Ž M O G U S yra protingas gyvulys -
toks yra filosofinis žmogaus apibrėžimas. 
Tarp žmogaus ir gyvulio yra tas skirtumas, 
kad žmogus turi dvasinę ir nemarią sielą 
su jos galiomis: protu ir laisva valia.
Gyvulys nei proto nei laisvos valios neturi, 
nors jame pasireiškia labai protingi veiksmai. 
Tie veiksmai nėra jo laisvos valios tvarkomi, 
bet stiprios valios ir didžio proto iš šalies.
Ir valia ir protas yra To, kurs gyvulį sutvėrė. 
Tik žmogui yra duota laisva valia -
jis pats apsisprendžia už gėrį ar blogį.
 

BRUNO MARKAITIS, S. J.

     PRIEŠ kelis mėnesius spaudoje pasirodė 60 kultūrininkų atsišaukimas kultūrinio nuosmukio reikalu. Pasirašiusieji asmenys sielojosi dėl tragiškos mūsų kultūrinio gyvenimo būklės, nurodydami kai kurias negeroves ir susilaikydami nuo teigiamų patarimų, kaip jų išvengti. Po grupinio atsišaukimo, spaudoje pasirodė individualūs pasisakymai. Be kelių asmenų, pasirašiusių ir gynusių 60-ties deklaraciją, didžioji spaudoje prabilusiųjų dauguma pasisakė prieš atsišaukimą.

     Šiame straipsnyje mes bandysime atkreipti skaitytojo dėmesį į kelias išvadas, kurios, mūsų manymu, yra žymiai svarbesnės ir siekia giliau negu proginiai nekompetentingas kultūrinio gyvenimo ir jo apraiškų vertinimas mūsų spaudoje. Perskaičius 60-ies atsišaukimą, štai kas krinta į akį.

     Pirmiausia, lietuvis, net tariamai su aukštuoju mokslu ir profesiniu išsilavinimu, dar neišmoko pareikšti savo nuomonės mandagiai, santūriai ir objektyviai. Jau turėjęs daug progų iš arti stebėti aukštesniųjų kultūrų bendravimo formas, jis pasilieka prie primityvios išraiškos ir nekultūringo bei užgaulaus minčių perteikimo.

     Antra, lietuvis dar nesugeba vertinti tiek dalykų, tiek asmenų teigiama ir konstruktyvia kritika. Jis ir šiandien, net kolektyvinėje grupėje, pirmoje eilėje pasirenka neigiamybes, jas perdeda neproporcingu dėmesiu smulkmenai ir, pilnai nesusipažinęs su visuma, griauna ne tik individualų įnašą į visumą, bet tokiu būdu ir pačią visumą.

     Atrodo, kad lietuvis dar nepajėgia suprasti, kad kritika nėra asmeninių sąskaitų suvedimas, nėra žmogaus teisimas, bet kūrybinių pastangų bei rezultatų vertinimas, paliekant daug vietos žmogaus klaidingumui ir neišvengiamam jo prigimties ribotumui.

     Trečia, yra daug davinių, rodančių, kad lietuvis daugiau vertina ir stipriau pabrėžia skiriančiuosius veiksnius negu jungiančiuosius.

     Ketvirta, dar tebetikima, kad problemas išspręsti ir planus įvykdyti galima retorikos pagalba, išsiverčiant be darbo, be aukos, be konkretaus asmeninio įnašo.

ALFONSAS GRAUSLYS

(Šventųjų kančios)

     KAD TARP kančios ir šventumo yra tam tikras ryšys, užtenka tik pasklaidyti Naująjį Testamentą. Be kančios priėmimo ir įjungimo į savo gyvenimą, neįmanoma net būti paprastu krikščioniu. Ar prisiminsime Viešpaties reikalaujamą "kasdieninio savo kryžiaus nešimą" (Luk. 9, 23), ar įpareigojimą "nekęsti savo gyvybės šiame pasaulyje" (Jon. 12, 25), ar pagaliau įspėjimą, kad "ankšti vartai ir siauras kelias, kurs veda į gyvenimą" (Mat. 7, 14) — visa tai primena, kad be pasiaukojimų, atsižadėjimų, vargo ir kančios Dievas nelaimimas.

