(Suaugusiųjų konkurse III premiją laimėjęs straipsnis)

NINA GAILIŪNIENĖ

     Vijomės rudenį. Palikome Connecticut be lapų. O apie Vašingtoną pakelės dar siūlė gėrėtis raudonų ir geltonų spalvų simfonija, rudens sukomponuota ir diriguota.

     Kelias į Floridą žinomas. Pravažiavus Richmond miestą, gana nuobodus. Šeštadienio rytą beveik tuščias. Skubėti nebuvo ko. Net nakvynė nerūpėjo. Dienos kelio galas turėjo baigtis Pijaus Mažeikos namuose. (Vardai, pavardės, vietovės ir aplinkybės pakeistos).

Kryžiaus šventinimo iškilmėse kalba prof. Arvydas Žygas.

     Pijų pažinojau iš vyro pasakojimų. Jų tėvų sodybos Lietuvoje buvo gretimuose kaimuose. Vaikai pradžios mokykloje buvo neatskiriami draugai. Kai reikėjo važiuoti į gimnaziją, jų keliai išsiskyrė. Jonas įstojo į gimnaziją savo apskrities mieste, o Mažeika išvežė savo sūnų į Kauną.

     Pijus buvo vienintelis berniukas trijų vaikų šeimoje. Nenuostabu, kad tėvas ir motina krovė į jį savo svajones. Tos svajonės skyrėsi. Mažeikienė, nepaprastai pamaldi moteris, kuriai rožančius nekrito iš rankų, troško matyti sūnų prie Dievo altoriaus. Kitaip elgėsi tėvas. Jis norėjo, kad sūnus būtų inžinierius.

     Sūnų išvežus į Kauną, motinos svajonės subyrėjo, o tėvo sustiprėjo. Komercinė mokykla lotynų kalbos neturėjo, bet buvo daug matematikos, taip reikalingos inžinerijos studijoms.

     Pijui mokslas sekėsi gerai. Gal net per daug gerai. Baigęs keturias klases, nutarė, kad mokslo jam gana. Kam laiką gaišinti prie knygų? Gyvenimas yra geriausia mokykla. Jo galva buvo pilna planų ir idėjų. Likęs namuose, Pijus nesnaudė. Tėvo ūkyje įtaisė didelę bandą pieningų karvių. Bekonus augino šimtais. Kelis hektarus užsodino cukriniais runkeliais, žemuogėmis ir daržovėmis. Užveisė sodą.

     Tėvas daugiau nesielvartavo, kad sūnus atsisakė mokslo ir inžinerijos. Kai sekmadienį važiavo į bažnyčią staininiais eržilais pakinkytoje karietoje, Mažeikos širdis buvo laimės kupina. Nežinia, kam jis už tai dėkojo - Dievui ar sūnui...

     Žemiškoji laimė dažnai trumpa ir trapi. Turtas ir garbė kelia pavydą. O raudonojo maro laikais auką buvo taip pat lengva sunaikinti. Kai vežė lietuvius į Sibirą, Mažeikų šeima buvo pirmieji pasmerktųjų sąraše. Pijus išvengė tėvų ir seserų likimo tik per stebuklą. Jis tikėjo, kad Dangus išklausė jo motinos maldas.

* * *

     Karas sulygino Vokietijos miestus su žeme, o pabėgėlius suliejo į vieną pilką masę. Mokslo diplomai, kariški laipsniai, turėtos atsakingos valdžios vietos tėvynėse neturėjo jokios reikšmės. Visi pasidarė lygūs, aptariami dviem žodžiais - displaced persons.

     Pijus ir čia prasikišo iš kitų. Tai vis nuopelnas komercinės mokyklos Kaune, kur buvo sustiprintas vokiečių ir anglų kalbų kursas. Tų dviejų kalbų mokėjimas buvo tikra dangaus palaima. Pijus gavo šiltą vietą Unroje.

