Bruno Markaitis, S. J.
Šešioliktojo šimtmečio antroji pusė. Patvinusiuose protestantizmo vandenys plaukė visos Europos šalys, neišskiriant nei Lenkijos nei Lietuvos. Mat, tai buvo gaivalingasis augančiojo protestantizmo perijodas. Augimo gi veiksnių buvo įvairių. Nemaža tiek lietuvių tiek lenkų didikų vaikų studijavo užsieniuose. Jau vien mada reikalavo parsivežti iš svetur ne tik manierą, bet ir vieną kitą naują mintį. Ne paslaptis, kad dalis jaunimo grįžo namo persiėmę naująja religija — liuteranizmu arba kalvinizmu. Turime įrodymų, kad to laiko praktika, išreikšta neteisingu dėsniu — "cuius regio, eius religio — kieno valdžia, to ir religija" — buvo vartojama ir Lietuvoje. Tą patvirtina ištisi kaimai, perėję į protestantizmą. Taip pat vienas iš veiksnių buvo pirkliai iš Prūsijos ir tolimesnių šalių, kurie — laikydamiesi didesniuose miestuose — siūlė pirkėjams ne tik naujas prekes, bet ir naujas idėjas.
Katalikų Bažnyčios padėtis Lietuvoje buvo sunki jau vien dėl to, kad kunigų buvo labai maža. Kaimo žmonės, kurių protestantizmas nebuvo patraukęs, ne vienoje vietoje grįžo prie senovės dievų. Kur to žingsnio ir nebuvo padaryta, ten dėl kunigų stokos ir uždarų bažnyčių, buvo atviri keliai stabmeldiškiems papročiams ir prietarams. Net 1603 metais jėzuitams, lydintiems vyskupą Giedraitį po Žemaitiją, teko išklausyti išpažinties 1107 senelius, kurie, nors pakrikštyti, bet išpažinties dar nė karto gyvenime nebuvo buvę. Juk krikščionybė Lietuvoje buvo, palyginti, jauna.
1569 metais, kai Vilniaus vyskupu buvo Valerijonas Protasevičius, Jėzuitų ordinas Europoje jau buvo plačiai žinomas, nors neseniai įsisteigęs, bet jau spėjęs pagarsėti savo kovingumu prieš protestantiškąjį sąjūdį ir savo kolegijomis. Edukacinis jėzuitų tinklas, turįs 300 kolegijų, artinosi ir į Rytų Europą. Varmijos vyskupas, vėliau kardinolas, Hozijus susipažino su jėzuitais Tridento susirinkime ir pakvietė juos į Braunsbergą, kur jie įsteigė kolegiją 1565 metais. Kitais metais — vysk. Petro Myszkovski pastangomis ir pagalba — kolegija buvo įsteigta Pultavoje. Šitie dalykai nebuvo nežinomi vyskupui Protasevičiui, ir jis pakartotinai kreipėsi tiek į kardinolą Hozijų, tiek į Braunsbergo jėzuitus, kad jie atvyktų į Vilnių.
Pirmieji jėzuitai — neminint T. Alfonso Salmeron, kuris lankėsi Vilniuje 1555 metais, lydėdamas nuncijų Lippomani — pasiekė Gedimino miestą 1569 metais. Jau kitais metais iškilmingai buvo atidaryta kolegija, kai iš Pultavos atvyko daugiau tėvų ir brolių. Jėzuitai pagarsėjo Vilniuje, kaip ir kituose miestuose, savo viešais disputais apie doktrinalinius protestantų nutolimus nuo katalikiškosios dogmos. Į šiuos viešus disputus — jau vien iš smalsumo — noriai rinkdavosi bajorai ir skaitlingi miestiečių būriai. 1571 metų maro epidemija išvedė iš rikiuotės Vilniuje 12 jėzuitų, kurie paaukojo savo gyvybę didvyriškoje gailestingumo tarnyboje. Po dviejų metų Vilniaus kolegijos rektoriumi buvo paskirtas garsusis Petras Skarga, kurio pamokslai bus buvę ne vieno atsivertimo priežastimi. Trumpu laiku mokinių skaičius kolegijoje pašoko iki 1000. 1583-93 metais Vilniuje atsivertė apie 800 žmonių, daugiausia didikų, o jų tarpe — Lietuvos hetmonas ir kariuomenės vadas Jeronimas Katkevičius, 4 broliai kunigaikščiai Radvilos, pakancleris Leonas Sapiega ir kt. Karalius Steponas Batoras kolegijai suteikė akademijos vardą, o vėliau caras Aleksandras I padarė ją universitetu.