     To dar neužtenka. Dvasinio gyvenimo mokytojai ir gyvenimo stebėjimas rodo, kad aukštesnis kieno nors šventumo ir susijungimo su Dievu laipsnis įneša į to žmogaus gyvenimą daugiau kančios. O taip pat į tą šventumo laipsnį žmogus aukščiau palipa, kai turi progos daugiau kentėti. Čia pasitvirtina teisingas G. Bernanos pastebėjimas, kad "Viešpats Kristus privilegijuotas kančias siunčia savo karalystės didiesiems, o mažesniems tik rūpesčius ir pažeminimus".

     Tas pirmąsias mintis čia rašydamas, negaliu nepajusti ir nereaguoti į kai kurių dvasinį gyvenimą mažiau pažįstančių skaitytojų nustebimą. Prisiskaitę ne visada pakankamai kritiškai parašytų šventųjų gyvenimų, kuriuose vaizduojami šventieji paskendę dvasinio gyvenimo džiaugsmuose, o ir patys nekartą dvasinio gyvenimo pratybų proga džiaugsmą išgyvenę, čia skelbiamo glaudaus ryšio tarp šventumo ir kančios jie nenorės priimti. Plačiau į tą jų suabejojimą čia neatsakinėdamas, vis dėlto turiu stipriai pabrėžti dvi tiesas: 1) dvasinio gyvenimo pradžioje Dievas tas sielas, kurios dar nėra išėjusios iš dvasinės vaikystės tarpsnio, tikrai panardo dvasinio gyvenimo saldybėje, kad jas prie savęs patrauktų, bet vėliau, joms dvasiniai subrendus, jau pradeda jas maitinti maistingesne kančios duona; 2) šventųjų gyvenime yra daugiau kančios negu kitų žmonių gyvenime, tik dar yra toks skirtumas, kad tai kančiai pakelti jie gauna daugiau malonės negu eiliniai tikintieji. Ir čia tinka prisiminti Viešpaties žodžiai, kai Jis sako: "mano jungas saldus ir mano našta lengva" (Mat. 11, 30). Nors saldus, bet vis dėlto jungas, nors lengva, bet vis dėlto našta.

POVILAS DIRKIS

     SPALIŲ mėn. 2 d. yra švenčiama Angelų Sargų šventė. Lietuvos policija angelus sargus pasirinkusi savo globėjais, užtat Angelų Sargų diena Lietuvos policijos buvo kasmet labai iškilmingai švenčiama. Ypač Kaunas sutraukdavo daug įvairių rūšių policijos, kuri organizuotai su savo orkestru žygiuodavo į Kauno baziliką pamaldoms, kurios būdavo laikomos už mirusius policijos pareigūnus. Pamaldos būdavo baigiamos galingu "Te Deum laudamus", dėkojant Dievui už pagalbą, ir Tautos himnu, ryžtantis ir toliau dirbti Lietuvos gerovei. Po pamaldų Rotušės aikštėje įvykdavo paradas, o paskui būdavo žygiuojama į Ąžuolyną, kur būdavo atliekama turtinga meninė programa.