     Prasidėjo emigracija į užjūrius. Jaunystė, fizinis pajėgumas, gera sveikata buvo nemokamas bilietas išvažiuoti darbams į Angliją ir Kanadą. Daug jaunų vyrų ir merginų padarė pirmą šuolį į nežinomą ateitį tuose kraštuose. Pijus taip pat nerimo. Jo tikslas buvo pasiekti Ameriką, kur buvo jo dėdė. Senas, bevaikis, turįs statybos biznį. Bet emigracija į tą laimės šalį dar nejudėjo. Patyręs iš savo viršininko, kad Manchesterio ligoninė ieško virėjo ir šoferio, Pijus pasirašė sutartį ir su savo žmona išvažiavo į Angliją. Kas žino? Gal bus, kaip lietuviška patarlė sako: “Tiesiog arčiau, aplink greičiau”...

     Ir ką ten rado? Ogi vaikystės draugą, dirbantį tos ligoninės valgykloje. Stebėjosi, kad gyvendami skirtinguose lageriuose Vokietijoje, neturėjo žinių vienas apie kitą. Draugystė atsinaujino ir dar labiau sustiprėjo. Jonas dar buvo viengungis. Visus savaitgalius praleisdavo pas Pijų, kuriam reikėjo klausytojo. Jo galva buvo kupina planų. Apie savo ateitį Amerikoje jis kalbėjo beveik tėvo žodžiais, kad ten jo laukė “beribės galimybės”... Pijaus žmona, labai švelni ir tyli moteris, į tuos pokalbius nesikišo. Ji leido laiką virtuvėje, skalbykloje ar ką nors siuvo ar mezgė. Na, ir ypatingai buvo gera šeimininkė. Nežiūrint, kad Anglijoje maistas dar buvo normuotas, ji visados sugebėjo padėti ant stalo skanius pietus sau ir svečiui.

* * *

     Kai iš greitkelio išsukome į vietinį kelią, raudona saulė kabojo jo gale taip žemai, kad, rodos, galėjai koja paspirti kaip sviedinį. Greitai prasidėjo priemiesčio namai. Gražūs namai, pastatyti atokiai nuo gatvės, skendo medžiuose ir dekoratyviniuose krūmuose.

     Ant kalniuko keteros prie geležinių vartų masyvinės kolonos buvo mūsų ieškomas numeris. Vyras išlipo iš mašinos ir kolonos šono lentelėje paspaudė jam duotus numerius. Vartai atsidarė į įvažiavimą, apsuptą iš abiejų pusių aukšta gyvatvore. Geležiniai vartai triukšmingai užsidarė užpakalyje mūsų. Man prisiminė neseniai matytas filmas iš gangsterių gyvenimo. Tik prie prožektoriais apšviesto namo stovėjo ne uniformuoti ginkluoti sargai, matyti filme, o pats baltaplaukis savininkas. Jis ranka pamojo įvažiuoti į atvirą garažą.

     Prieš namą buvo didelė gėlių klomba. Jos viduryje ant aukšto stiebo plevėsavo Amerikos vėliava. Dvi masyvinės baltos kolonos laikė ilgą pastogę. Po ja mašina galėjo pravažiuoti prie namo durų lenkta įvaža aplink gėlių klombą.

     Prieškambaryje Mažeika paspaudė mygtuką garažui uždaryti. Mygtukų buvo daug sienoje. Jie atkreipė vyro dėmesį. Pijus pradėjo aiškinti jų paskirtį. Mano ausys pagavo moterišką balsą:

     -    Jolanda, aš pati pietus paduosiu. Skubėk namo. Tavęs laukia mama ir vaikai. Pasiimk pintinę. Rasi pagamintus pietus. Nereikės virti namie. Šiandien čia nusidirbai.

     -    Mona, kur tu esi? Svečiai jau čia! -šaukė Pijus žmoną.

     -    Vesk svečius į kambarį. Pasikeisiu drabužius ir nueisiu pas juos, - atsiliepė žmona per garsiakalbį.

     -    Tai matai, reikia jai darbo drabužius pasikeisti. Turime kasdien ateinančią juodukę. Labai gera moteris. Puiki virėja. Žmonai nereikėtų ir piršto judinti. Bet kur tau! Dirba kartu abidvi. Kartais nežinia, kuri iš jų tarnaitė, o kuri ponia, - kalbėjo Pijus, atidaręs duris į keltuvą.

