ZENONAS IVINSKIS

IV. Kryžiaus karai prieš lietuvius ir Romos vaidmuo juose

     NORĖDAMI pereiti prie krikščionybės plėtimosi Lietuvoje XIV amžiuje, turime pirma atsakyti į svarbų klausimą: koks yra buvęs popiežių vaidmuo kryžiaus karuose, kurie buvo vedami prieš Pabaltijo tautas, kai pagoniai lietuviai susidūrė su Vakarų Europa? Tas klausimas yra aktualus ypač paskutiniame dešimtmetyje, kai antireliginėje komunistų propagandoje popiežiams norima suversti visą kaltę ir atsakomybę už visus kryžiuočių žygius ir kryžiaus karus, organizuotus nuo XIII amžiaus pradžios į baltų žemes. Lietuvoje atsirado eilė brošiūrėlių ir nuo 1948 m. buvo išspausdinta eilė straipsnių, kur buvo puolami popiežiai ir visa Katalikų Bažnyčia, nes ji buvusi teutoniškos agresijos prieš lietuvių tautą organizatorė, rėmėja ir vadovė. Tokie priekaištai vis yra kartojami iki nuobodaus įkyrumo.

     Argi popiežiai iš tiesų yra buvę lietuvių tautos priešai? Ar jie sąmoningai yra prisidėję prie jos naikinimo? Atsakymą duoda tie patys šaltinių rinkiniai, iš kurių komunistai sugeba tik sužalotas nuotrupas rinkti ir jas aiškinti visai ne pagal ano meto dvasią. Tokios perdėm vienašališkos, net dažnai falsifikuotos atrankos niekada negali duoti tikslaus vaizdo apie įvykusius faktus.

     Juk kiekviena epocha, kiekvienas praėjęs šimtmetis turi būti matuojamas ir vertinamas, kaip to jau reikalavo didysis istorikas Leopoldas Ranke, tik iš to laiko pasiimtu mastu. Berods, nereikėtų plačiau aiškinti, kad jeigu kas nori teisingai istoriškai suprasti anuos karus ir juos objektyviai vertinti, turi aiškintis įvykius ano meto rėmuose. Argi galima, pvz., barti prieš septynis amžius gyvenusį žmogų, jeigu jis karo metu nevažinėjo tanku ir nešaudė iš kulkosvaidžio? Lygiai yra labai pigu ir neistoriška reikalauti, jau praėjus daugybei generacijų, kad viduramžių žmogus būtų visai taip svarstęs ir galvojęs kaip mūsų laikais.

     Reikia sugebėti nusileisti į anuos laikus. Visas to meto gyvenimas buvo giliai įreligintas, ir Bažnyčia buvo stipriai suaugusi su valstybe. Reikšmingoje Bažnyčios įtakoje, kuri padėjo Vakarų Europos kultūrai tvirtus krikščioniškus pamatus, žinoma, vystėsi ir visuomeniniai santykiai. Jau šv. Augustinas savo veikale apie Dievo Valstybę — "De civitate Dei" buvo gana įspūdingai išdėstęs, kad žemiškųjų gėrybių naudojimas yra tik tada pateisinamas, jeigu jos yra naudojamos Dievo garbei. Iš čia ir plaukė išvada, kad pagonys, eretikai ar blogi krikščionys neįstengia savo valdomųjų turtų sunaudoti Dievo garbei. Dėl to jie turėjo būti įjungti į tą viduramžiais galiojančią socialinę santvarką.

 

     Romos kurijai, žinoma, labai rūpėjo pagal Evangelijos dvasią krikščionybę skleisti tarp pagonių. Nelaimė buvo, kad vokiečių ordinas, kuris turėjo naujakrikščius saugoti ir ginti nuo užkietėjusių pagonių keršto, ėmė rūpintis užimti kiek tik galima daugiau jų žemių. Kai romanų tautos vykdė kryžiaus karus Jeruzalei atvaduoti, germaniškasis elementas Europos rytuose ėmė prisistatyti, kaip tikrasis krikščionybės gynėjas ir misijų atstovas. Kryžiuočiai dažnai paneigdavo žmoniškumo reikalavimus ir nesiskaitydavo su skelbiamais krikščionybės principais. Kovos aistros ir naujų žemių užėmimo įkarščio pagautas, ordinas ne tik Romai, bet ir Vakarams, iš kur verbuodavo sau kareivius, duodavo visiškai klaidingą vaizdą. Jis turėjo tiek daug visokių propagandinių priemonių, kad dar iki pat Tannenbergo kautynių lietuviai Vakaruose buvo pristatomi, kaip pavojingi Rytų Europos saracėnai ar turkai, kuriuos reikia kardu numalšinti. Nors ir ne visada turėdamas užtenkamai žinių apie kryžiuočius, popiežius vis dėlto nekartą stojo prieš jų užmačias. Atsiminkime tris reikšmingus atvejus, kai ordinas už savo grobuonišką ir savanaudišką politiką buvo ekskomunikuotas.