     Lietuvos policija buvo įsteigta prižiūrėti tvarką ir teisėtumą 1918 m. lapkričio mėn. 11 d., sąžiningai eidama savo pareigas iki 1940 m., kai Lietuva buvo bolševikų okupuota. Pirmosios policijos dienos nebuvo lengvos. Savanorių šiam darbui beveik nebuvo. Atsirado caro ir kaizerio policijos įstaigose tarnavusių asmenų, tarp kurių buvo ir nelietuvių kilmės. Buvo ir tokių, kurie labai abejingai žiūrėjo į prisikėlusią Lietuvą ir kuriems buvo svetima lietuvių kalba bei tautos idealai. Tokiose sąlygose policijos pažanga buvo lėta. Tačiau lietuvių atkaklumas viską nugalėjo, ir po nedaugelio metų Lietuva galėjo didžiuotis savo policija, kuri nesiskyrė nuo kitų tautų policijos, auklėjamos jau šimtmečiais. Reikia pripažinti, kad nė vienos kitos srities tarnautojai nebuvo taip glaudžiai susiję su valstybe ir visuomene, kaip policija. Lietuvos policija politikon visiškai nesikišo, jokių perversmų neorganizavo, prie kiekvieno režimo tarnavo tik valstybei ir piliečių gerovei bei jų turto saugumui. Policija visados išsilaikė savo pašaukimo aukštumoje. Abidvi okupacijos policijai buvo labai skaudžios, nes pareikalavo daug gyvybių.

     Dalis policijos tarnautojų pabėgo ir išsisklaidė po pasaulį. Nemaža jų apsigyveno ir Čikagoje, kur įsteigė net savo klubą, vardu "Krivūlė". Ir dabar kiekvienais metais čia yra švenčiama Angelų Sargų diena, bet, žinoma, ne taip iškilmingai, kaip Lietuvoje. Dabar ši diena policininkui yra ypatingai liūdna, nes jo kadaise taip uoliai ginama Lietuva yra okupantų rankose. Tačiau ji įkvepia jam ir naujo ryžto nenustoti vilties, bet dirbti ir aukotis, kad vieną kartą vėl suskambėtų Kauno ir Vilniaus bazilikose galingi "Te Deum laudamus" padėkos garsai.

     Šiais metais sueina 40 m. nuo Lietuvos policijos įsteigimo. Ši šventė buvo iškilmingai paminėta spalių mėn. 5 d. Čikagoje, Jaunimo Namuose.

DR. P. CELIEŠIUS

     Iš ANKSTYVESNIŲ straipsnių matėme, kad pasaulėžiūra yra intymus žmogaus apsisprendimas už aukščiausią vertybę. Pasaulėžiūra yra ne tiktai apsisprendimas arba nusistatymas mintimi, bet savo gyvenimu tos vertybės siekimas ir savo darbais jos realizavimas. Pasaulėžiūra yra individualus žmogaus reikalas. Kito nustatyta pasaulėžiūra yra jam tik pasiūla. Ji tampa jo tik po to, kai pats savo supratimu ją apsprendžia ir nusprendžia savo gyvenimu jos siekti.

     Kadangi pasaulėžiūra yra individualus ir intymus reikalas, todėl pašaliečiui stebint sunku yra atspėti tą intymų žmogaus nusistatymą, tą dvasinę sielos būseną. Stebėdami žmogų, mes atpažįstame jį tik dalinai. Didelė sielos gelmių dalis visada lieka stebėtojams paslėpta. Net pats žmogus savęs pilnai nepažįsta. Sielos gelmių ir pasąmonės psichologija rodo, kiek mes patys sau esame svetimi ir paslaptingi. Juo labiau nuošaliai stebinčiam sunku yra atpažinti visas žmogaus sielos gelmes. Dėl to ir dažno pasaulėžiūra lieka pašaliečiui paslaptimi.

     Kartais žmogus pats atsiskleidžia kitiems, pasisakydamas apie savo aukščiausią siekiamą vertybę. Kartais ji išryškėja iš pastebėtų darbų, kuriais jis užsiima visa savo būtimi. Kartais pastebime žmogaus intymių dvasinio gyvenimo momentų išreiškimą ir iš to spėjame apie jo pasaulėžiūrą.


Mažas vaikas ir subrendusi beždžionė, bet koks skirtumas! Iš vaiko veido spindi dvasia, o beždžionės žvilgsnis visai bejausmis: vienintelis jos noras ir “idealas” — pasisotinti.    