     -    Turi visus patogumus. Net keltuvą į antrą aukštą, - stebėjosi mano vyras.

     -    O ką žinai, kas laukia ateityje? Tuo tarpu bėdų neturiu. Tik balta galva skelbia mano amžių. Žmona jau skundžiasi skausmais kojose. Po kelerių metų laiptais užlipti į antrą aukštą gal bus ne lengviau, kaip įlipti į Everesto kalną. Štai jūsų kambarys. Turite valandą iki vakarienės. Gal norėsite nusiprausti ar prigulti poilsio. Čia rasite viską jūsų patogumui, - su tais žodžiais Pijus mus paliko svečių kambaryje.

     Kol vyras prausėsi, aš apžiūrinėjau kambarį. Viskas buvo masyvu ir brangu. Didžiulė lova jau pataisyta nakties poilsiui. Paskui nusipraususi ir apsirengusi, sustojau prie lango.

     -    Žiūrėk, koks didelis baseinas. Matyt; apšildomas. Vanduo garuoja, - kviečiau vyrą pasižiūrėti.

     -    Labas vakaras! — prabilo moteriškas balsas. Kelias akimirkas žiūrėjome viena į kitą.

     -    Monika! Argi tu čia? - sušukau, puldama į jos ištiestas rankas.

     Vyras žiūrėjo į mudvi, apstulbęs iš nuostabos. Jam paaiškinau, kad Moniką pažinojau nuo gimnazijos laikų.

     -    Pijau, mūsų žmonos senos pažįstamos!      - sušuko Jonas, kai įėjome į valgomąjį.

     Po trumpo paaiškinimo sėdome prie stalo. Pijus atkimšo butelį šampano ir pasiūlė išgerti už seną abipusę draugystę.

* * *

     Po vakarienės vyrai nuėjo į Pijaus studijų kambarį, o mudvi į virtuvę. Monika papasakojo apie savo pabėgimą iš Lietuvos. Kai Hitlerio armija traukėsi iš rytų fronto, kapitonas Kodis išsiuntė žmoną su sūneliu iš Vilniaus pas tėvus. Žadėjo ir pats parvažiuoti. Už poros dienų ji gavo žinią, beveik įsakymą, kad ji su vaiku ir tėvais važiuotų prie Vokietijos sienos. Jeigu ne ten, jie susitiksią Vokietijoje. Kodienės tėvas griežtai atsisakė. Kaip jis paliks Dievo valiai ligoninę? Daktaro pareiga pirmoje vietoje.

     Kodienė atbėgo pas Moniką, sugrįžusią pas savo tėvus, ir verkdama maldavo važiuoti su ja. Neturėjo drąsos viena su pusės metų kūdikiu eiti į nežinią. Monika neturėjo širdies atsisakyti. Kitą rytą dr. Dzikas išvežė dukrą, anūkėlį ir Moniką į Vokietijos pasienį. Ten jos su daugybe pabėgėlių peržengė sieną, palikdamos Lietuvą raudonajam marui...

     Po kelių dienų jos buvo nugabentos traukiniu į vidurį Vokietijos. Greitai pasirodė, kad kūdikis buvo ne našta Kodienei, o tikra palaima. Ji gavo maisto kortelę ir kambarį. Monika su kitais užsieniečiais buvo apgyvendinta fabriko lageryje, kur maistas buvo blogas, išėjimas iš lagerio griežtai kontroliuojamas. Po pusmečio atsirado Kodis. Jis dirbo tame fabrike, kurio lageryje gyveno Monika. Jis gyveno laisvai pas žmoną. Kai sąjungininkai subombardavo fabriką, lagerio vadovybė dingo. Monika su keliais ukrainiečiais ir lenkais pabėgo. Atsidūrė Vestfalijoje pas ūkininkus. Ūkininkai džiaugėsi pigiais darbininkais, o jie - sočiu maistu ir pastoge. Pasibaigus karui, susiorganizavo pabėgėlių lageriai. Ten Monika susipažino su Pijum ir už jo ištekėjo.

