■ STATISTIKA
1992 m. gegužės 27 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė potvarkiu Nr. 516p įregistravo šias religines bendruomenes:
Kretingos miesto religinę bendruomenę “Meilės Žodis”;
Vilniaus miesto Baltų tikėjimo religinę bendruomenę “Romuva”;
Vilniaus miesto religinę bendruomenę, išpažįstančią Budos mokymą; Vilkaviškio rajono Šiaurės Reino-Vestfalijos krašto Naujosios apaštalų bažnyčios religinę bendruomenę;
Plungės miesto religinę bendruomenę “Meilės žodis”;
Trakų rajono religinę bendruomenę, išpažįstančią Budos mokymą;
Kauno miesto baptistų religinę bendruomenę “Geroji naujiena”;
Kauno miesto religinę bendruomenę “Romuva”.
■ SĄVOKA
Sąvoka “sekta” kyla iš lotynų kalbos žodžio “secta“ (mokykla, doktrina, partija; daiktavardis iš veiksmažodžio “sequi” — “sekti”) ir pabrėžia doktrinos bei vadovo ir įkūrėjo reikšmingumą. Tačiau kasdienėje kalboje įsitvirtino reikšmė, pagrįsta klaidingu žodžio kildinimu iš lot. “secare” (skirti, atskirti). Šia reikšme vartojamas žodis “sekta” žymi uždarą, doktrinos ir praktikos atžvilgiu su dauguma nesutinkančią ir nuo jos atsiskyrusią mažumą. Vokietijoje šiuo metu siūloma žodį “sekta” pakeisti turinio požiūriu talpesne sąvoka “ypatingoji religinė bendrija”. Anglosaksiškoje erdvėje yra paplitusi neutrali sąvoka “denominacija”.
Tremtiniai V. Petravičius
■ KLASIFIKACIJA
Pastaraisiais dešimtmečiais Vakarų pasaulį užtvindė naujų “religinių grupių bei judėjimų” banga. Nuo Naujųjų laikų pradžios puoselėta viltis, jog, mokslui atskleidus gamtos paslaptis, visi prietarai išnyksią, pasirodė bergždžia. Kaip tiktai mokslinės-techninės civilizacijos erdvėje vėl atgyja mitai ir magija: vėl buvo prisimintos pusiau užmirštos egzoterinės instrukcijos, kaip padidinti savo dvasines jėgas; dalis moterų iš naujo atranda savo “raganiškas” galias arba, nesutikdamos su patriarchaliniu Dievo vaizdiniu, ima garbinti “Didžiąją Motiną”; antjuslinių vaizdinių “specialistai”, dvasių gydytojai ir įvairūs okultizmo technikai vėl yra neįtikėtinai populiarūs.
Modernioji Vakarų civilizacija nepajėgia patenkinti visų žmogaus egzistencinio-dvasinio pobūdžio poreikių: ne vienas jos narys pergyvena gyvenimo prasmės krizes, daugelis yra praradę orientaciją (tiesos krizė), kenčia nuo susvetimėjimo, bijo ateities. Sumažėjus tradicinių bažnyčių įtakai, užpildyti vakuumą, siūlydami savo “prekę”, veržiasi įvairūs nauji “religiniai judėjimai ir grupės”. Nesiekiant nei ypatingo tikslumo, nei pilnumo, gausias “ypatingąsias religines bendrijas” orientacijos dėlei galima sąlygiškai suskirstyti į šias kategorijas:
1. Indiškos kilmės guru-judėjimai, kuriuose dažniausiai vyrauja tradiciniai induistiniai tikėjimai: Vedanta, Sankhya, Transcendentinė Meditacija, Hare Krishna, Bhagwan ir kt.
2. Išganymo (arba gydantieji) sąjūdžiai, vadinami dar psichogrupėmis, kurios skelbiasi suradusios priemones, kurių dėka žmogus galįs pats save patobulinti: Scientology, bep (Bewusstseins-Erwiterungs-Programm), Est ir kt.
3. Kvazikrikščioniškosios grupuotės, kurios vartoja iš dalies tą pačią kalbą ir tą patį žodyną kaip ir krikščioniškosios bažnyčios: Suvienijimo bažnyčia, Dievo Vaikai ir kt.
4. Grupės, priskiriančios save New Age sąjūdžiui ir mėginančios vystyti postmodernųjį dvasingumą. Čia paminėtinos ir ezoterinės bendrijos (antroposofija ir pan.) bei psichologiškai orientuoti feministiniai ir ekologiniai judėjimai.