    Pasaulėžiūra yra žmogaus giliausių minčių ir jo veikimo kryptis. Jis pagal ją galvoja, pagal ją planuoja, pagal ją sprendžia, pagal ją apsisprendžia ir veikia. Dėl to, norėdami apspręsti žmogaus elgseną, turime atsižvelgti į jo pasaulėžiūrą ir pagal tai ją matuoti ir vertinti. Veikiančiojo pasaulėžiūra dažniausiai nei jo kalboje, nei raštuose, nei paskiruose veiksmuose nėra tiesioginiai išreikšta. Ją reikia mokėti atrasti ne žodžiuose, bet tarp kalbančiojo žodžių, ne parašytose eilutėse, bet tarp rašančiojo eilučių, ne paskiruose darbuose, bet tarp darbų, tikriau sakant, toje kryptyje, kurios pagrindu yra rikiuojami darbai. Nėra lengva ją įžiūrėti ir atrasti. Nepakanka išgirsti vieną kalbą, paskaityti knygos dalį ar tik vieną knygą. Nepakanka pastebėti žmogaus vieną veiksmą ir jau pagal tai spręsti apie jo pasaulėžiūrą. Ne. Tam tikslui reikalinga yra plačiai apžvelgti žmogaus kalbas, raštus, darbus ir visą jo elgseną, surasti visos elgsenos bendrą veikimo kryptį ir pagal tai nustatyti veikiančiojo pasaulėžiūrą. Kadangi žmogus savo pasaulėžiūros paprastai nepasako ir apie ją nekalba, bet, ją suponuodamas, pagal ją veikia, todėl ir sakoma, kad pasaulėžiūrą reikią įskaityti tarp eilučių. Pasaulėžiūrinis veikiančiojo suponavimas, kaipo veikimo raktas, įprasta mokslinėj terminijoj vadinti neišreikštąja prielaida (Voraussetzung). Šios pasaulėžiūrinės prielaidos niekas neįrodinėja, bet perima iš autoriteto. Vaikai perima arba iš tėvų arba iš auklėtojo, o suaugusieji iš genialių mokslininkų arba tiesiog iš apreiškiančio autoriteto.

ZENONAS IVINSKIS

VI. Būdai, kuriais krikščionybė plito Lietuvoje XIV amžiuje

     KETURIOLIKTASIS šimtmetis Lietuvai yra tuo reikšmingas, kad buvo galutinai pasukta į lotynišką krikštą ir į Vakarų Europos kultūrą. Vytenio ir Gedimino laikų bandymai Lietuvoje oficialiai atgaivinti valdovo dvare Mindauginį krikštą dėl nepalankių politinių aplinkybių buvo pasilikę tik gražūs įrodymai, jog Lietuva iš esmės nėra priešinga apsikrikštijimui. Pagonims pasitaikydavo progų ir iš arti pažinti Naująjį Mokslą. Dažnuose ir sėkminguose lietuvių žygiuose į krikščionių kaimynų žemes būdavo išsivedama krikščionių belaisvių. Jų tarpe būdavo ir dvasiškių, kurie, nelaisvėje pramokę vietinės kalbos, galėjo vienur kitur vietinius gyventojus supažindinti su Kristaus mokslu. Kad jau XIV amžiaus pradžioje atsirasdavo belaisvių tarpe kunigų, patvirtina to laiko faktai. Tik yra sunkiau nustatyti jų įtaką svetimame krašte.

     Kronikos taip pat pateikia eilę atvejų, kai krikštydavosi lietuviai pabėgėliai. Vykstant nuolatiniams karams, pasitaikydavo nuskriaustų ar kerštautojų, kurie perbėgdavo priešo stovyklom Ten jie tapdavo krikščionimis, nes kryžiuotis su pagoniu negalėjo nieko bendra turėti. Kronistas Dusburgas apie tokius pabėgėlius atsiliepia, kad jie bėgę, norėdami tapti krikščionimis. Taip, pvz., jis pasakoja apie lietuvį Draikę, kuris (1302 m.) Ragainėje su visa savo šeima priėmęs seniai trokštamą krikščionybę. Tačiau kronistas prideda, kad Draikė atidaręs jo paties saugojamus Aukaimio pilies vartus, ir kryžiuočiai visą įgulą išmušę bei pilį sudeginę. Galimas dalykas, jog vakarinėse Lietuvos dalyse, kur su kryžiuočiais ėjo nepaliaujama kova už savo žemę ir laisvę, žmonių akyse krikštytis reiškė jau būti priešo sąjungininku, ir tokiam pas savuosius nebebuvo saugu.

