ZENONAS IVINSKIS
I. Kokiu būdu lietuviai susitiko su Kristaus mokslu
IEKVIENA tauta savaip susitiko su krikščionybe. Istorijos šimtmečiais yra labai įdomu stebėti, kaip įvairiuose kraštuose Evangelija atėjo skirtingu laiku ir vis ne tose pačiose aplinkybėse. Kai, pvz., Vidurio Europos Germanų tautos uolių airių ir škotų misijonierių buvo perkeičiamos Kristaus Pasiuntinybės dvasioje, Pabaltijo plotams dar nebuvo atėjusi, kalbant šv. Povilo žodžiais, tikra "laiko pilnybė". Lietuvių giminėse iki pat XIII amžiaus pradžios pagoniškasis gamtos ir jos reiškinių garbinimas dar buvo stipriai apvaldęs visą žmogaus prigimtį. Nuo didžiojo Vidurio Europos apaštalo šv. Bonifaco pasirodymo turėjo praeiti dar beveik pusė tūkstančio metų, iki Lietuva buvo pradėta ženklinti Kryžiaus antspaudu. O tada jau buvo pirmojo Lietuvos karaliaus Mindaugo laikai.
Buvo susidėję daug įvairių priežasčių, kodėl lietuviai taip ilgai pasiliko gamtos reiškinių garbinimo vergai, sustingę savo pagonybėje. Bet, antra vertus, reikia stebėtis tais septyniais Lietuvos Bažnyčios istorijos šimtmečiais. Faktai parodys, kaip lietuviai, pažinę Kristaus mokslo šviesą, prie jos labai stipriai prisirišo. Prieš persekiojimus jie mokės tiesiog užsispyrusiai ginti savo tikėjimą. Ar galėjo tikėtis Gedimino ir Kęstučio laikų kryžiuočiai, kurie Lietuvą savo žygiais ištisas generacijas teriojo, jog tas kraštas taps Rūpintojėlių ir Kryžių šalimi, Marijos žeme. Šventąja Lietuva, kur daugelį žmogaus gyvenimo žygių sups tik lietuviams charakteringos maldos ir giesmės! Vokiečių ordino riteriai, kurie klaidingu būdu krikštą kardu bruko, pirmieji atsimetė nuo Romos, t. y. nuo lotyniškojo kryžiaus, ir priėmė Liuterio mokslą, o lietuviai ir toliau pasiliko ištikimi popiežiui katalikai.
Yra aišku, kad lietuvių tauta, savo nusistatymu gana konservatyvi, užsidariusi tarp pelkių ir miškų, nuo išorinių įtakų kietai užsiskleidusi savo senomis pagonybės formomis, buvo nepaprastai suvėlavusi laiku užmegzti platesnį ryšį su krikščionybe. Buvo tragiška, kad X-tojo amžiaus galo misijonierių bandymai nepasisekė. Kankinio mirtimi senprūsių žemėje buvo miręs (997 m.) Prahos arkivyskupas Adalbertas — Vaitiekus, pasiryžęs atversti prūsus. Panašaus likimo prie lietuvių žemės ribos po dvylikos metų sulaukė su savo aštuoniolika palydovų šv. Brunonas, šv. Romualdo mokinys ir imperatoriaus Henriko II giminaitis. Tokie iš toli atsitiktinai atvykstą misijonieriai negalėjo turėti pasisekimo, kai arti nebuvo tvirto krikščionybės centro, kuris būtų galėjęs veikliai paremti krikščioniškos misijos darbą Lietuvoje. Kaimyninės rusų ir lenkų valstybės tada buvo stipriai politiškai susiskaldžiusios. Tad jos negalėjo būti lietuviams krikščionybės plėtimo židiniais. Dėl šitų priežasčių Nemuno plotai nepaprastai suvėlavo užmegzti platesnį ryšį su krikščionybe. Iš vėlesnių dėstymų paaiškės, kad toks vėlyvas susitikimas su Evangelija atnešė tam tikrą pavojų ir skaudžių nuostolių tautine bei kultūrine prasme.
