Tokia tamsi, niūri naktis!
Tolyn
tamsyn
Sutemo žemėje visoj...
Gūdu ir šalta

Ir tyliai gęsta žvaigždė danguje.
Ar dar beras atėjęs Dievo Žodis,
Ar į Betliejų kelią besuras?

Uždekit žiburius!
Uždekit, žmonės, žiburius širdžių!
Uždekit

                Meilės ir Gerumo...
                Užuojautos...
                Jautrumo,
                Broliškumo liepsną!
Paduokite rankas vieni kitiems,
Kad vėl sušiltų širdys!
Kad brolis brolį žemėje pažintų!..

Uždekit žiburius,
Kad tamsią nuodėmingą naktį
Pro jus ir vėl
kaip tąsyk
Nepraeitą
Betliejaus Kūdikis,
Neradęs šilumos,
Kampelio prisiglausti...
Kad nenueitų vėl
                pas asilą ir jautį...

Uždekit žiburius! O, broliai!..
Uždekite tiesos žvakes,
Kad melo šaltis
sukaustytų ir pavergtų širdžių nenumarintų!

Uždekit džiaugsmo žiburius!
Paberkit ilgesio liepsnas
Ir laukit
visą naktį
Giedodami, kaip žemė gieda!
Ir laukite,
                kaip motinos širdis.

Tada Jisai ateis
Per kietą skausmo gruodą,
Per neapykantos ledus —
Į mūsų širdis

                laukiančias, mažas,
                vargingas...

Kuokštelis šieno
                nors mažų aukų,
Vargingos ėdžios

                klystanti širdis,
Ir Grotos sienos

                tai užuovėja nuo melo,
Menkutė šiluma

                tas ilgesys Tiesos!..
Ir štai
karaliaus sostas!

Jį atlydės didingi angelai,
                kuriems nereikia
                Atpirkimo.
Jie Dieuvi
—Žmogui
                nuo dabar tarnaus,
                paskelbę piemenims
                palaimos žinią.

Atėjo MEILĖ, kad mylėtų
                vargšus ir nevertus;
Atėjo MEILĖ, kad kentėtų,
                atvertų nuodėmės vaikams
                dangaus vartus;
ŠVIESA atėjo, kad nušviestų
                aptemusius skliautus...

Uždekit, žmonės, žiburius širdžių!
Uždekit!
                MEILĖS ugnimi!

LACRIMA