PRANAS JOGA

     GYVENIME labai dažnai tenka girdėti nusiskundimų, jog šis ar anas žmogus yra beširdis. Kai kas pasako, jog be sąžinės. Kiek rečiau girdime, kad vienas ar kitas yra teisingos sąžinės žmogus. Trumpai tariant, sąžinės sąvoka yra labai dažnai vartojama. Kas yra sąžinė?

     Kiekvienas iš mūsų savyje turime vidujinį balsą, kuris su tikru autoritetu daro sprendimus apie mūsų veiksmų gerumą arba blogumą. Vidujinis sprendimas sutinka su mūsų veiksmais arba jiems priešinasi. Mumyse glūdįs balsas nėra koks nors baimės atgarsis ar kokio nors socialinio auklėjimo pasekmė. Taip pat mūsų vidujinis balsas nėra tiesioginis Dievo balsas, nes paskiri individai daro skirtingus moralinius sprendimus. Todėl būtų klaidinga galvoti, jog Dievas tiesioginiai Jonui pašnibždėjo vienaip ir Petrui kitaip toje pačioje situacijoje. Sąžinė nėra ir kokia mūsų šešta juslė, kuri padeda suvokti, kas teisinga ar klaidnga. Pagaliau, sąžinė nėra panaši nei į išmintį, valią, atmintį ar vaizduotę.

     Kas gi pagaliau yra sąžinė? Katalikų mokslas sako, jog sąžinė yra vienas iš mūsų proto veiksmų. Mes nuolat darome įvairius sprendimus apie orą, sveikatą, darbą, namus, politiką ir kitus aplinkos dalykus. Kai kurie mūsų sprendimai yra paprastos nuomonės pareiškimai, kurie gali būti klaidingi arba teisingi. Jei, pavyzdžiui, aš teigčiau, jog Čikaga yra švariausias miestas JAV, tai būtų tik mano nuomonės pareiškimas. Sprendimai, kurie liečia mūsų planuojamus arba atliktus darbus, paprastai vadinami praktiniais sprendimais, sakysime, aš nusprendžiau vykti gyventi į Kaliforniją, nes tenai klimatas malonesnis.

     Praktiniai sprendimai vartojami moralinio gyvenimo srityje. Pavyzdžiui, mano kaimynas turi šunį, kuris dažnai bėgioja po mano daržą ir pridaro žalos. Kadangi nei šuo, nei kaimynas nereaguoja į mano įspėjimus, tai kyla manyje pyktis eiti pas kaimyną ir stukt eiti jam į tarpuragį. Tačiau aš žinau, jog žmogaus užmušimas ar sužalojimas yra blogas veiksmas, todėl aš neprivalau mušti kaimyno. Šis sprendimas pasiektas palyginimo būdu, kai mano planuojamas tapo sugretintas su bendraisiais dorovės dėsniais.