Lietuvos jėzuitų kūrimosi ir vystymosi centras buvo Vilnius. Iš čia jie žengė visomis kryptimis į plačią periferiją, steigdami kolegijas ir rezidencijas, kurios aptarnaudavo pastoracijos stotis ir ne vienoje vietoje prie jų esančias žemesnes mokyklas. Lietuvos jėzuitų skaičius augo greitai, nes 1598 metai žymi Lietuvos Jėzuitų Viceprovincijos įkūrimą. 1608 m. lietuviškasis jėzuitų vienetas tampa provincija, turėdamas virš 200 narių. 1732 metais skaičiuojame 982 narius, o 1755 metais Lietuvos Jėzuitų Provincijos teritorijoje randame 1114 jėzuitų, kurie darbavosi 21 kolegijoje, 7 rezidencijose ir 60 misijų namų.
Norėdami duoti pilnesnį jėzuitų kūrimosi vaizdą Lietuvos Provincijos teritorijoje, suminėsime vietovių eilę, kuriose įsisteigė jėzuitų kolegijos arba jų užuomazgos.
1580 metais — kolegija Polocke su 600 mokinių, su misijų namais Ekimanijoje ir Oršoje. 1581 — namai ir kolegija Rygoje, su misijomis Parnavoje, Rumberge, Volmare. 1582 — popiežiškoji seminarija Vilniuje, pavesta jėzuitų vadovybei. 1584 — kolegija Nesvyžiuje, Mykolui Radvilai kviečiant ir padedant. 1585 — kolegija Dorpate, su misija Vendene, kuri 1614 metais tapo mokykla. 1607 — Vysk. Merkelis Giedraitis pavedė jėzuitams Varnių Kunigų seminariją. 1616 — kolegija Kražiuose, su misijomis Varniuose, Telšiuose, Tilžėje, kur pastatoma bažnyčia, ir Židikuose, Bartkiškėje, Viduklėje, Lydavėnuose. Tai pačiais metais atidaryta kolegija Oršoje. 1621 — kolegija Gardine, su misija Merkinėje. 1626 — mokyklos Dambravoje ir Volkoviške. 1630 — kolegija Bobruiske, su rezidencija Mintaujoje ir misijomis Tukume, Goldinge, Bauske, Joniškyje, Vadaktuose, Pabiržėje. 1631 — kolegijos Naugarduke ir Daugpilyje, su misijomis Liubčioje, Zaosėje, Maladavoje, Laukėšoje, Užvaldoje, Subačiuje, Lauksodyje, Varklėnuose, Pūsoje ir t.t. 1639 — kolegija Vitebske, su misijomis Vieližyje ir Usviate. 1642 — Kaunas, su misijomis Kėdainiuose, Apytalaukėje, Linkuvoje, Panemunėje, Amaliuose. 1654 — kolegija Pašiaušėje, su misijomis Šeduvoje, Levkiškyje, Geižiškyje. 1685 — kolegija Minske. 1693 — kolegija Ilukštoje, su misijomis Babroje, Likšnoje, Vidžiuose, Dviete. 1696 — kolegija Slucke.
Kauno Jėzuitų bažnyčios vidus 1923 metais.
1708 — kolegija Žodiškyje, su misijomis Abramovičiuose ir Vyšniave.
1709 — kolegija Slonime ir t.t.
Čia mes suminėjome žymesnių jėzuitų įstaigų dalį. Prisimenant faktą, kad rezidencijų ir misijų dauguma turėjo savo mokyklas, nesunku įsivaizduoti didelį švietimo tinklą, kuriam vadovavo, mokytojavo ir kurį išlaikė jėzuitų tėvai ir broliai. Nenuostabu, kad šitokio didumo jėga turėjo suvaidinti didelį vaidmenį Lietuvos švietime ir palikti žymių gausiame lietuviškojo jaunimo skaičiuje.
Vilniaus Jėzuitų Akademija turi didžių nuopelnų ir didžią praeitį, išleidusi ilgą doktorantų eilę ir daug nuveikusi mokslo srityje. Deja, čia mes nenorime kartoti to, ką kiti yra aprašę išsamiau ir su didesniu autoritetu.
