KUN. P. CELIEŠIUS
IEKVIENAS mūsų siekiame gerbūvio, nors ir ne kiekvienas jį vienodai suprantame. Gerbūvio samprata įvairuoja pagal žmogaus pasirinktųjų vertybių įvairumą. Vieni vertybių pagrindan deda kūno malonumus ir siekia jų realizavimo, kiti aukščiausia vertybe laiko medžiaginį telkimą. Tokiems ekonominis momentas apsprendžia žmogiškosios būties sąrangos interpretavimą. Treti vertybių skalėje daugiausia akcentuoja meninį žmogaus pasireiškimą. Anot jų — menas yra žmonijos kultūros rodyklė. Dar kiti pirmon vieton stato mokslo sritį, nes tik mokslas apima visas kitas sritis ir laiduoja jų pažangą. Mokslas tobulina ekonominę sritį ir per ją teikia žmogui visokeriopo gerbūvio. Visos minėtos vertybės ribojasi žemiškojo žmogaus gyvenimo gerbūviu. Tačiau žmogiškoji būtis neišsisemia vien žemiškuoju jo gyvenimu. Peržengus šio gyvenimo slenkstį, ji pratęsiama amžinybėn. Dėl to ir minėtoji vertybių skalė būtų pažeista, jeigu mes jos neatbaigtume aukščiausiąja — dvasinės srities vertybe. Dėl to, ir siekiant žmogaus gerbūvio, nepakanka akcentuoti vieną kurią vertybę, bet reikia domėtis visa žmogaus būties sąranga.
Teisingai jau Hegelis įžvelgė, kad būtis yra dialektiška, tai reiškia, kad ji vystosi priešingybėmis. Tas pats dėsnis pastebimas ir žmogiškosios būties sąrangoje. Konkretizuojant minėtąjį teigimą, žvelkime į žemiškojo žmogaus gyvenimo gerbūvį. Kuo mes daugiau žmogui pataikaujame ir jo gyvenimą lengviname, tuo daugiau jį lepiname, darome neatsparų griaunančioms aplinkos įtakoms: klimato ir oro pasikeitimams, užkrečiamų ligų pavojams. Žmogus, kuris pertekęs žemišku gerbūviu, per mažai dirba ir per daug ilsisi, atrofuoja savo raumenis, darosi ištižęs, nutunka, sugadina savo kepenis, širdį, sutrumpina savo gyvenimą. Laukinio žmogaus, kuris labai primityviai gyvena, akys geresnės, dantys stipresni, širdis tvirtesnė, muskulai pajėgesni ir amžius ilgesnis. Kuo žmogus civilizacijos įtakoje daugiau sau gyvenimą lengvina, tuo daugiau jis sau kenkia. Tai tinka ne tiktai pavieniams individams, bet taip pat šeimoms, bendruomenėms ir net tautoms. Luksusinis gyvenimas daugelį tautų išbraukė iš egzistuojančiųjų skaičiaus. Jų vietą užėmė atėjusios laukinės tautos. Ir priešingai, kurie žmonės gyvena sunkiai kovodami už savo buitį, tie yra aplinkos įtakoms atsparesni. Kietas valgis užgrūdina dantis, sunkus darbas išugdo stiprius raumenis, pasninkinis valgis sustiprina vidurius, šalto vandens dušas ir basom kojom po rasas ir net šaltą žemę vaikščiojimas išugdo žmogaus organizme atsparumą prieš slogas ir persišaldymus. Kalnų gyventojai, nuolat laipiodami kalnais, užuot sugadinę savo širdį, paveldi stiprią širdį ir tuo atžvilgiu yra daug sveikesni už lygumų gyventojus. Gyvulių gyvenimo stebėjimas taip pat patvirtina mūsų čia iškeltą tezę. Gyvuliai, kovodami su gamtos šiurkštumu ir kieta aplinka, yra atsparesni ir sveikesni už naminius gyvulius. Lauke laisvam ore skrajojęs paukštis arba miškų žvėris yra normalesnis ir gražesnis už tuos, kurie narvuose laikomi, visa kuo aprūpinami ir be pavojų gyvena. Jie suskursta ne dėl to, kad jiems būtų per maža šilimos, oro ar maisto, bet dėl to, kad jie išlempa, atrofuojasi, ir jų gyvenimas pasisuka išnykimo kryptimi. Vargas ir kieta aplinka užgrūdina ne tiktai gyvulį, bet ir žmogų.
Kalbėdamas apie primityvaus žmogaus sveikatinį pranašumą civilizuotojo atžvilgiu, nemanau siūlyti grįžti atgal į gamtą ir siekti primityvaus žmogaus būsenos, bet tik noriu pabrėžti, kad žmogaus pažangumui išlaikyti reikalingas yra vispusiškas trenyravimasis ir užsigrūdinimas. Tai reiškia, jeigu dėl ekonominio gerbūvio ir pertekliaus gyvenimas ištižęs ir lepus, tai mes turime sąmoningai jo vengti. Mes turime nuolatos save kontroliuoti ir planingai praktikuoti užsigrūdinimo priemones. Žmogus, pasirinkdamas sunkesnį ir žiauresnį gyvenimą, save sustiprina, o save lepindamas — susilpnina. Nors ir paradoksiškai skamba, bet tai yra gyvenimo tiesa, kad žmogus, sau gyvenimą lengvindamas, jį sunaikina, o save naikindamas, jį sustiprina.