     Bendrieji moralės dėsniai sužinomi panašiai kaip ir fizikos dėsniai: stebėjimu, patirtimi ir palyginimu. Kai kurie dorovės dėsniai yra aiškūs kaip pagrindiniai skaičiavimo principai. Visi mes žinome, jog reikia daryti gera ir vengti blogio, gerbti tėvus ir globėjus, auklėti vaikus, mokėti skolas, kalbėti tiesą, būti drąsiu ir išmintingu. Šie visi dalykai yra tokie paprasti ir aiškūs, kad visi žmonės visais laikais juos pripažino. Prigimtieji moralės dėsniai yra įsišakniję mūsų prigimtyje. Tačiau yra visa eilė moralės dėsnių, kurie reikalauja gilaus mūsų galvojimo, iki pajėgiame juos suvokti. Aukštesnioji mūsų prigimtis yra trukdoma žemesniosios prigimties jausmų, aistrų ir egoizmo. Įvairios mokslo teorijos trukdo mūsų galvojimą ir apsunkina sprendimus. Kai susiduriame su tokiais klausimais kaip skyrybos, gimimų kontrolė, savižudybė, norint išvengti skausmingos ir nepagydomos ligos, tada reikia gilios išminties norint padaryti teisingus sprendimus.

Skaitytojo laiškas skaitytojui

BRANGUS BROLI!

     TU IR AŠ esame "Laiškų Lietuviams" skaitytojai. Šiame žurnale pastaruoju metu mažai bematome laiškų. Tai padarė gal ne vien redakcija, bet gal ir Tu, ir aš ir kiti skaitytojai, kurie gal norėjo, kad šis žurnalas būtų toks, o ne kitoks.

     Yra tačiau malonu gauti laišką. Kartais ne tik malonu, bet yra ir pareiga parašyti laišką. Tokią pareigą aš jaučiu šiuo metu, kai rašau Tau šį laišką. Laišką apie tiesą. Noriu parašyti, kaip aš suprantu tiesą, kad Tu, Brangus Broli, mano laišką paskaitęs, pagalvotum, kas iš tikrųjų yra tiesa?

     "Laiškuose Lietuviams" mes randame daugelį dalykų, kuriuos vieni laikome tiesa, kiti — ne. Bet kas gi yra tiesa? Kokios jos ypatybės? Kas ją apsprendžia?

     Nesiginčysiu, kad dėl žodžio "tiesa" yra įvairių nuomonių. Tai yra egzistuojąs faktas. Tu su tuo tikrai sutinki.

     Man tiesa yra vienas dalykas, o Tau gal visai kitas. Panagrinėkime tai. Gal mudu prieisime prie bendro tiesos supratimo. Tatai būtų labai vertinga. Nes juk tiesa, ypač šių laikų sudrumstame žmonių gyvenime, protaujančiam žmogui yra be galo svarbus dalykas.

     Sakysime — balta spalva. Vieniems balta spalva yra tiktai balta spalva ir niekas kita. Kitiems balta spalva yra įvairių spalvų spektras. Tokiems balta spalva nėra vien tik balta spalva, bet įvairių spalvų mišinys. Tačiau balta vis tiek nėra juoda. Juk nėra baltai juodos arba juodai baltos spalvos. Balta ir juoda gali būti viena greta kitos. Sumaišyk tas dvi spalvas, tada gausis pilka spalva. Tačiau pilka spalva nėra nei balta, nei juoda, o tik pilka spalva. Tokia yra tiesa šiuo atveju.

ELENA VASYLIŪNIENĖ

     Šiame straipsnelyje dvasios vadovu vadinu nuolatinį nuodėmklausį, kuris padeda sielai eiti tobulinimosi keliu. Kiekvieno asmens tobulumas yra jo paties giliausias vidinis stovis, tam tikra eiga, kuri mūsų protą, valią ir jausmus koordinuoja krikščioniškos doktrinos rėmuose. Bet savęs tobulinimas, nuolatinis dvasinis brendimas yra reikalingas pagalbos ir atramos iš išorės — ši išorė paliečia mus ypač klausykloje praleistomis minutėmis.

     Vidinė atrama į nuolatinį nuodėmklausį yra ypač reikalinga, o gal ir lemianti, mūsų jaunimui. Metai, kuriuose žmogus išgyvena idealo artumą taip konkrečiai, kad atrodo, jog visas pasaulis tuoj bus pakeistas, yra labai trapūs. Yra pavojus palūžti. Jei subrendęs asmuo nusilaužo sparnus į realybę, tai jaunimas gali nueiti svetimų dievų garbinti ir priimti netinkamus idealus. Nuolatinis nuodėmklausis yra sargas, kuris įžvelgia į slapčiausius jaunuolio sielos užkampius ir gali laiku pavojų pašalinti ar nuo jo apsaugoti.