Didelė pagarba tenka jėzuitams misijonieriams, kurie arba pastoviai aptarnavo skaitlingas misijų stotis, išbarstytas po plačiąją senosios Lietuvos teritoriją, arba keliavo iš vietos į vietą, duodami misijas. Jiems priklauso nemaži nuopelnai, palaikant liaudyje lietuvybę ir katalikybę. Štai viena misijų namų statistika iš 1720 metų: 137 atsivertė iš liuteraniz-mo, 11 — iš kalvinizmo. Į katalikybę grįžo 166 stačiatikiai. Be to, 3 kaimai su dvasiškiu. Tapo katalikais 6 žydai, 1 mahometonas, 19 be tikėjimo. Su Katalikų Bažnyčia susitaikė 8 apostatai.
Jėzuitus visais laikais charakterizavo ištikimumas vienam dėsniui: dirbti tai, kas svarbiausia ir reikalingiausia kiekvienoje srityje, kuri yra surišta su artimo išganymu, niekada neišleidžiant iš akių bendrojo gėrio
Šv. Ignaco rankraštis ir parašas.
tikslų ir reikalavimų. Mes čia bandysime duoti skersinį įvairių darbų piūvį, suminėdami keletą lietuvių jėzuitų įvairiose situacijose.
T. Martynas Latema buvo karo kapelionas Zigmanto III kariuomenėje. T. Andrius Rudamina — misijonierius Kinijoje. T. Pranas Šrubauskas Karaliaučiuje lankė namus, dirbtuves, laivus, kareivių stovyklas keliolika metų. T. Simonas Mafonas — misijonierius, kazokų nukankintas už tikėjimą Harodeko mieste. T. Gabrielis Lentkauskas jaunas mirė Madūros misijoje, Indijoje. Brolis Matas Sereniškis, zakristijonas Daugpilyje, žiauriai kankintas švedų kareivių. T. Jonas Jaknevičius, atvykęs į Karaliaučių, rado 10 katalikų, o po 18 metų paliko keletą tūkstančių. T. Jonas L Kulėša studijavo graikų ir senąją slavų kalbą. Užsiauginęs ilgus plaukus ir barzdą, popo rūbais vilkinąs, darbavosi tarp stačiatikių Rusijoje. T. Mykolas Velička ir T. Atanazas Kersnickis — garsūs misijonieriai Žemaitijoje. T. Jonas Lukoševičius — 49 metus darbavosi latvių tarpe. Išvertė evangelijas ir parašė keletą knygelių latvių kalba. T. Nikalojus Lenčickis-Lancicijus, garsus savo asketiniais raštais visoje Europoje. Mirė pasižymėjęs giliu šventumu, ką oficialiai liudija T. Vladas Daukša, provincijolas, 1735 metais.
T. Albertas Kojalavičius — garsus istorikas. T. Kazimieras Kojalavičius — žymus oratorius. T. Adomas Naruševičius — istorikas. T. Pranas Norvaiša — matematikas, Gardine įsteigęs observatoriją. T. Stasys Rostovskis — istorikas, išsamiai aprašęs ilgametę Lietuvos Jėzuitų Provincijos veiklą ir žmones. T. Martynas Pečiobutas — europinio garso matematikas, fizikas ir astronomas. T. Pranas Šrubauskas išleido katekizmą lietuviškai. T. Konstantinas Sirvydas — garsus pamokslininkas, išleidęs pirmąjį lietuviškąjį žodyną, gramatiką ir Sakymų punktus. TT. Račinskas ir Zanevičius išleido pamokslų tomus ir t.t.
Artimui tarnaudami ir maru užsikrėtę 1601-3 metais mirė 18 jėzuitų; 1626 metais — 60 jėzuitų. Vienuose Kražiuose baisiame 1710-11 metų mare mirė 11 jėzuitų, o iš viso tuo metu 118.