Nepriklausomos Lietuvos laikais nekartą būdavo teisingai atkreipiamas dėmesys, kad lietuvių tautai normaliai išsivystyti ir tautiškai sustiprėti dideliu kultūriniu stabdžiu yra buvęs spaudos draudimas, trukęs 40 metų. Lietuviams buvo tikrai didelė kultūrinė spraga, kad buvo priversti slapta užsienyje spausdintis knygas kaip tik savo tautinio atgimimo ir brendimo metu ir neturėjo laisvės Lietuvoje leisti laikraščių. Tačiau nepalyginamai didesnis kultūrinis stabdis tautai yra buvęs tas nuostabiai ilgas įsikibimas į jau atgyventos pagonybės prietarus ir tikėjimus.
Šiuose mūsų dėstymuose paaiškės, jog taip vėlai pasikrikštijusi Lietuva jau nebegalėjo išgyventi tos kultūriniam vystymuisi reikšmingos vidurinių amžių epochos, kai vienuoliai benediktinai su nuostabia kantrybe nurašinėjo knygas, rinko rankraščius, kūrė mokslą. Suprantama, Lietuvos padangėje jau nebegalėjo iškilti nė anų didžiųjų meno kūrinių, nuostabių gotikos bažnyčių. Kol nebuvo Lietuvoje krikščionybės, čia negalėjo būti nei rašto, nei lietuviškų knygų, nei mokyklų. Šitoji aiški ir istoriškai vienintelė tegalima išvada dabar komunistiniuose raštuose apie Lietuvos senąją praeitį skaudžiai žalojama. Istoriškai visai nepagrįstai yra vis keliamas klausimas, kad krikščionybė susilpninusi tautinį lietuvių individuališkumą. Siauras fanatiškai antikrikščioniškas nusistatymas padiktuoja Lietuvon atėjusiai krikščionybei visą eilę neistoriškų priekaištų, kuriuos tikrieji faktai sugriauna.
Čia eilėje straipsnių duodami apžvalgą, kaip Lietuvoje vystėsi krikščionybė, pasiremsime autentiškais šaltiniais. Ne grubiai falsifikuojamos versmės, darant iš jų labai vienašališką atranką, o tik kruopštūs ir kritiški tyrinėjimai ir iš jų išeinančios objektyvios išvados tegali duoti vaizdą, kaip iš tikrųjų yra buvę.
Klausimai, kuriuos paliesime, bus atremti į naujausius tyrinėjimus. Šitokiu būdu apžvelgsime pirmąjį lietuvių susidūrimą su krikščionybe Mindaugo laikais ir bandymus Lietuvą apkrikštyti Gedimino, Algirdo ir Kęstučio valdymo metu. Sustosime prie galutinio lietuvių tautos apsisprendimo už lotynišką krikštą. Atskirai pažvelgsime į dviejų Lietuvos vyskupijų, t. y. Vilniaus ir Medininkų, įkūrimą. Toliau bus apžvelgtas visas šimtmetis protestantizmo kilimo ir žlugimo. Su jėzuitų atvykimu Lietuvon pradėsime naują laikotarpį, kuris bus paženklintas barokinės kultūros meno kūriniais ir puošnių bažnyčių statybomis. XIX-įo amžiaus laikus charakterizuos Lietuvos Bažnyčios kova su imperialistiskai stačiatikine Rusija, norinčia lietuvių tautą surusinti ir supravoslavinti. Pagaliau baigsime reikšminguoju Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimu 1926 m.
Pats svarbiausias XIII-jo amžiaus faktas lietuvių tautos santykiuose su Kristaus mokslu yra, be abejo. Mindaugo krikštas. Lietuvos valdovo pasikrikštijimas yra palikęs tokių žymių pėdsakų, jog skirtingos nuomonės gali susidaryti tik dėl pačių tyrinėtojų skirtingos pasaulėžiūros, o ne dėl istorijos šaltinių. Taip yra atsitikę, pvz., su sovietiniu ukrainiečių istoriku P. Klymenko.