     Neužtenka samprotauti ar dėstyti apie praeitus laikus tik tai, kas šiandien ten norima įžvelgti. Prieš faktus turi nusilenkti bet kokie pasaulėžiūriniai norai. Atsivertę jau išspausdintų dokumentų, paties popiežiaus bulų rinkinius, matome tai, kad, kai tik vokiečių ordinas pradėjo savo karus Pabaltijyje prieš prūsų, latvių, lybių, kuršių, žemgalių ir lietuvių gimines, Romos kurija tikrai daug sielojosi naujakrikščių būkle. Atvejų atvejais Apaštalų Sostas savo bulose vis ragino nespausti vietinių, neuždėti nepakeliamų dešimtinių ir nesudaryti įspūdžio, kad naujoji valdžia esanti sunkesnė už buvusiąją. Tad yra visai klaidingas teigimas, jog popiežiai stengęsi naujakrikščius tik krikščionių vergijai pajungti.

     Eilėje įdomių tyrinėjimų, kuriuos yra atlikę rimti protestantų istorikai, pvz. Caspar, Brackmann, Maschke, yra daromas gan didelis skirtumas tarp imperatoriaus ir popiežių nusistatymo pagonių atžvilgiu. Vokiečių imperatorių ir Romos kurijos misijų teorijos buvo visiškai skirtingos. XIII amžiaus versmės parodo, kaip iš tiesų imperatorių politikoje nesimatė rūpesčio saugoti neofitų suverenumą. Tačiau Romos kurija galvojo visai kitaip. Jeigu, pvz., imperatorius Fridrichas II 1226 m. kryžiuočiams amžinai atidavė visas žemes, kurias jie užims Prūsuose ir kaimynystėje, tai gausiuose popiežiaus laiškuose ir bulose yra daug sakinių, kurie aiškiai prieštarauja imperatoriaus nusistatymui. Ir tas tryliktojo amžiaus popiežius Aleksandras IV, kuris yra palikęs apie Pabaltijo tautas daug laiškų, pabrėžė: "Atsivertimas turi būti laisvai prisiimtas, nepriverstas. Juk pats Dievas priverstinų patarnavimų nepriima."

     Kad vokiečių ordinas, Vokietijos imperatorių skatinamas ir palaikomas, nuėjo visai kitu keliu, už šitą kryžiuočių grobuonišką ir žemiškai savanaudišką politiką negalima kaltės mesti popiežiams, kurie galvojo visai kitaip ir misijų klausimu pagonių kraštuose nei su imperatorium nei su kryžiuočiais nesutarė.

     Čia būtų galima išcituoti daug popiežių raštų ištraukų, kur vis būdavo reikalaujama visokio švelnumo. Tik kryžiuočiai, dažnai peržengdami ir skaudžiai laužydami tolimojo globėjo patarimus ir tėviškus nurodymus, o kartais net griežtus įsakymus, vykdė Pabaltijyje savo politiką. Bungės, Theinerio ir Philippi - Woelky išleistieji stori dokumentų tomai, jeigu kam rūpi autentiškos šaltinių citatos, paremia čia minimus teigimus. Daug šaltinių ištraukų yra padavęs kun. Steponaitis savo knygoje "Mindaugas ir Vakarai", išleistoje Kaune 1937 metais. Ten paduotos citatos iš popiežių bulų ir laiškų neabejotinai parodo, kokie įžūliai neteisingi ir falsifikuoti yra komunistų priekaištai ano meto popiežiams ir Vatikanui.