     Nenoriu ko nors mokyti ir nurodinėti, koks dvasios vadovas turėtų būti, bet noriu tik trumpai apibūdinti tuos savo sutiktus dvasios vadovus, kurie yra parėmę ir pakėlę mūsų lietuviškąjį jaunimą Lietuvos nepriklausomybės laikais. Jų vardų niekas niekur nerašė, nes jie yra įspausti į širdis tų, kurie žino, kad būti morališkai remiamam reiškia turėti tikrą paguodą iš to asmens, kuris neieško savo populiarumo. Mums dvasios vadovo amžius ar išvaizda neturėjo reikšmės. Ir jauname ir sename matėme kažką, kas yra šventa: matėme šypsnį, kuris neišnykdavo net tada, kai mus barė, matėme susikaupimą, kai meldėsi, matėme atmintį, kuria stebėjomės. Buvo didokas mūsų būrelis, kuris prie tos pačios klausyklos ir tomis pačiomis dienomis glausdavosi.

     Mums buvo reikšminga nuodėmklausio atmintis. Jis atsimindavo mūsų sielos stovį, todėl išpažintys būdavo lengvos, nereikėdavo daug aiškintis ir pasakoti. Jis visuomet atkreipdavo dėmesį į mūsų pagrindinę nuodėmę, kurią stengėmės nugalėti ir uždengti gerais darbais. Gal jos visiškai ir nenugalėdavome, bet taip giliai uždengdavome gerais darbais, kad toje vietoje, kur būdavo nuodėmė, iškildavo graži dorybė. Iš staigaus ir užsigaunančio charakterio išaugdavo nusižeminusi ir miela mergaitė. Ir aplinka stebėjosi tuo pasikeitimu. Štai tikras nustebusios mokytojos klausimas: "Kaip Erida, nuolatinė pletkų deivė ir nenuorama, virto klasės pažiba?" Tas vardas viešai jai buvo nuimtas. Mokytoja tuoj būtų viską supratusi, jei būtų mačiusi sąžinės sąskaitos rožantėlį, prisegtą prie tos mergaitės uniformos apikaklės. Jo karoliukai nusvirdavo žemyn, kai Erida pakeldavo "pragarą" klasėje. Bet jis, kurs sėdėjo klausyklos prieblandoje, žinojo, kiek ir kada tie netobulumai pasikartodavo ir kaip jų skaičius kilo ar krito.

DR. JUOZAS PRUNSKIS

    VIENAS žymiausių Kanados laikraštininkų yra Robertas W. Keyserlingk, buvęs britų "United Press" direktorius, žurnalo "Ensign" steigėjas ir knygos "Unfinished History" autorius. Savo autobiografijoje jis pasisako esąs pabaltiečių kilmės, gimęs Petrapily 1905 metais, kai Rusijos miestų gatvėse aidėjo revoliuciniai šūviai. Tėvas buvo rusų laivyno karininkas, pirmojo pasaulinio karo metu iš rezervo pašauktas į aktyvias pareigas. Šeima tuo metu buvo išsiųsta į saugesnę vietą Japonijoje, kur busimasis laikraštininkas lankė Šv. Juozapo Kolegiją Jakohomoje. Jis buvo išaugęs liuteronų šeimoje. Jam į galvą buvo įkalta, kaip yra bloga Romos tikyba. Japonijoje jis pirmą kartą turėjo progos susitikti su katalikais ir pažinti juos iš kitos pusės.

