(Jaunimo grupėje V premiją laimėjęs rašinys)
Daiva Kulbokaitė
Jam jau septyniasdešimt penkeri. Daug? Tikrai daug ypač šiais laikais, kai jaunus žmones šienauja vėžys, kai skęsta laivai, krinta lėktuvai, šimtai žūva autokatastrofose. Bet jam kažkodėl atrodo, kad to gyvenimo nugyventa tik maža kruopelytė. Apie savo metus prisimena tik sugedus liftui, kai reikia pūškuoti į ketvirtą namo aukštą, arba nuvingiavus ilgai eilutei prie sūrio ar dešros. Gyvena jis pas dukterį — turi šiltą ir jaukų kambarį. Duktė su žentu net kilimą nupirko. Kambaryje spalvotas televizorius. Vienatvės irgi nejaučia — trys mažos anūkėlės kartais net per daug išūžia galvą. Senelis skaito joms knygutes, dažnai išverda kokio valgio, padeda apsirengti — išeina kartu pasivaikščioti.
Jo rytas prasideda malda prie nukryžiuoto Jėzaus paveikslo. Išpažinęs ir pagarbinęs Dievą, senelis akimis pasisveikina su žmonos fotografija. Žmona buvo jaunesnė už jį dvylika metų, prieš penkerius metus pasimirė. Emocinga ir jautri, bet visai dar jauna moteris, staiga apsirgo, o po poros mėnesių — nebėra žmogaus.
Po žmonos mirties senelis liko vienas. Kol dar neužsnigo, triūsė darže, sutvarkė visus pašalius apie namuką, pakalbėdavo su kaimynais. Vakarais senelis su skaudžiu liūdesiu prisimindavo žmoną. Jis tyliai mintyse prakalbindavo ją, pasipasakodavo, atleisdavo ir prašydavo Dievą, kad palaimintų jo žmonelę savuoju palaiminimu.
Pasibaigė rudens dienos, atėjo žiema. Atrodo, net neišaušdavo — visą laiką tamsu ir be galo nyku. Vienintelė gyva dvasia, pasirodanti kasdien, buvo kaimynė su puoduku pieno. Dvi senelio dukros gyveno toli ir atvažiuoti galėdavo tik retkarčiais, abi augino po tris dukreles, buvo paskendusios rūpesčiuose. “Pavasarį važiuosiu gyventi pas dukrą, parduosiu namą, gyvensiu mieste” — nusprendė vienatvės kamuojamas senelis. Bet tuoj kita, viską neigianti mintis sustabdydavo — “argi galėsiu parduoti savo išpuoselėtą, išmylėtą namuką, daržą, obelis, ar galėsiu gyventi kažkur už šimto kilometrų, nuo širdžiai taip brangios vietos...
Vėl pavasaris ir vėl mintys apsivertė — ne, niekur nesikelsiu, gyvensiu, o kitą žiemą kaip nors iškęsiu. Bet atvažiavusios dukros nė į kalbas nesileido. Namą nusprendė parduoti, o tėvelis gyvens Alytuje pas dukrą.
Ilgai ilgai senelis vaikščiojo po savo kiemelį, atrodo, įmanytų išglostytų, išbučiuotų kiekvieną palėpę, net malkinės duris... Bet kas iš to? Nuėjęs į kapinaites, atsisveikino su žmona, prižadėjo lankyti, neužmiršti ir... išvažiavo.
Didelio miesto šurmulys pribloškė, nors buvo matęs ir platesnių gatvių, ir aukštesnių namų. Kasdien nuo ryto iki vakaro gatve zujo mašinos, būriais ir po vieną ėjo žmonės. Su šypsena senelis prisiminė, kaip jiedu su žmona aptarinėdavo kokią mašiną, pravažiuojančią miestelio gatvele. Žinojo visų numerius, pažindavo iš spalvų, o jei pasirodydavo kokia nematyta, tai svarstydavo abu — pas ką, iš kur? Dabar to srauto nesužiūrėsi.
Pirmuosius mėnesius gyveno tarsi sapne — mintyse vaikščiodavo savo miestuko gatvėmis, susitikdavo su kaimynais, ilgėjosi net ganyklų...
Praėjo metai kiti — visos žaizdos, atrodo, užgyja. Anūkėlės paaugo. Namo kaimynai jau pažinojo gražų, žilaplaukį senuką, visada gerą ir tvarkingą. Kaimynai manydavo jį buvus senu mokytoju ar A. Smetonos laikų gydytoju. Nei elgesiu, nei kalba senelis niekada nesukeldavo pykčių ar barnių. Kiekvieną nugyventą dieną apmąstydavo vakare. Mintyse taikydavosi su visais, visiems atleisdavo ir pats paprašydavo atleidimo. Paėmęs knygą, pamažu, apmąstydamas, pasimelsdamas, skaitydavo Dievo žodžius: jeigu atleisime vieni kitiems, gyvensime su Jėzumi ir jo Motina Marija. Atrodė, kad atlaidumas — tai jo paties gyvenimo ramybė ir šventumas.
Senelis turi dosnią ir turtingą sielą. O tai tikra laimė. Jis jautė, kad kažkoks didelis, nenumaldomas noras griaužia jį. Iš pradžių jis net pats nesuvokė, ko nori. Sykį žentas parvežė dovanų mažą kuklų paveikslėlį, kuriame buvo nupieštos trys šieno kupetos ir senas grėblys, ir tada senukas suprato — jam reikia nors lopinėlio žemės. Jis nori jausti žemės alsavimą, jos kvapą, nori kasti, ravėti, šienauti...
Nedrįso savo noro išsakyti dukrai, ilgai slėpė, bet jau žinojo, apie ką svajoja. Atleisk, žemele, kad buvau tave pamiršęs, kartodavo mintyse, o akys krypdavo į tas tris šieno kupetas. jos atrodė vienišos tvarkingame jo kambaryje ir niekam nereikalingos... Tik jam. Jis tarsi jautė džiūstančios žolės kvapą.
Ir sykį ryžosi — pasiguodė dukrai. Duktė suprato tėvelio troškimą. Nupirko nedidelį žemės lopinėlį — sodelį prie Merkio upės. Jau pirmą kartą apžiūrėjęs kiekvieną krūmelį, išglostęs kiekvieną žolynėlį, pajuto dar ilgai gyvens. Dar ilgai, gal net dvidešimt metų.
Ir senukas dirbo. Nuo darbo atpratę kaulai vakarais mausdavo, bet rytą jis vėl važiavo į sodą ir darbavosi iki vėlumos. Džiaugėsi, galvodamas, jog užaugins uogų, daržovių ne tik sau, bet ir dukros šeimai. Laimingas žiūrėjo į medžius, žolę, dangų, gėrėjosi saule, grynu oru, vėjo gaivumu.
O vėlai vakare, jau gulėdamas minkštoje lovoje, pasakodavo mintyse savo žmonai, ką nuveikęs per dieną. Taip, kaip ir visą gyvenimą kad pasipasakodavo.
Mūsų mažoje Lietuvėlėje, pučiant politiniams, ekonominiams ir kitokiems skersvėjams, kurie vis labiau vieną nuo kito atitolina: sutuoktinius, tėvus nuo vaikų, kurie kaip plunksneles išsklaido gailestingumą, atjautą ir gena juodą nepasitikėjimo debesį, dėl taikaus žmonių sugyvenimo labai, oi labai reikia atlaidumo. Reikia jo ryškaus, visiems matomo, daugeliui suprantamo, bet ne mažiau reikia ir kasdienio, mielo, paprasto atlaidumo, lydinčio mus visą gyvenimą.