K. L. Musteikio nuotr.
Kas Mindaugą yra atvedęs prie krikšto, geriausiai mums pasako pats Lietuvos valstybės kūrimas. Toks svarbus dalykas neįvyko per vieną dieną. Valstybės įkūrimas, daugelio dalinių kunigaikštijų apjungimas vieno vyriausio kunigaikščio valdžioje nebuvo vieno kurio apdairesnio Lietuvos kunigaikščio nelauktas žingsnis ar sąmoningas jo valios padiktuotas sprendimas: "Štai aš įkuriu lietuvių tautai valstybę". Vienos valstybės mintis brendo pamažu kelių stambesnių ir nuolat stiprėjančių kunigaikščių nusistatymuose, kaip esti ir paprastame gyvenime, kai kas nors stengiasi turėti vis daugiau ir daugiau turtų ir įtakos. Lygiai tokiu pat būdu atskiri Lietuvos kunigaikščiai siekė turėti daugiau žemių ir palenkti kitus savo valdžiai. Nėra abejonės, kad reikėjo neklausančius iš jų sričių išvarinėti, vartoti prievartą, gudrumą ir klastą. Tokiu keliu paprastai nueina jaunose valstybėse bet kuris žymesnis kunigaikštis. Juo nuėjo ir Mindaugas, su kuriuo yra tampriai rišama ne tik politinės Lietuvos istorijos pradžia; Mindaugas buvo pirmasis, kuris nukreipė lietuvių tautą į Vakarus; Mindaugas buvo pirmasis, kuris užmezgė santykius su Apaštalų Sostu, nusiųsdamas pas popiežių savo pasiuntinius. Mindaugas pats ir jo dvariškiai su gausiu būriu priėmė lotynišką krikštą, kuris bent simboliškai turėjo reikšti visos lietuvių tautos krikštą, nes valdovo krikštijimasis paprastai reikšdavo ir visos jo tautos krikštą. Taip pat Mindaugo laikais įkurtoji Lietuvos vyskupija buvo padaryta nepriklausoma nuo kaimyninių hierarchų. Pagaliau Mindaugas gavo iš popiežiaus karališką karūną, visoje septynių šimtmečių lietuvių tautos istorijoje būdamas vienintelis karūnuotas karalius.
.
II. Pirmojo Lietuvos karaliaus Mindaugo krikštas
Kas frankams buvo Klodvigas, lenkams — Mieškas, o vengrams — Šv. Steponas, tas lietuviams yra tapęs Mindaugas. Jis buvo ne tik Lietuvos suvienytojas, sėkmingai užbaigęs jau nuo seniau prasidėjusį valstybės vienijimo procesą, bet lietuvių tautos veidą jis nukreipė tuo reikšmingu keliu, iš kurio ji ir vėliau nebeišklydo. Visi Mindaugo įpėdiniai, kurie tik vedė derybas dėl krikšto, tegalvojo apie lotynišką krikštą. Tikrai yra dėmesio vertas faktas, kad Mindaugas, kurs jau buvo išplėtęs savo valdžią artimosiose stačiatikių srityse, kurio vienas sūnus jau buvo graikų tikėjimo, vis dėlto su visa savo šeima ir dvariškiais priėmė lotynišką krikštą.
Kaip visa tai įvyko, galima suprasti iš visų dokumentų ir metraščių, kurie jau yra septynių amžių senumo. Mindaugo kelias į krikštą buvo įdomus. Kovodamas su savo vidaus ir užsienio priešais, jis galvojo, kokiu būdu galės išsaugoti savo naujai sujungtas žemes. Pats didžiausias priešas atrodė esąs kryžiuočių ordinas, prie kurio po didelio Saulės — Saulių pralaimėjimo prisijungė ir Livonijos kalavijuočiai. Tad Lietuva iš visų trijų šonų, lyg kokiu geležiniu lanku, buvo supama vokiečių riterių žemių.
