JONAS MIŠKINIS
IEKVIENA motina dažnai savęs klausia, kas reikia daryti, kad jos šeima būtų laimingesnė, kad joje būtų daugiau džiaugsmo, šeimyniškos šilimos, kad tėvai ir vaikai būtų vieni kitais patenkinti. Kiekviena motina nori, kad jos šeima būtų ideali.
Jau visiems yra pakankamai aišku, kad ne turtai neša šeimoms laimę ir santaiką. Turtas yra tik menkutė priemonė, bet nuo jo šeimos laimė nepriklauso, nes ir labai turtingose šeimose dažnai nėra džiaugsmo, o vargingai gyvenančiose šeimose kartais gali pastebėti linksmus ir patenkintus veidus. Labiausiai šeimoms yra reikalinga suprasti moterystės tikslą ir jo, nesibijant jokių aukų, siekti. Motina ir tėvas yra iškilmingai pasižadėję ir prisiekę to tikslo siekti drauge.
Daugeliui moterystės tikslas yra aiškus: tai yra vaikų auklėjimas ir šeimos gerovė. Bet kartais labai sunku suprasti, kaip to tikslo siekti. Žinoma, to tikslo pasiekimas priklauso nuo abiejų: ir nuo vyro ir nuo žmonos. Vyras šeimoje turi labai svarbias ir atsakingas pareigas. Jis gali savo elgesiu sudaryti tinkamas sąlygas bujoti laimei šeimoje, bet gali būti ir laimės augimo stabdis. Tačiau šiame straipsnelyje, motinos dienos proga, norėtume daugiau atkreipti dėmesį į motinos ir žmonos pareigas šeimoje. Tam tikra prasme, ji yra šeimoje visagalė, ji gali ir vyrą pakreipti tinkama kryptimi, jeigu tik tvirtai ir protingai to sieks. Ji turi stengtis šeimoje palaikyti gerą ir giedrią nuotaiką. Turi labai aiškiai suprasti ir įsitikinti, kad barniais ir piktumu nieko nepasieks, o linksmas, nuoširdus žodis ir meilės šypsnis sutirpdo net ir kiečiausius ledus.
Nuolat mes matome tokius gyvenimo pavyzdžius: pora susituokia iš didžiausios meilės, kuri, atrodo, niekad neužges, bet štai po vienų kitų metų įvyksta toje šeimoje lūžis — skiriasi. Kokia galėtų būti tokio greito pasikeitimo priežastis, dėl ko toji karšta meilė taip greitai atšalo? Stebint tokias šeimas, tuoj peršasi išvada, kad kūniškos meilės nepakanka, nes ji labai greitai perdega ir užgęsta. Meilė turi būti tobulesnė, tarp vyro ir žmonos turi būti dvasiniai ryšiai, nes tik jie yra pastovūs. Jeigu meilė bus gerai suprasta, jeigu ji remsis ne kūnu, o dvasia, tai po pirmųjų vedybinio gyvenimo metų arba po pirmojo kūdikio ji nepasibaigs ir neužges.
Žinoma, susituokusieji nėra šventieji, jie turi įvairių ydų, kurios prieš vedybas paprastai nepastebimos, bet visu savo ryškumu pasirodo po vienų kitų vedybinio gyvenimo metų. Tačiau kita pusė tų pastebėtų ydų neturi visuomet kelti ir apie jas kalbėti, bet stengtis jų nematyti, pamažu savo gražiu elgesiu jas švelninti ir slopinti. Motina juk moka viską nukęsti, į viską iš geros pusės pažvelgti, nepastebimai aukotis. Gražus sugyvenimas ir vaikų auklėjimas nėra lengvi dalykai.
Visa tai šeimoje kartais sukelia labai daug rūpesčių. Čia reikia daug meilės ir pasiaukojimo dvasios. Meilė ir pasiaukojimas uždeda motinai ant galvos gražiausią nevystantį vainiką.
Šeimų gyvenimas dabartinėje visuomenėje yra labai apkartęs. Šeimų ardymai ir išsiskyrimai jau taip yra paplitę, kad daugelis tame nieko blogo nemato ir laiko visai normaliu gyvenimo reiškiniu. Vyrai, pametę savo žmonas, gyvena su svetimomis, o žmonos, atsiskyrę nuo vyrų, bando rasti laimę ir meilę su kitu. Priaugančioji karta visa tai mato ir supranta. Tokioje atmosferoje augą vaikai jau iš mažens yra pažeisti, juose negali išsivystyti kilnūs idealai, užaugę dažnai jie tampa našta ir valstybei, ir šeimai ir sau patiems. Veltui tėvai ar patėviai juos stengsis auklėti savo gražiais žodžiais — žodžiai nieko nereiškia, kai nėra lydimi pavyzdžio.