* * *

     Sekmadienio rytą mudvi su Monika, grįžę iš bažnyčios, radome Pijų baseine. Namas kvepėjo kava ir pusryčių kepiniais. Jolanda patiekė pusryčius verandoje, paskendusioje ryto saulėje ir gėlėse. Po pusryčių vyrai išvažiavo į miestą, o mudvi su Monika pas Kodienę. Atsidūrėme neturtingame miesto kvartale. Namai maži, apšepę. Gatvės siauros ir nešvarios. Viena gatvė išsiskyrė iš aplinkumos mūriniais keturaukščiais namais. Prie vieno iš jų Monika sustojo.

     -    Šitie namai Pijaus statyti. Priklauso miestui. Neturtingieji čia gauna butus už labai žemą nuomą, - paaiškino Monika, kai atsidūrėme keltuve. Kodienės butas buvo siauro koridoriaus gale ketvirtame aukšte. Monika atsirakino duris ir be garso įėjome į šviesiu kilimu išklotą kambarį. Kodienė sėdėjo fotelyje ir žiūrėjo TV.

     -    Ponia, atvežiau jums viešnią, - į Monikos žodžius Kodienė atsisuko ir įdėmiai žiūrėjo į mane. Nepažino.

     -    Labas rytas, Aldona. Ar matematika ir lotynų kalba nieko neprimena? - paklausiau.

     -    O, Viešpatie! Ar tai tu, Maryte? Po tiek metų!...O tu beveik nepasikeitusi! -kalbėjo Aldona, sunkiai keldamasi iš krėslo.

     -    Nepasikeitusi!.. Tik negalima pažinti...- pradėjau juoktis.

     -    Ne veidą, o bendrą išvaizdą turėjau galvoje. Tu nepridėjusi nė gramo. O aš baisi pažiūrėti sau ir kitiems, - teisinosi Aldona.

     Nebuvo galima prieštarauti jos žodžiams. Ji teisingai save įvertino. Tamsioje gėlėtoje suknelėje ji užpildė platų krėslą...

     -    Maryte, ir sapnuote nesapnavau tave pamatyti. Kaip gyveni? Apie mane tau turbūt Monika viską papasakojo.

     -    Tik iki judvi atsidūrėte Vokietijoje karo metu. Nieko daugiau, - paaiškinau jai, ką buvau girdėjusi iš Monikos praeitą vakarą. Aldonos nereikėjo daugiau raginti. Ji tuojau pradėjo pasakoti savo istoriją.

     -    Prasidėjus emigracijai, išvažiavome iš Vokietijos į Čikagą. Pradžia ten buvo sunki. Vyras gavo šlaviko darbą fabrike. Aš vakarais valiau draudimo įstaigos kambarius. Reikėjo vienam iš mūsų būti su Vytuku. Vyras mėgo išgerti. Kai gėrė Lietuvoje, manęs negąsdino. Atrodė, kad visi karininkai mėgo Karininkų ramovėje barą. Šlaviko darbo jis nekentė. Laikė savęs pažeminimu. Savaitgalius praleisdavo smuklėse atsigaivinimui nuo darbo ir gėdos. Gyvenimas nebuvo saldus, bet sotus ir saugus. Po trejų metų net persikėlėme iš pusrūsio į padorų butą. Vytukas lankė mokyklą. Pakeičiau darbą. Dirbau dienos metu ligoninėje. Viltis šviesesnei ateičiai augo. Nežinojome, kad baisi nelaimė tykojo mūsų už kampo. Vytukas susirgo leukemija. Medicina nepajėgė jo išplėšti iš mirties narsų. Taip su trylikos metų Vytuku mudu palaidojome savo džiaugsmą ir gyvenimo prasmę. Julius visiškai sugniužo. Per naktį paseno dvidešimčia metų. Pradėjo smarkiai gerti. Ne vien savaitgaliais. Kartais dvi tris dienas nepareidavo namo. Darbas buvo mano visa paguoda. Dirbau dažnai net savaitgaliais. Trūko pinigų, kai Julius savo uždarbį pragerdavo... Tą sekmadienio rytą buvo labai šalta ir snigo. Kai Julius išėjo į darbą, tai ir negrįžo. Palikau raštelį virtuvėje ant stalo ir išėjau į darbą. Iš autobuso įėjau į ligoninę pro rūsį. Ten sutikau mūsų šeimininkų sūnų Ričardą, jauną studentą, stumiantį vežimėlį su lavonu.