š Prūsų ordinas, tiesa, dar nebuvo spėjęs prieiti prie pačių Nemuno krantų, tačiau Livonijos kryžiuočiai buvo čia pat pasienyje. Reikšmingas buvo faktas, kad ir Livonijoje ir Prūsuose buvo pradėjusi kurtis stipri bažnytinė organizacija. Dabartiniuose Latvijos ir Estijos plotuose buvo keturios vyskupijos: Rygos, Kuršo, Eželio ir Dorpato. O kitos keturios vyskupijos buvo Rytprūsiuose, t. y. Prūsų ordino žemėse, būtent: Semba, Pamedė, Varmė ir Kulmas. Kai ten pradėjo stiprėti religinis gyvenimas, atsirado vienuolynų, kurie galėjo duoti misijonierių — apaštalų. Juk tuo pat laiku pranciškonai važinėjo misijų tikslais net į tolimąją Mongoliją. Jie būtų ir Lietuvos neaplenkę, jeigu čia nebūtų vykusi kova tarp lietuvių ir kryžiuočių, norinčių užimti Lietuvos žemes. Tad kelias į Romos krikštą Mindaugui buvo nurodytas politinių aplinkybių.
K. L. Musteikio nuotr.
Livonijos ordino magistras Andrius, ieškodamas sau talkininkų prieš Mindaugą, susijungė su visais galimais Lietuvos valdovo priešais. Kiekvienas Mindaugo priešas virto ordino draugu. Tad Livonijos kryžiuočiai talkininkais pasirinko Volynijos — Haličo Danielių, Žemaičių kunigaikščius ir pagaliau jotvingius, kurie buvo Mindaugo priešai. Tačiau pats pavojingiausias jam buvo veiklus kunigaikštis Tautvilas, kuris buvo radęs globą pas Rygos vyskupą ir ten pasikrikštijęs. Mindaugui buvo savotiška laimė, kad Tautvilas nesikreipė į Livonijos ordino magistrą, nenorintį paklusti Rygos vyskupui. Mat, turėdami stiprią ginkluotą jėgą, Livonijos kryžiuočiai norėjo išsilaisvinti iš priklausomybės Rygos vyskupui, kuris Mindaugo laikais tapo arkivyskupu. Livonijos ordinas tapo visai nepaklusnus, tiesiog virto atviru Rygos vyskupo priešu.
Dauguma šio numerio iliustracijų yra kun. Musteikio nuotraukos. Jis yra didelis fotografavimo mėgėjas ir yra dalyvavęs net keliuose konkursuose su savo puikiomis nuotraukomis.
Tuo priešingumu, kaip matysime, vėliau vikriai pasinaudojo Vytenis, kuris Rygos mieste laikė net savo karinę įgulą ir tokiu būdu nuo ordino riterių gynė patį arkivyskupą. O jo brolis Gediminas tą sąjungą su Rygos arkivyskupu buvo dar labiau išplėtęs.
Mindaugas buvo pirmasis, kuris pasirėmė Livonijoje prasidėjusia nesantaika, juo labiau, kad jam būtinai reikėjo suskaldyti susijungusių priešų stovyklą. Kadangi žymusis Mindaugo konkurentas Tautvilas buvo prisiglaudęs pas Rygos vyskupą ir iš jo priėmęs krikštą, tai Mindaugas pasuko pas pavojingą Livonijos ordiną. Derybų metu jis įsitikino, kad ir jam reikia krikštytis. O jo krikštas turėjo reikšti ir visos valdomos tautos krikštą. Apie Mindaugo krikštą žinome iš eiliuotosios Livonijos kronikos, iš Volynijos metraščio ir iš popiežiaus Inocento IV bulų. Greičiausiai jį krikštui paruošė ir pakrikštijo Livonijos ordino kunigas vokietis Kristijonas, kuris paskui tapo ir pirmuoju Lietuvos vyskupu. Tikslesnių krikšto aplinkybių šaltiniuose nerandame. Tik žinome, kad Mindaugas krikštijosi su savo žmona, vaikais ir su
K. L. Musteikio nuotr.
didele pagonių daugybe — "cum nu-merosa multitudine paganorum".