*****
Į Kauną pirmieji jėzuitai misijonieriai atkeliavo 1583 metais. Po viešų disputų ir misijų miestiečiai, vadovaujami pilies komendanto St. Radvilos, prašė juos įkurti kolegiją, panašią į vilniškę. Nors iš Kauno ir apylinkių įstojo pas Jėzuitus nemažas jaunuolių skaičius, kurie vėliau pasižymėjo ne tik gabumais, bet ir garsiais darbais, jėzuitai Kaune apsigyveno tik 1642 metais, kai Kauno maršalka P. Skarulskis jiems padovanopo dvarą, o broliai Kojalavičiai saviškiams perleido paveldėtus namus ir sklypą Rotušės Aikštėje. Kūrimosi darbai buvo pavesti buvusiam Kražių kolegijos rektoriui T. Adomui Sabaliauskui. Po metų jam pavyko pastatyti koplyčią, o po penkerių — atidaryti keturklasę mokyklą. Jėzuitų skaičius padidėjo, ir jų veikimas išsiplėtė už ribų: į dvarus ir kaimus. Kronikos mini skaitlingą misijonierių eilę, tarp jų T. Jurgį Giedraitį, iš garsiųjų Giedraičių, kuris Kauno apylinkėse yra vedęs daug misijų. Darbas gausėjo, bet miestą ištiko skaudus smūgis 1655 metais, kai kazokai užėmė Kauną ir per kelias dienas pavertė jį pajuodusių griuvėsių krūva. Jėzuitų nuosavybę sulygino su žeme, o T. Lancicijaus kūną sudegino ir pelenus išbėrė į Nemuną.
Koplyčia, namai ir mokykla pradėta atstatyti tik po penkerių metų. Lėšų buvo maža. Jėzuitams ypatingai dosnus pasirodė Ivanauskas, kurio pagalba jėzuitai atsigavo medžiaginiai ir 1666 metais padėjo naujos bažnyčios pamatus. Veikimo centras buvo mokykla, kuri dabar turėjo visas gimnazijos klases, savo teatrą (1677), orkestrą, kuris grodavo ir per iškilmingas Mišias. Bažnyčioje klestėjo religinis gyvenimas, ką liudija gausūs pamokslai ir katekizmo pamokos, įspūdingi atsivertimų, išpažinčių ir Komunijų skaičiai.
Nauja nelaimė 1697 metais, kai švedų kariuomenė užėmė Kauną. Aukštieji karininkai apsigyveno Jėzuitų Namuose ir dar juos apkrovė dideliais mokesčiais. Rektorių įmetė į kalėjimą. Mokykla veikė, bet klestėti negalėjo. Dar sunkiau pasidarė, kai rusai išvijo švedus. "Išvaduotojai" atėmė iš gyventojų ir tai, ką priešai buvo palikę. Kaune žmonės badavo.
1702 metais padėtis pagerėjo, ypač kai T. Liaudanskis atidavė Jėzuitams tris savo dvarus. Mokykla buvo pakelta į kolegiją, bet šitas tariamas dalykų pagerėjimas buvo tik įžanga į labai sunkius metus, kai 1709 metais maro epidemija užklupo išbadėjusius gyventojus. Jie bėgo iš miesto, bet jėzuitai apsisprendė likti. Jie ragino žmones į atgailą, vadovavo permaldavimo procesijoms, lankė sergančius ir teikė paskutinius sakramentus. Pirmasis užsikrėtęs maru mirė žymus pamokslininkas T. Barauskas. Kitais metais maras paguldė likusius jėzuitus. 1710 metų rugpiūčio mėnesį Kauno kolegijoje nebeliko nė vieno gyvo jėzuito. Ši trumpa kronikos žinutė yra garbingiausias Kauno jėzuitų istorijos puslapis.
Po dviejų metų maras pasitraukė. Nauji tėvai ir broliai užėmė garbingai žuvusiųjų vietas. Tęsiamas darbas su kaliniais ir angliadegiais. Apaštalavimo darbai siekė vis platesnes apylinkes. Metinis išklausomų išpažinčių vidurkis svyravo tarp 15 ir 20 tūkstančių. Aniems laikams tai milžiniški skaičiai. Kolegija plėtėsi. 1722 metais užbaigta bažnyčios statyba, vadovaujant T. Milvydui. 1732 metų gaisras, sudeginęs didelę miesto dalį, neaplenkė nė jėzuitų nuosavybės. Bažnyčia buvo vėl atstatyta, ir 1759 metais ją konsekravo vyskupas Tiškevičius. 1770 metais jėzuitai baigė naujas mūro patalpas kolegijai. Šis laikotarpis reikia laikyti Kauno kolegijai klestėjimo perijodu. Deja...