5. Okultistinės grupės, neįprastais metodais siekiančios prasiskverbti į gamtos bei sielos sritis, neprieinamas empiriniams mokslams, spiritizmas, satanizmas, raganų kultai ir pan.
6. Naujųjų pagonių grupės, kuriose nacionalinės bei kvazireliginės idėjos sudaro keistą mišinį.
■ KRIKŠČIONIŠKOSIOS SEKTOS
Daugelis krikščioniškosios pakraipos sektų kyla iš protestantizmo. Dažniausiai jos teigia atstačiusios pirmapradę ir tikrąją krikščionybės formą, nuo kurios dauguma krikščionių ilgainiui yra nutolę. Paprastai jos remiasi tam tikrais vienpusiškai ar net neteisingai interpretuojamais ankstyvosios Bažnyčios tekstais. Šias grupes galima būtų skirstyti šitaip:
1. Eschatologinės bendruomenės, kurios atgaivino ankstyviesiems krikščionims būdingą paruzijos laukimą. Jos tvirtina, jog Kristus netrukus sugrįšiąs ir prasidėsianti Tūkstantmetė Karalystė. Mėginama netgi tiksliai apskaičiuoti Kristaus pasirodymo datą (Septintosios Dienos adventistai, Jehovos Liudininkai, Dievo Vaikai ir kt.).
2. Apaštališkosios bendruomenės, kurios teigia dabar gyvenamoje laiko pabaigoje atstačiusios apaštalų tarnybą (Katalikiškosios apaštalinės bendruomenės, Naujoji apaštalų bažnyčia, mormonai).
3. Perfekcionistinės bendrijos, norinčios atnaujinti pirmųjų krikščionių tobulumo siekimą ir mokančios, kaip įveikti nuodėmę (dalis sekminininkų judėjimo, nazariečiai ir kt.). Tobula pergalė prieš nuodėmę laikoma žingsniu, pranokstančiu “paprastų” tikinčiųjų išganymą ir nuteisinimą.
4. Išganymo (arba gydomieji) judėjimai (dalis sekminininkų bažnyčių, Trečiojo Pasaulio bažnyčios, iš dalies Christian Science, Unity).
5. Naujojo apreiškimo grupės ir spiritistinės bendrijos, kurios teigia gavusios “laiko dvasią atitinkantį” pareiškimą, peržengiantį Šv. Rašto ribas (Naujoji bažnyčia, “Universelles Leben”, Jono bažnyčia, spiritizmas ir kt.).
6. Neognostinės sektos, sinkretistiškai jungiančios antikos misterijų kultų, induizmo ir budizmo elementus. Nors Jėzaus Kristaus vardas čia minimas gana dažnai, panteistiniai-monistiniai vaizdiniai, vartojami lygia greta su meditacijos ir psichikos keitimo technikomis, praktiškai visai išstumia tikėjimą į asmenišką Dievą Jėzų Kristų.
■ BENDRA CHARAKTERISTIKA
Neneigiant didelių skirtumų tarp naujų religinių sąjūdžių bei grupių, lygia greta galima surasti ir nemaža jiems būdingų bendrų bruožų. Štai keli iš jų:
1. Uždara tikėjimo bei pasaulėžiūros sistema, grindžiama vadovo, neretai laikomo pasaulio išganytoju ar atnaujintoju, autoritetu. Uždaras mąstymo ir kalbos pasaulis sumažina komunikacijos galimybes arba jas visai pašalina.
2. Įtemptas santykis su išoriniu pasauliu ir esamomis visuomeninėmis institucijomis. Išorinis pasaulis laikomas blogu ir neapšviestu arba atmetamas kaip represyvinė sistema. Tokia nuostata pasireiškia “nusišalinimu” nuo visuomenės problemų, susižavėjimu iš pagrindų naujo pasaulio kūrimo idėjomis ir labai nedaug vietos bepalieka bendrojo gėrio vykdymui bei asmeninių ir socialinių ryšių palaikymui.
3. Daugeliui naujų religinių grupių prikišama, jog jos vartojančios sąmonę keičiančius metodus, dažniausiai perimtus iš Rytų meditacijos praktikos arba šiuolaikinės psichoterapijos. Itin pavojingi šie metodai būna tada, kai juos taiko nekompetentingi terapeutai ir nepatyrę meditacijų vadovai, siekiantys galios ir finansinės naudos.