Jeigu šeimoje įvyksta skyrybos, negalima kaltinti tik kurio nors vieno, vyro ar žmonos, nes beveik visuomet būna abudu kalti. Jeigu vienas bus ir labai blogas, bet kitas stengsis tą blogumą švelninti ir už jį gerumu atsilyginti, tai skyrybų nebus. Žinoma, toks gyvenimas, nuolat aukojantis, gali tapti sunki našta, bet kiekviename luome, kiekvienoje šeimoje neapsieinama be sunkesnių ar lengvesnių naštų. Tik tas šiek tiek laimės šiame gyvenime randa, kas išmoksta kantriai nešti jam kitų uždėtą ar savo pasirinktą naštą.
Šeima yra mažiausia, bet svarbiausia organizacija. Iš šių mažučių organizacijų yra sudaromos kitos organizacijos, tautos ir valstybės. Šeima turi būti aktyvi visuomenės dalis. Jeigu kas nori atsiriboti nuo visuomenės ir nuo kiekvienos visuomeninės veiklos, manydamas, kad tokiu būdu galės daugiau energijos skirti savo šeimai, labai klysta. Atsiskiriant nuo organizacinio ir nuo visuomeninio darbo, pasireiškia žmogaus egoizmas, kuris toliau plėtojasi ir šeimoje. Pamažu einama prie to, kad vyras atsiskiria nuo žmonos, žmona — nuo vyro, ir kiekvienas eina savo keliais.
Nors dažnai sakoma, kad žmogus negali tvarkyti visuomenės ar kokios nors organizacijos, jeigu pirma nesugeba sutvarkyti savo šeimos, bet nereikia taip pat užmiršti, kad bus lengviau tvarkyti ir savo mažutę šeimą, jeigu atliksi "praktiką" kokioj nors didesnėj organizacijoj. Visuomeninė veikla atveria žmogaus širdį artimo meilei, o tada toji meilė labiau sužiba ir tarp artimiausiųjų — šeimoje. Užsidarius siaurame šeimos ratelyje, nebus įmanomas tinkamas vaikų auklėjimas. Auklėjimui reikia nuolat vis naujų, besikeičiančiam gyvenimui pritaikytų žinių, kurias lengviau įsigyti, kai susiduri su platesne visuomene. Todėl tiek žmona vyrui, tiek vyras žmonai neturėtų drausti visuomeninės veiklos, jeigu tik toji veikla yra suderinama su būtinomis pareigomis šeimoje.
Motina gali labai daug prisidėti prie šeimos nuotaikos pakėlimo. Labai gerai žinome, kad yra keistų ir sunkaus charakterio vyrų, bet jeigu į tai bus atsižvelgta, jeigu jų ydos bus suprastos, tai jos taip ryškiai nepasirodys. Barniais ir ginčais nieko nepasieksi, daug ko pasiekti galima tik tyla ir nusileidimu. Jeigu šeimoje bus nuolat pykčio ir neapykantos prisunkta atmosfera, tai bus visiškai neįmanoma, kad tokioje atmosferoje užaugtų geri vaikai. Tėvų nuotaikomis vaikai užsikrečia, todėl toki bus vaikai, koki yra jų tėvai, o ypač motina, kuri dažniau su vaikais turi progos bendrauti ir daugiau jų dvasiniu auklėjimu rūpintis.
Daug lietuvių šeimų kenčia ir vargsta, kad vyras yra girtuoklis. Girtavimas iš tikrųjų yra didelė šeimos nelaimė. Žmona kartais dėl to gali būti visai nekalta, tačiau yra atvejų, kai vyras pradeda girtuokliauti tik dėl to, kad namie jis neranda nei meilės, nei šilimos, nei ramybės. Jeigu vyras nuolat bus kritikuojamas, peikiamas, niekinamas, jeigu jam nuolat bus prikaišiojami įvairūs menkniekiai, tai jis vengs šeimos, ieškos paguodos kitur ir gal pradės net girtuokliauti, norėdamas alkoholyje paskandinti savo prislėgtą nuotaiką.
Dažnai moterys labai daug kalba ir viską kritikuoja ne iš blogos valios, bet iš įpročio ir savotiško charakterio. Tad reikėtų atkreipti rimtą dėmesį į tokią charakterio ydą ir stengtis susivaldyti. Tokia moteris neturi stengtis visuomet siekti "teisybės", neturi stengtis vyrą supažindinti su savo "teisingomis idėjomis" ir priversti, kad jas pripažintų. Daug lengviau vyrą bus patraukti į savo pusę švelnumu, nusileidimu ir taikios nuotaikos sukūrimu šeimoje. Ir kiečiausi vyro žodžiai ilgai neskambės, jeigu atsimuš į žmonos švelnumą. Tad žmona ir motina turi būti šeimos angelas, nesvarbu, koki būtų kiti šeimos nariai. Savo švelnumu ji pamažu užkrės ir kitus. Gal jų ir nepadarys tikrais angelais, bet tikriausiai pasieks to, kad bus galima su jais sugyventi.
■
Motina vaikui vaizduoja gėrį, apvaizdą, įstatymą, žodžiu — dievybę labiausiai pajaučiama forma.
H. F. A m i e l