Marijos viešpatavimo metu. Motyvai, kurie skatino seseris vykdyti tuos žudymus, buvo skirtingi. Marija šiuo kruvinu keliu stengėsi grąžinti Anglijai jos tėvų ir protėvių tikėjimą, o Elzbieta, siekdama sugriauti tą protėvių tikėjimą, degė neapykanta popiežiui, kurio ji neapkentė už tai, kad jis atsisakė panaikinti jos tėvo santuoką su pirmąja teisėta žmona ir nepripažino jo neteisėtos santuokos su Ona Boleyn. Ir ji pati buvo popiežiaus laikoma gimusia iš neteisėtos santuokos, todėl ji keršijo popiežiui, persekiodama katalikus.
Nors vienas blogis negali būti teisinamas kitu blogiu, bet būtų neteisinga koncentruotis tik į katalikų nusižengimus prieš sąžinės laisvę, pamirštant, kad katalikų persekiotojai Anglijoje praliejo daug daugiau kraujo.
Baigdamas šį rašinį, norėčiau atkreipti skaitytojų dėmesį į du jau mano anksčiau minėtus pagrindinės svarbos dalykus:
1. Neteisinga už inkvizicijos žiaurumus kaltinti tik ispanų tautą bei jos valdovus, kai tokie pat, o kai kur dar didesni žiaurumai buvo vykdomi kitų tautų ir jų valdovų.
2. Neteisinga yra kaltinti už tuos žiaurumus Katalikų Bažnyčią, kai ji visais laikais, būdama ištikima Kristaus mokslui, gerbė religinę toleranciją ir smerkė visus žiaurumus prieš sąžinės laisvę.
Didieji žmonės patraukia mūsų dėmesį dėl dviejų priežasčių: viena — daugelis jų jau ateina į šį pasaulį apdovanoti didesniais sugebėjimais, kurių mes galime neturėti; antra — jie sugeba tuos talentus panaudoti kūrybiniam veikimui, atkreipdami savo tautos, o dažnai net ir visos žmonijos dėmesį. Viena tokių turtingesnių asmenybių yra rašytoja Anne Fremantle. Ji yra beletriste, biografe, kritikė, žurnalistė, radijo kalbėtoja ir valstybininke. Jau tėvų namuose ji turėjo geras sąlygas vystyti savo talentams. Jos tėvas buvo Londono šerifas ir Anglijos banko direktorius. Baigusi Londono Ekonomijos mokyklą, dar gilino studijas Oksfordo universitete, gaudama magistrės laipsnį.