     -    Good Morning Mrs. Kodis! Gal norite pamatyti lavoninę?

     Nusekiau jį į didelį, belangį kambarį. Sienose buvo tarsi stalčiai. Į vieną iš jų Ričardas paguldė lavoną, įsuktą į baltą plastiką. Tik lavono galva ir kojų letenos nebuvo uždengtos. Prie kojos nykščio buvo pririšta kortelė su jo vardu ir pavarde.

     -    O tas lavonas be kortelės? - parodžiau Ričardui.

     -    Galbūt koks benamis, rastas gatvėje sušalęs, - su tais žodžiais Ričardas ištraukė apatinį stalčių su bevardžiu lavonu. Žvilgtelėjau į jo veidą ir suklikau nesavu balsu. Raudodama susmukau ant žemės šalia lavono.

     -    Mrs. Kodis! Kas yra? Ar jūs jį pažįstate? - Ričardas kėlė mane apkabinęs.

     -    Mano vyras! - suvaitojau.

     Kaip atsiradau namuose, neprisimenu. Matyt, ligoninėje duota injekcija buvo nervams nuraminti. Užmigau. Po kelių valandų atbudusi, jaučiausi nuostabiai rami. Išrinkau karstą pas laidotuvių direktorių ir susitarėme, kad už laidotuves sumokėsiu po truputį kas mėnesį. Po laidotuvių gavau pranešimą, kad “jūsų draugai” viską užmokėjo. Prie laiško buvo pridėtas ilgas aukotojų sąrašas ir septyniasdešimt dolerių čekis - likutis nuo laidotuvių sąskaitos.

     Iš tų “draugų” saraše pažinojau nedaug. Tarp jų buvo keli daktarai ir slaugės iš mano ligoninės. Jiems parašiau padėkos laiškus. Atsakiau butą. Šeimininkai nupirko baldus. Gale mėnesio atsiėmiau atlyginimą iš darbovietės. Su keturiais šimtais dolerių kišenėje išvažiavau autobusu į Vašingtoną pradėti gyvenimą iš naujo. Lietuviškoje Čikagoje negalėjau pakelti gėdos. Mano vyras, Lietuvos kapitonas, girtuoklis... Rastas gatvėje sušalęs... Palaidotas kaip valkata žmonių aukomis... To man buvo per daug.

     Vašingtone sekėsi geriau negu tikėjausi. Kalbos jau buvau pramokusi. Gavau darbą valdžios įstaigoje. Darbas lengvas, atlyginimas didesnis negu ligoninėje. Niekas čia mano praeities nežinojo. Laikiausi nuošaliai nuo lietuvių. Net “Draugą” užsisakiau mamos mergautine pavarde, kad kas nors nesusektų mano pėdsakų. Gyvenau ramiai iki pradėjo irti sveikata. Sąnarius gėlė, naktys be miego. Įstaigoje būti ant kojų buvo tikra kančia. Krūtinė užgulta. Kvėpuoti sunku. Gydytojai rado reumatoidinį sąnarių uždegimą ir astmą. Įsakė vengti dirbtinio vėsinimo kambariuose. Bet įstaigoje tai neišvengiama. Turėjau išeiti iš darbovietės. Sveikata ėjo vis blogyn. Atsirado kūne vandens. Kojos tino. Širdis sutriko. Pasidariau tikras ligų patalas. Tokią mane rado Mažeikos prieš ketverius metus. Parsivežė ir apgyvendino šiame bute. Nežinau, ką daryčiau be jų. Monika kas savaitę kartą ar du aplanko. Atveža maisto. Dažnai be sąskaitos. Nuveža pas daktarus. Aptvarko kambarius. Sunkesniems darbams atsiunčia savo tarnaitę. Niekados neateina tuščiomis. Ir šiandien su didžiule pintine dingo virtuvėje. Tai vis prisideda prie mano svorio, - nusikvatojo Aldona. - Užsiplepėjau. Tai vis vienišų žmonių savybė daug šnekėti, kai sugriebia klausytoją... Dabar pasakok apie save.