Atėjo 1773 metai. Popiežiškasis dekretas panaikino Jėzuitų ordiną visame pasaulyje, išskyrus mažesniąją Lietuvos Jėzuitų Provincijos dalį Baltgudijoje, kuri po Lietuvos padalinimo atiteko Rusijai. Joje veikė 4 kolegijos, 2 rezidencijos, 12 misijų namų su 6 mokyklomis. Jėzuitų buvo 178. Šitas vienetas veikė visą laiką ir, vadovaujant lietuviams: T. Černevičiui, T. Lenkevičiui, T. Kareu ir kt., išsaugojo Jėzuitų ordino dvasią ir tradicijas. Iš šitos Lietuvos Jėzuitų Provincijos dalies atgimė ir išsivystė naujasis Jėzuitų ordinas, kurį popiežius Pijus VII grąžino visam pasauliui. Bet likusioji ir didesnioji Lietuvos Jėzuitų Provincijos dalis — su visomis savo įstaigomis — atgulė į mirties kapą šimtui penkiasdešimčiai metų. Ji ten, greičiausiai, būtų pasilikusi gulėti ir toliau, jei ne BENEDIKTAS ANDRUŠKA, kuris — lankydamas Kauno Kunigų seminariją dar prieš pirmąjį pasaulinį karą — apsisprendė tapti jėzuitu. 1919 metais — po visų studijų ir kunigystės šventimų — jis grįžo į Lietuvą ir informavo ordino generolą T. Ledóchowski apie įsikūrimo galimybes. Deja, tuo metu aplinkybės buvo dar per sunkios: Lietuvoje buvo tik vienas lietuvis jėzuitas. 1920 metais pas jėzuitus įstojo Juozas Venckus, o 1922 metais — Jonas Paukštys. Kadangi fizinis kūrimosi elementas reikalavo stipresnių medžiaginių išteklių, ordino vyriausybė 1920 metais atstatymo darbą pavedė vakarinei Vokietijos Jėzuitų Provincijai.
Scena iš “Piloto” Kauno Jėzuitų gimnazijoje 1934 m.; Kristų vaidina Stepas Kairys.
Dideli nuopelnai priklauso T. JONUI KIPP, kurio sėkmingos pastangos bei vadovybė įsteigė ir išvystė Kauno Jėzuitų Gimnaziją į vieną moderniškiausių įstaigų visame Pabaltyje. Didelis jo buvusių mokinių bei auklėtinių skaičius iki šių dienų prisimena jį su pagarba ir dėkingumu.
Sunkiausiose kūrimosi stadijose didelę pagalbą yra davę Amerikos lietuviai jėzuitai T. Pranas Aukštikalnis ir T. Antanas Mešlis, kurie — dar klierikai būdami — ne tik mokytojavo, bažnyčioje pamokslus sakė, bet net rekolekcijas yra vedę savosios ir kitų gimnazijų mokiniams.
Dėl vietos stokos mes negalime suminėti visos eilės kitų lietuvių jėzuitų, kurių įnašas į bendrą atsikūrimo darbą yra žodžiais sunkiai nusakomas.
Per Jėzuitų Gimnaziją — nuo 1924 iki 1940 metų — yra perėjęs vienas kitas rinktinio jaunimo tūkstantis, puikiai užsirekomendavęs įvairiose gyvenimo srityse. Vien dvasiniam luomui gimnazija yra davusi 92 mokinius.
1929 metais Pagrįžuvyje buvo įsteigtas naujokynas, kad jėzuitai klierikai, prieš išvykdami studijoms į užsienį, formavimosi pagrindus gautų savame krašte. Įdomu prisiminti, kad per 15 metų šie klierikai yra dėstę tikybą apylinkės pradžios mokyklose: Kubiliuose, Gudeliuose, Kibučiuose ir kt.
1930 metais T. Andruška Šiauliuose įsteigė rezidenciją, kuri išsivystė į stambesnį pastoracinį vienetą ir ypač išaugo 1942-44 metais, vadovaujant T. Jonui Borevičiui, kada pvz., trilypis Maldos Apaštalavimo Sąjungos vienetas turėjo 1650 narių, mėnesinis išpažinčių skaičius siekė 2700, o Komunijų — 3250. Rezidencijoje gyvenantieji Tėvai per metus pravesdavo 16 misijų, 12 rekolekcijų mokiniams, 10 rekolekcijų inteligentams.
Iki 1944 metų Lietuvoje darbavosi 16 tėvų. Be savo tiesioginių pareigų, jie kasmet vesdavo misijas ir rekolekcijas, bendradarbiavo spaudoje, dirbo organizacijose. Nepriklausomos Lietuvos laikais — be mėnesinių žurnalų "žvaigždės" ir "Misijų"— jėzuitai išleido 80 originalių ir verstinių leidinių. Viena statistika duoda pastoracinį metų vidurkį. 1938 metais buvo vesta 52 misijos, 34 rekolekcijos; pasakyta 1074 pamokslai bei konferencijos; aplankyta 450 ligonių; išklausyta 89,950 išpažinčių; išdalinta 110,000 Komunijų. Rekolekcijos būdavo duodamos kunigams, klierikams, moterų ir vyrų vienuolynams, studentams, gimnazijoms, inteligentams, mokytojams ir jaunimo grupėms.