4. Centrinę vietą bendrijoje paprastai užima jos įkūrėjas ar vadovas, kuris savo autoritetą grindžia ypatingais sugebėjimais arba tuo, kad Dievas yra jame įsikūnijęs arba per jį kalba. Organizacija paprastai būna labai autoritariška, neleidžianti pasireikšti individualiam sprendimui, pagrįstam protu ar sąžine. Neretai organizacijos struktūra yra sunkiai įžvelgiama, su daugybe maskuojamųjų padalinių.
5. Daugelis šiuolaikinių religinių grupių savo finansinius poreikius patenkina, praktikuodamos ginčytinas rinkliavas, imdamos nepateisinamai didelius mokesčius už abejotinos vertės kursus, išnaudodamos savo narių darbo jėgą, dažnai nuosavose ūkinėse įmonėse. Paminėtinos ir solidžios finansinės bei materialinės aukos.
■ CHARIZMATINIO VADOVO VAIDMUO
Dauguma naujų sektų turi charizmatinį vadovą, kuris vienų laikomas išganytoju, Dievu ar Dievo vietininku, kitų — apšviestuoju, vedliu į dieviškąją sąmonę.
Charizmatinis vadovas, paprastai nevaržomas jokios tradicijos saitų, taisyklių ir rutinos, suburia aplink save mokinių ir pasekėjų grupę, kuri prie jo prisiriša emocionaliai, jam paklūsta ir leidžia tvarkyti savo gyvenimą. Jo sėkmė priklauso nuo to, kokiu laipsniu jo charizmą (asmens savybę, kurios dėka jis gali būti laikomas apdovanotas antgamtinėmis, antžmogiškomis arba bent ne kiekvienam pasiekiamomis galiomis) pripažįsta mokiniai. Kol charizmatiniam lyderiui pavyksta tikrais ar tariamais faktais įrodyti savo charizmos veiksmingumą, jis gali būti tikras savo mokinių ištikimybe. Daugelio charizmatinių lyderių tragiką sudaro tai, kad juo sėkmingiau jie veikia, juo labiau blėsta jų charizma, kuri, virsdama rutina ir įgydama ritualo pavidalą, netenka savo žavesio ir patrauklumo. Negana to, apie charizmatinį vadovą neretai susidaro nedidelė, tačiau įtakinga grupė, kuri jį atskiria nuo paprastų mokinių ir paverčia regimu, bet nepasiekiamu stabu. Charizma palaipsniui imama manipuliuoti, siekiant naudos sau ir organizacijai.
Su charizma yra glaudžiai susijusi komercializacijos problema, kadangi kiekvienas charizmatinis vadovas galų gale neišvengiamai patenka į situacijas, kuriose jis priverstas demonstruoti savo charizmatines savybes norimam efektui pasiekti. Juo daugiau judėjime yra atsiradę rutinos, juo ryškiau šis sąryšis pasireiškia. Už pinigus siūlomi kursai, knygos, meditacijos ir pan.
Mokiniams, susibūrusiems apie tokį lyderį, irgi savotiškai atlyginama: jie jaučiasi priklausą elitui, žiną aukštesnę tiesą, turi ypatingų galių, esą Dievo išrinkti.
■ VERBAVIMO IR INDOKTRINACIJOS METODAI
Kai kurių sektų sėkmingą veiklą galima iš dalies paaiškinti jų taikomais rafinuotais verbavimo, apmokymo ir indoktrinacijos metodais. Labai dažnai šiais metodais suviliojami tie, kurie nežino, kad situacijos yra sąmoningai inscenizuojamos, ir nė nenutuokia, jog jų atžvilgiu taikomi specialūs verbavimo, atvertimo ir apmokymo metodai (socialinės ir psichologinės manipuliacijos). Sektos neretai beveik piršte įperša savo mąstymo normas, jausmus ir elgesio stereotipus. Bažnyčia, priešingai, jos mokslui reikalauja pritarti visiškai laisvai ir sąmoningai.
Jauni ir vyresnio amžiaus žmonės, neturintys tvirtų gyvenimo orientyrų, nesunkiai tampa šių technikų ir metodų aukomis. Būtina žinoti, jog šiais metodais dažnai siekiama sukelti tam tikrą žmogaus reakciją, kontroliuoti jo dvasinį pasaulį, jį patį paverčiant manipuliacijos objektu. Paminėtini šie elementai:
1. Viliojimas. Didžiausias dėmesys rodomas paaugliams ir jaunuoliams. Verbuojamasis paprastai apsupamas ypatingo draugiškumo atmosfera (“love bombing” metodas). Jam gali būti siūlomos kelionės ar studijos užsienyje, jis gali būti kviečiamas į kokius nors “įdomius” kursus ar “bent kartą” apsilankyti uždarame “išmintingų” žmonių susirinkime ir pan. Kai kurios sektos praktikuoja ir vadinamąjį “flirty fishing” (prostitucija kaip verbavimo metodas). Informacija apie judėjimą pateikiama neteisinga ar bent ne visa. Kas iš tikrųjų yra judėjimas, sužinoma dažniausiai tada, kai jau būna per vėlu.