     Įėjo į kambarį vyrai, ir man nereikėjo išpildyti Aldonos prašymo.

     Po kavos ir užkandžių, Monikos paruoštų pas Aldoną, mudu tęsėme savo kelionę į Floridą. Aš pasakojau vyrui apie savo pažintį su Aldona.

     Buvau šeštoje klasėje, kai į naują apskrities ligoninę atvažiavo iš Kauno garsus chirurgas dr. Dzikas. Jo duktė Aldona įstojo į mūsų klasę. Buvo aukšta, liekna, geltonplaukė, labai graži mergaitė. Chore dainavo solo partijas. Skambino pianinu. Manau, kad visi klasės berniukai buvo ją įsimylėję. Ji nė į vieną nežiūrėjo. Su motina dažnai važinėjo į Kauną. Nebuvo laiko mokslui. Reikėjo korepetitoriaus. Ją mokiau matematikos ir lotynų kalbos. Retai matydavau jos tėvus. Mane įleisdavo Monika. Jos tėvai gyveno miestelyje. Motina siūdavo. Tėvas šiaip uždarbiaudavo. Monika buvo tik pora metų vyresnė už mus. Baigusi virimo kursus, ji lengvai gavo darbą daktaro namuose.

     Aldona šiaip taip stūmėsi iš klasės į klasę. Pavasarį prieš baigiamuosius egzaminus ji man pasisakė savo paslaptį. Egzaminų nelaikys. Turi sužadėtinį Kaune. Už jo ištekės. Ir ištekėjo už kapitono Juliaus Kodžio. Vestuvės buvo šeštadienio vakare. Kviestų, sako, buvo tik keli, o bažnyčia pilna. Subėgo miestelėnai pažiūrėti, ko nematę. Visi pabroliai buvo uniformuoti karininkai. Ar galėjo būti kas gražiau kaip puošnios karininkų uniformos?.. Mums, jaunoms provincijos mergaitėms, atrodė, kad Aldonos laimė nepasiekiama. Tai kas, kad jos kapitonas buvo keturiolika metų už ją vyresnis...Po vestuvių Aldona su vyru ir Monika išvažiavo į Kauną.

     Studijuodama Kaune, sutikau Aldoną. Pakvietė pas save. Sutartą popietę nuėjau į jos butą. Monika įleido mane ir pakvietė į valgomąjį. Pasakė, kad ponios nėra namie. Ji liepusi mane pavaišinti kava ir saldumynais iki ji sugrįšianti.

     -    Monika, kur tavo kava? Sėsk ir vaišinkis su manimi. Pasikalbėsime apie senus laikus, - kreipiausi į Moniką, išeinančią iš kambario.

     -    Negaliu. Ponia labai supyktų. Man neleista kitur valgyti, kaip tik virtuvėje. Ir iš man skirtų indų. Turiu žinoti savo vietą, - teisinosi Monika.

     -    Nesąmonė! Kuo tu blogesnė už ją ar mane? Negaliu įsivaizduoti, kad Aldona galėtų taip elgtis su tavimi. Nebijok! Aš pasakysiu, kad tu pildei mano norą.

     Monika nusileido. Atsinešė puoduką kavos ir savo lėkštelę. Ji pasakojo, kad Aldona, parsivežusi ją į Kauną, aprengė kambarinės uniforma. Davė griežtas instrukcijas, kaip ji turinti elgtis. Matyt, tų instrukcijų Monika laikėsi paklusniai. Vos išgirdusi žingsnius laiptuose, kaip įgelta pašoko nuo kėdės ir su savo indais dingo virtuvėje. Į kambarį įėjo Aldona su savo miniatiūriniu baltu pūdeliu glėbyje. Ją sutikusiai Monikai padavė rankinuką, skrybėlaitę ir baltas pirštines. Pasisveikinome. Aldona teisinosi, kad posėdis Karininkų ramovėje užsitęsė ilgiau, kaip tikėjosi. Susėdome. Šuniukas nuo jos kelių spoksojo į mane. Raudonas kaspinėlis pūpsojo ant viršugalvio. Pagyriau gražų šunytį. Pasakė, kad jos vyras parvežė Pūką iš Prancūzijos. Paskambino varpeliu. Įėjusiai Monikai įsakė atnešti daugiau kavos, o pati, atsirakinusi bufetą, pripylė stikliukus saldaus likerio ir padėjo ant stalo prapjautą tortą. Pūkas pradėjo muistytis ant jos kelių.