Sunkiame rekolekcijų darbe ypač pasižymėjo universalusis eruditas T. Venckus, davęs labai daug rekolekcijų kursų, ypač mokiniams ir inteligentams. Mes turima davinių, kad ne vienas klausytojas yra jam skolingas už dvasinį pašaukimą ir kilnų gyvenimo idealą. Rekolekcijų srityje yra daug pasidarbavę TT. Andruška, Borevičius, Paukštys ir kt. Misijų srityje uolumu, iškalba ir pasiaukojimu pasižymėjo T. Jonas Bružikas, kuris vien 1931-37 metais yra pravedęs 240 misijų savaičių ir pasakęs 6000 pamokslų.
Antroji bolševikų okupacija sustabdė Lietuvos Jėzuitų Provincijos darbą antrą kartą. Gimnazija buvo jau anksčiau suvalstybinta. Jėzuitų Namai Kaune buvo sekvestruoti. Laisvame pasaulyje buvo bebaigiąs mokslus gražus jaunųjų lietuvių jėzuitų skaičius, bet jie gyveno mažais būreliais Vokietijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Olandijoje, Anglijoje ir Amerikoje.
Ordino vyriausybė nutarė, kad lietuviai jėzuitai užsienyje sudarytų organizuotą vienetą, kuris atsidėtų pastoracijai tarp lietuvių. Jis buvo pavestas T. Jono Kidyko vadovybei. Čikaga buvo pasirinkta išeities centru. Buvo įsigyti namai, kurie — vis daugiau tėvų atvažiuojant iš Europos — darėsi per ankšti. Nauji namai buvo nupirkti 1950 metais, ir juose pastoviai apsigyveno 9 tėvai ir 2 broliai.
Tėvai Jonas Bružikas ir Vladas Mikalauskas buvo paskirti į Urugvajų, kur jie — bendromis jėgomis — Montevideo mieste pastatė lietuviams bažnyčią, parapijos salę ir kleboniją.
Tėvas Jonas Kubilius, labai sėkmingai dirbęs lietuvių tarpe Paryžiuje, buvo paskirtas į Montrealį kur — Kardinolui prašant—jam teko pradėti parapijos kūrimo darbą. Jo vadovybėje buvo pastatyta bažnyčia, salė ir klebonija.
Čikagoje gyvenantieji jėzuitai leidžia du mėnesinius žurnalus — "Žvaigždę" ir "Laiškus Lietuviams", turi Katalikų Radijo Valandėlę, padeda lietuvių parapijoms mieste, plačiai dirba su katalikiškomis organizacijomis ir kasmet rengia berniukams stovyklą. Be to, visų metų bėgyje reguliariai vyksta su misijomis ir rekolekcijomis į artimesnes ir tolimesnes lietuvių kolonijas.
Prieš metus buvo nutarta steigti naują parapiją Brazilijos lietuviams Sao Paulo mieste. Tam uždaviniui buvo paskirtas jaunas ir talentingas organizatorius T. Vladas Mikalauskas, kurį ankstyba mirtis užklupo pačiame organizavimo įkarštyje.
Šiais metais Čikagoje pradedama statyti erdvesnis vienuolynas ir Jaunimo Namai, kuriuose lietuviškosios organizacijos ir jaunimas turėtų tinkamesnes patalpas kultūrinei ir religinei veiklai.
Be suminėtų tėvų ir brolių, T. Venckus, T. Sukackas ir T. Daugintis profesoriauja Pietų Amerikoje ir dirba su lietuviais. T. A. Liuima ir T. Rabikauskas profesoriauja popiežiškame "Gregorianum" universitete Romoje. T. P. Liuima profesoriauja Boston College, o T. Beleckas — Loyola universitete Čikagoje. T. Pupinis dirba su rusų pabėgėliais Austrijoje. T. Šlapšys pasirinko pagonių misijas Indijoje. Broliai Tamkvaitis ir Andriejauskas darbuojasi pagonių misijose Pietų Afrikoje. Penki klierikai studijuoja, rengdamiesi kunigystei ir lietuviškajai pastoracijai.
Lietuvos Jėzuitai dirba, sekdami savo garbingųjų pirmatakų pėdomis.