Visą tautą krikštijant, nebuvo galima apsieiti be tiesioginio ryšio su Roma. Deja, Vatikano archyve yra dingę ano meto valdovų popiežiui siųstų raštų originalai. Tad yra žuvę ir Mindaugo laiškai, tačiau turime visų popiežiaus atsakymų ir bulų nuorašus. Jie jau yra išleisti prieš šimtą metų. Iš jų yra galima padaryti kai kurias istoriškas išvadas. Paminėsime pačias svarbiausias.
Siekdamas užmegzti tiesioginius ryšius su Apaštalų Sostu, Mindaugas tuoj po krikšto, kuris turėjo įvykti 1251 metų pradžioje, išsiuntė Italijon savo pasiuntinius. Eiliuotoji Livonijos kronika pamini, jog tai delegacijai vadovavo lietuvis Parnus. O popiežius Inocentas IV apie tą Mindaugo delegaciją jam rašytame laiške taip užsimena: "Nusižeminęs mus prašei per ypatingus ir nepaprastus pasiuntinius...'
Lietuvos valdovo pasiuntiniai, kuriuos popiežius priėmė Milane, atvyko rūpesčių sukrėstu metu. Tai buvo tada, kai imperatorių Hohenštaufenų kova su popiežiais buvo pasiekusi aukščiausią įtampą. Tiesa, ekskomunikuotas Vokietijos imperijos valdovas Fridrichas II ką tik buvo miręs, bet jo šalininkai dar bandė tvirtintis ir laikytis. Su jais popiežius Inocentas IV dar buvo bloguose santykiuose. Nuo tolimų Baltijos krantų atvykusiems pasiuntiniams ir jų valdovui vis dėlto popiežius parodė didelį dėmesį ir palankumą. Tai liudija bent šeši popiežiaus kurijos laiškai, rašyti Mindaugui 1251 metų vasarą.
Tuose laiškuose buvo aptariami įvairūs Lietuvos krikštijimo ir bažnytinės organizacijos reikalai. Popiežius įkūrė atskirą Lietuvos vyskupiją ir jai 1251 m. liepos 17 d. suteikė Apaštalų Sosto globą bei apsaugą. Viename laiške jis įspėjo, kad naujai steigiamos Lietuvos diecezijos vyskupas, prelatai ir bažnyčių rektoriai su naujai pakrikštytais būtų švelnūs. Čia turėta galvoje Livonijos ordino dvasiškiai, kurie laikinai buvo perėmę Lietuvos krikštijimą ir, be abejo, norėjo tai atlikti pagal kryžiuočių interesus.
Mindaugas, gudrus politikas, ordinu nepasitikėjo, nes ordino noras prisijungti Lietuvą jau buvo pakankamai aiškus. Todėl Mindaugas ir prašė Inocentą IV, kad pakrikštytoji Lietuva ir naujoji vyskupija priklausytų tiesiai nuo Apaštalų Sosto. Išklausęs Mindaugo prašymo, popiežius jį pagerbė karaliaus vainiku. Žinoma, tik krikštytam valdovui popiežius galėjo suteikti karaliaus titulą, tuo būdu jį pakeldamas į aukštesnį valdovų laipsnį. Kaip ypatingasis Romos Bažnyčios sūnus (filius specialis Sanctae Romanae Ec-clesiae) Mindaugas ir tapo Lietuvos karalium. Kaip krikščionybė Lietuvoje toliau vystėsi, pakalbėsime kitą kartą.