     Tėvai pabūgo, kad Robertas nesusidomėtų katalikybe, todėl atėmę jį iš katalikų kolegijos, nusiuntė į metodistų misijonierių mokyklą. Paskiau jis persikėlė į Kiniją, kur baigė Shanghajaus masonų įsteigtą mokyklą. Nebuvo lėšų tolimesniam mokslui. Nuvykęs į Kanadą, kurį laiką dirbo miškuose, paskui buvo žvejys Britų Kolumbijos pakrantėse, susitaupė pinigo ir įstojo į Britų Kolumbijos universitetą, kurį baigė cum laude 1929 m.

     Nuo tada jis pradėjo žurnalisto karjerą. Visų pirma buvo "United Press" korespondentas Berlyne, vėliau vadovavo informacijų biurui Šveicarijoje, pagaliau 1936 m. tapo Britų "United Press" vyriausiu vedėju. 1942 m. jis tapo "United Press" direktorium. Jau 1931 m. jis buvo vedęs pabaltietę baronę von der Recke. Juodu, gyvendami West Montrealyje, išaugino šešis vaikus. Tai toki jo trumpi biografijos bruožai. Tačiau mums daugiau rūpi jo vidaus pergyvenimai bei jo pasaulėžiūros raida.

JUOZAS VAIŠNYS, S.J.

FANTASTIŠKI FILMAI

     Kai kaubojiški šaudymai, detektyvinės istorijos ir meilės romansai kino lankytojams įgriso ir nusibodo, pradėta vis daugiau ir daugiau gaminti fantastiškų, grynai išgalvoto turinio filmų. Kai kuriuose yra rodoma tai, ko nėra ir negali būti, ką tik fantazija sukuria. Kituose rodoma tai, ko nėra, bet galėtų būti, ką žmogus gali lengvai įsivaizduoti.

     Kai kuriuose šios rūšies filmuose rodomi visoki vampyrai, monstrai ir kitokios baisenybės, nes yra žmonių, kuriems tai patinka. Apie tai buvo ir amerikiečių spaudoje diskutuota, keliant klausimą, ar tai yra naudinga ar žalinga. Vieni sakė, kad žalinga, nes be reikalo gadinami ir taip jau silpni šių laikų žmogaus nervai. Kiti įrodinėjo, kad tai yra kaip tik tiems silpniems nervams naudinga, nes toki filmai juos pamažu sustiprina. Jie sako, kad vaikai ir suaugusieji, kurie yra linkę į baimę, žiūrėdami tokių filmų, prie baisių scenų pripranta ir tampa stipresni. Žinoma, čia yra gana sudėtingas psichologinis klausimas, kurio sprendimas gali priklausyti nuo konkrečių skirtingų aplinkybių. Vis dėlto esame linkę manyti, kad tokie filmai gali atnešti daugiau žalos negu naudos. Iš šios rūšies filmų galima paminėti dabar kai kur rodomą “Horror of Dracula”.

     Yra fantastiškų filmų, kur fantazuojama, pasiremiant mokslu: šventraščiu, geografija, geologija. Taip yra atsiradę filmai: “Adam and Eve”, “Monolith Monsters”, “Love Slaves of the Amazon” ir kt. Tai yra būdas praleisti laiką, panašiai kaip kortuojant arba tuščiai svajojant ir statant pasakų pilis.

     Šia proga norime įspėti skaitytojus, kad šiame skyriuje aprašomi filmai ne visi yra rekomenduojami. Kai kas mano, kad jeigu koks nors filmas yra paminėtas “Laiškuose Lietuviams”, tai jis yra labai geras ir visiems patartinas žiūrėti. Dažnai mes aprašome tokius filmus, kurie yra visiems rekomenduotini,  bet kartais paminime ir tokius, kurie savo pavadinimu arba išpūsta reklama gali vilioti žiūrovus, bet paskui juos apvilia. Mūsų filmų recenzijų tikslas yra dvejopas: rekomenduoti gerus filmus ir apsaugoti nuo blogų. Kartais aiškiai pasakome savo nuomonę, o kartais paliekame spręsti pačiam skaitytojui, kuriam tai nebus sunku, jei įsigilins į aprašymą.