Minėtasis, save naikinant, užgrūdinimas yra įžvelgtas jau prieš tūkstančius metų. Graikų atletai daug save lavino sunkiomis pratybomis, kad olimpiados metu galėtų pasipuošti pergalės vainiku. Ir mūsų laikais įvairios rūšies sporto profesijonalai ištisą eilę metų sunkiai kankinasi varginančiomis praktikomis, kad, rungtynėms atėjus, pajėgtų iškovoti sau čempijono vardą.
Dėl to vien žemiško gerbūvio akimis žiūrint, kaip protingai ir išmintingai Katalikų Bažnyčia visais šimtmečiais reikalavo iš savo tikinčiųjų daug ko atsižadėti, pasimarinti, susilaikyti. Įgautas kūno atsparumas tampriai rišasi su žmogaus dvasios atsparumu. Bažnyčiai rūpėjo visų pirma žmogaus dvasios atsparumas, nors netiesioginiai ji pasitarnavo ir kūną užgrūdinti. Tą įvairiopą savęs atsižadėjimą ir pasimarinimą Bažnyčia vadina atgailos dvasia. Ji reiškiasi įvairiopų būdu: susilaikymu nuo tam tikrų valgių, susilaikymu nuo sotaus pavalgymo, susilaikymu nuo pasilinksminimų ir gėrimų. Pirmaisiais amžiais kai kurie tikintieji tą atgailos dvasią reiškė pasišalinimu nuo žmonių bendruomenės ir išėjimu privačiai gyventi į dykumas. Katalikai asketai atgailos dvasią realizuodavo, atsižadėdami skanėsių ir mėsos valgymo, misdami vien augalais ir vaisiais, atsižadėdami minkšto guolio, miegodami ant grindų, pagalių ar akmenų, atsižadėdami ilgo miego, keldamiesi keletą kartų naktį maldai, atsižadėdami minkšto drabužio, dėvėdami šiurkščiais ašutiniais arba net metaliniais marškiniais ir diržais, atsižadėdami kalbos ir tylėdami tam tikromis valandomis arba net ir visą gyvenimą.
Vėliau dalis katalikų, vedini atgailos dvasios, sudarė vienuolijas, atsižadėjo šeimyninio gyvenimo ir aukojosi daugiau visuomeniniams reikalams: maldai, auklėjimui, labdarai, švietimui, darbui. Visi tikintieji atgailos dvasią praktikuoja, pasninkaudami, susilaikydami tam tikrais metų laikotarpiais nuo pasilinksminimų, daugiau skirdami savo turimų išteklių labdarai. Visi yra raginami kiekvieną dieną atlikti bet kurios rūšies savęs atsižadėjimą, pasimarinimą, artimo labui suteikti pagalbą, patarnavimą.
Prie atgailos dvasios ypatingai priklauso malda. Per žemiškąjį gerbūvį žmogus yra skirtas pasiekti amžinąjį gerbūvį — dangaus laimę. Tam tikslui yra reikalinga speciali Dievo pagalba, kuri yra žmogui teikiama malonės pavidalu. Vienos tų malonių atleidžia kaltes, kitos sustiprina mūsų sielą prieš blogas įtakas, dar kitos duoda mums ištvermės išlikti gerame. Bet ypač reikalinga Dievo malonė tiems, kurie yra blogio kelyje, ir jie patys arba nenori, arba nepajėgia taisytis. Už juos turi melstis kiti. Tokia mūsų malda prilygsta artimo gelbėjimui iš jo nelaimingos būklės. Jeigu mes rūpinamės žmogaus žemiškuoju gerbūviu, tai juo labiau turime rūpintis jo dvasiniu ir amžinuoju gerbūviu.
Išlepusio žmogaus dvasia taip pat išlempa ir tampa neatspari nuodėmės įtakai. Kaip žmogaus žemiškajam gerbūviui, o ypač jo kūno sveikatai, kenkia atsipalaidavimas nuo kūno mankštybų ir jo užgrūdinimo, taip lygiai ir jo dvasiai kenkia nuotaika, kad jis jau geras, šventas, gali sau ramiai jaustis ir ilsėtis. Dvasios gyvenime, kaip ir sporte, nepraktikavimas veda prie ištižimo, sumenkėjimo ir atkritimo blogyn. Kas yra geras, turi stengtis būti dar geresnis, kas yra šventas, turi siekti dar aukštesnio šventumo. Pakelėj apsistojimas lygus grįžimui atgal. “Kas nerenka, tas barsto”, sako Kristus savo pasekėjams (Luk. 11, 23). Bažnytinių metų eigoje atgailos dvasios mintis yra labiau užakcentuota advento, gavėnios, metų ketvirčių, rekolekcijų, misijų, kryžiaus dienų, didesnių švenčių vigilijų laikotarpiais. Bet ypač atgailos dvasia yra stiprinama ir uždegama procesijų bei maldos sąjūdžių dienomis. Žmogus, reflektuodamas savo praeitį, peržvelgęs dabartį, ryžtasi ateičiai išlikti dvasioje stiprus, ryžtasi neapleisti dvasinių pratybų, bet jose vis progresuoti aukštyn ir aukštyn, kol laimės pergalės vainiką. “Gerą kovą kovojau, gyvenimą baigiau, tikėjimą išlaikiau. Gale man atidėtas teisybės vainikas, kurį duos man aną dieną Viešpats, teisusis Teisėjas” (1 Tim. 3, 6-7).
Motinos dienos proga
šį “Laiškų Lietuviams” numerį iliustruojame kūdikių fotografijomis, nes kūdikis yra didžiausias motinos džiaugsmas ir laimės šaltinis.