     -    Žinau tave, Pūkai. Nori pasivaikščioti. Monika tave išves, - kalbėjo Aldona, dėdama ant jo kaklo raudoną dirželį su ilgu pavadėliu. Vėl Moniką pašaukė varpeliu. Padavė jai Pūką su įsakymu:

     -    Pavedžiok mažiausiai valandą. Neleisk niekam jo paliesti. Vaikai ypatingai nori jį paglostyti. Jei gatvėje pamatysi šunį, paimk Pūką į glėbį, kad neišsigąstų. Būk namie ketvirtą valandą. Paruošk man vonią prieš vakarienę. Vakarienei turėsime dvi poras svečių.

     -    Sudiev, Monika! Buvo malonu pasimatyti, - atsisveikinau išeinančią. Norėjau atsistoti ir pabučiuoti. Susilaikiau. Kas žino, gal už tai Monika būtų buvusi ponios išbarta.

     Aldona dejavo, kad per daug užimta. Susirinkimai, posėdžiai ir nesibaigiančios vaišės su draugais. Nėra kada pailsėti.

     -    Turi paklusnią ir gerai ištreniruotą tarnaitę. Neturėtų būti per daug sunku, -pasakiau ironiškai.

     -    Su tarnais kitaip negalima, Turi vykdyti įsakymus ir žinoti savo vietą... Du kartus per savaitę ateina iš pulko kareivis, vyro pasiuntinys. Jis pasirūpina vyro uniformomis, nublizgina batus, išvalo šautuvą. Atlieka ir man visokius patarnavimus, -gyrėsi su pasididžiavimu Aldona.

     Padėkojau už vaišes ir atsisveikinau. Aldona net iš mandagumo nepasiūlė vėl pasimatyti. Suprantama. Ji kapitono žmona. Išdidi ponia su padėtimi. Aš tik vargšė studentė, užsidirbanti pragyvenimą pamokomis. Tarp mudviejų buvo neperžengiama socialinė praraja... Tai buvo mano pirmas ir paskutinis susitikimas Kaune su buvusia klasės drauge.

     -    O kodėl Monika dabar neparodo tos prarajos Aldonai? - paklausė vyras. Priminiau Monikai mūsų susitikimą Kaune Aldonos bute. Klausiau, ar ji galėjo užmiršti, kaip Aldona šiurkščiai elgėsi su ja.

     -    Ponia Kodienė tada buvo jauna. Niekados nemačiusi vargo savo gyvenime. Todėl nemokėjo kitų atjausti. Reikia jai atleisti... Mano mama sakydavo, kad Dievas nė pro vieną nepraeina tuščiomis rankomis. Vieną apdovanoja nueidamas, kitą pareidamas. Taip ir su mumis. Ponią Kodienę Dievas apdovanojo laime jaunystėje, o mane senatvėje, - taip Monika pateisino Aldonos elgesį.

     - Įdomiausia, kad dar ir dabar Monika visada Aldoną vadina ponia, lyg ji tebebūtų jos tarnaitė. Aldonos gyvenimas tikrai tragiškas. Man jos gaila, - baigiau pasakoti.

     - Daugiau negu tragiškas. Tai žiauraus likimo pasityčiojimas... Tokio ir romanuose nerastum. Ta Monika tikrai šventas žmogus. Šiais laikais tokių maža, - stebėjosi mano vyras.

     Monika ir Aldona jau amžinybėje, bet jų gyvenimo istorija telieka gyvųjų tarpe.