2. Izoliavimas. Užverbuotasis pagal rafinuotą sistemą įvedamas į sektos gyvenimą, palaipsniui atskleidžiant, kas yra tikrasis jos šeimininkas. Atkakliai pradedama piršti grupės doktrina, gatavi problemų sprendimai, reikalaujama besąlygiškai atsiduoti įkūrėjui arba vadovui. Užverbuotąjį siekiama atkirsti nuo bet kokios išorinės informacijos ar įtakos (šeimos, draugų, masinės informacijos priemonių, medicininio gydymo ir pan.). Nesant galimybių padaryti tai pilnutinai (uždaros stovykos ar kursai), “nukenksminti” pašalinį poveikį ir kontroliuoti racionalų mąstymo procesą, mėginama įvairiais psichologinio pobūdžio metodais, intensyvia užverbuotojo globa. Dažnai pasitaiko atvejų, kai šeimos nariai, panorę susigrąžinti savo artimąjį, terorizuojami dvasiškai ir psichiškai.
3. Sąmonės keitimas. Tam, kad užverbuotasis atsisakytų savo pažiūrų ir valios, jis turi išeit intensyvų mokymo ir perauklėjimo kursą, po kurio žmogaus elgsena ir laikysena paprastai pakinta. Asmens pasipriešinimas ir valia palaužiami taikant tam tikrus metodus, pvz., verčiant nepaliaujamai medituoti, vartoti vienpusišką maistą, draudžiant miegoti, nuolatos jį kuo nors užimant. Lygia greta naudojami vadinamieji “dvasinio bombardavimo” metodai: peršamos mąstymą naikinančios “klišės”, vidujai uždara logikos sistema, ribojama refleksija. Nuolatiniais įspėjimais bei apmokymais siekiama sąmonę pakeisti tiek, kad naujasis narys imtų automatiškai paklusti grupės normoms.
4. Išnaudojimas. Nariai paprastai raginami perleisti savo materialinį turtą bendrijai. Jų darbo jėga išnaudojama naujiems nariams verbuoti arba grupės turtui didinti, pvz., už menką atlyginimą dirbant nuosavose pramonės įmonėse ar kitokiose įstaigose.
Žinoma, ne visi išvardinti elementai vienodai pasireiškia tam tikrų sektų veikloje. Vienos grupės daugiau taiko vienus, kitos — kitus metodus. Kita vertus, praktikoje svarbu (nors ir nelengva) skirti, ar šiais metodais piktnaudžiaujama iš nežinojimo ir nepatyrimo, ar jais sąmoningai siekiama pajungti asmenį grupės tikslams.
■ PAVOJAI
Santykis su išoriniu pasauliu pažeidžiamas: jausmų ir elgsenos tipų įsisavinimo procesas sutrinka, sugebėjimas mąstyti ir susikaupti silpsta, pasaulį pradedama traktuoti pagal schemą “draugas-priešas”. Išsivysto psichologinė priklausomybė (kartais primenanti narkotikų poveikį) nuo grupės ar jos vadovo. Kadangi normalių asmeninių santykių sektose paprastai nebūna, sunyksta jausmai. Vienpusiškas maitinimasis, blogos gyvenimo sąlygos, miego trūkumas, “smegenų plovimas” ir pan. neretai sukelia įvairius fizinius sutrikimus.
Parengta pagal “ Lexikon der Gruppen, Sondergruppen und Weltanschauungen (Herder, Freiburg-Basel-Wien, 1990) ir informacinį leidinį “Neue Kultbewegungen und Weltanschauungsszene” (B. Kuhlen verlag, Monchengladbach).
■ Kaune sugrąžintus zitiečių rūmus kard. V. Sladkevičius perleido Lietuvių katalikų mokslo akademijai. Čia įsikūrė laikraštis “XXI amžius”. Pirmame aukšte numatoma įkurti biblioteką ir archyvą. Antrame aukšte — įrengti jaunimui kavinę, rekreacijos kambarį ir kita. Lėšų šiek tiek parūpino jėzuitų provinciolas ir Lichtenšteino katalikai, bet dar daug trūksta.