Kun. Petras Linkevičius

     Šiuolaikinių mokslų raida sukristalizavo visuotinio dėsningo vystymosi pasaulėvaizdį. Šiandien fizika ir astronomija konstatuoja, jog materialusis pasaulis — fizinė gamta dėsningai evoliucionuoja į vis aukštesnes ir aukštesnes pakopas. Pozityvieji mokslai aiškiai nusigręžia nuo vadinamosios „atsitiktinumo” teorijos bei determinizmo. Einšteinas yra vaizdingai aptaręs planingai vykstančią kūrybą visatoje, sakydamas, jog Dievas kauliukais nežaidžia.

     Visata — tai kosmogenezė, procesas ir istorija. Atradimas, kad žemė evoliucionuoja, jau neginčijamas faktas, tačiau šis atradimas jokiu būdu neleidžia daryti išvados, jog kosmoso evoliucija yra „pati save kurianti”. Toks teigimas — tai akivaizdus sofizmas.

     Marksas pasauliui ir gamtai priskiria tai, ką teologai monoteistai priskiria Dievui. Markso teiginiai nėra moksliški, nes joks mokslas mums negali tvirtinti, kad pasaulis egzistuoja pats iš savęs, nei kad evoliucija yra pati save sutvėrusi.

     Žvelgiant į pasaulį jo genezės ir istorijos požiūriu, visiškai aišku, kad toji genezė ir evoliucija vyksta tam tikra kryptimi. Toji kryptis nėra atsitiktinė. Tiek kosminė evoliucija, tiek fizinė nesmunka žemyn nuo labiau sudėtingų prie mažiau sudėtingų. Kaip tik atvirkščiai, evoliucija aiškiai rodo kilimą nuo mažiau sudėtingų prie labiau sudėtingų, nuo negyvų prie gyvų ir sąmoningų būtybių.

     Tačiau visata, palyginus ją su ląstele, yra labai paprasta. Vienų viena ląstelė yra nepalyginamai sudėtingesnė už visą Visatą.

     Ląstelė — tai ištisas pasaulis. O vis dėlto ląstelė yra daug sudėtingesnė, negu pasaulis. Prie šios gyvos, tvinksinčios paslapties šiandien yra palinkusi ištisa armija biochemikų ir biologų, nes čia — šioje ląstelėje — vyksta vienas didžiausių žmogaus protu neaprėpiamų nuotykių. Gyvybės visatoje originalumą su savotiška nuostaba pabrėžia visi biologai ir mokslininkai biochemikai. Ląstelę jie palygina mažytei laboratorijai, kurioje paruošiamos įvairios substancijos, priešingos jos pačios sandarai ir jos perdirbimo įrankiams. M. Wintre-bert savo veikale „Gyvybės problemos” rašo, kad ląstelė — tai modelis nuo pat gimimo tobulai organizuotos visuomenės, kurios nuostabūs evoliuciniai pasiekimai pabrėžia nepalyginamos išminties intervenciją. Toji išmintis, susidūrusi su aplinka, visuomet pasiekia pergalę. Gyvosios materijos protas nėra įgytas evoliucijos būdu, bet tai yra pirmykštė ir pagrindinė gyvybės savybė. Išmintis yra būdinga makromolekulės asimetriškos struktūros savybė.

     Panašiai tvirtina ir tarybinis mokslininkas J. Oparinas savo knygoje „Gyvybės atsiradimas žemėje”. Pagal jį, tiksli koordinacija ir harmonija vyksta protoplazmoje tūkstančiuose reakcijų. Ir šių reakcijų serijos yra nukreiptos į tam tikrą vienintelį tikslą — į visos gyvosios sistemos savęs išsaugojimą ir savęs atstatymą. Joks teoretikas negali apsieiti be varomosios jėgos arba kuriančio faktoriaus, kuris tą evoliuciją vedė nuo neorganinės prie organinės materijos.

     Biblija ir krikščioniškoji doktrina skelbia sukūrimo idėją. Šis sukūrimas iš esmės radikaliai skiriasi nuo žmonių gamybos. Žmogus jau naudojasi medžiaga ir mase, gamindamas daiktus. O sutvėrimo akto ypatybė yra ta, kad sutvėrimas vyksta ne iš kokios nors jau iš anksto esančios medžiagos.

     Tejaras de Šardenas, kuris pripažintas kaip pasaulinio garso mokslininkas ir kartu filosofas, savo paleontologiniais tyrinėjimais įdėmiai skaitė istorinį Dievo darbą, jį dešifruodamas nuo pradžios iki mūsų dienų, ir tai įgalino jį įžvelgti tam tikrą kūrimo prasmę, bendrą orientaciją ir kryptį.

     Amžių eigoje žmogui visuomet iškildavo klausimas: o kodėl ši materija gyva, kodėl žmogus egzistuoja. Ir kodėl gi Dievas, kuris yra tobulybė, pilnumas, sau pakankamas, o sukūrė šį pasaulį? Tai klausimas, už kurio griebiasi kiekvienas mąstantis žmogus. Daugelis religijų bei filosofijų amžių tėkmėje stengėsi atsakyti į šį klausimą, visaip iškreipdamos Dievo idėją. Jos nekreipė dėmesio į pagrindinį ir esminį Dievo būtybės bruožą, būtent, kad Dievas yra meilė. Katalikiškoji doktrina tai pabrėžė visais amžiais, nurodydama į Įsikūnijusio Dievo-Kristaus asmenį. Tai ir yra atsakymas į tą klausimą, būtent, kokia prasmė, koks tikslas, sumanymas tos kūrybos, kuri vyksta ir tęsiasi net ir šiuo metu.

     Šis Dievo sukurtas pasaulis yra paskirtas mums toliau vystyti ir kurti. Mūsų paskirtis — tęsti Dievo pradėtąją kūrybą ta prasme, kad viskas būtų nukreipta į vieną tikslą. Tad nevalia to pasaulio niekinti, nes ir Kristus jo neniekino, o priėmė jį tokį, kokį gimdamas rado. Šį pasaulį reikia pratęsti, sąmoninga veikla vis perkeliant į aukštesnę būseną, jį sublimuojant.

     Ortodoksinė krikščioniškoji teologija atskleidžia, kad žmogus gali bendradarbiauti su Kūrėjo jam duota dovana — būtimi. Žmogus — tai gyvas kūnas, o gyvas kūnas — tai gyva siela. Siela yra organizuoto kūno esmė. Žmogus yra būtis: jeigu jau jis yra būtis ir jeigu pats negali savo buvimo išaiškinti, tai tuo pačiu įrodo, kad kažko trūksta, kad jis priklauso nuo kitos Būties, aukštesnės už jį patį. Kadangi žmogaus būtis yra jau gauta dieviškojoje kūryboje, šioje kūryboje jis gali tik bendradarbiauti. Atrodo, kad pagrindinis ir didžiausias Tejaro de Šardeno nuopelnas, kad jis pabandė įžvelgti, kokia yra Dievo kūrybinio sumanymo, kūrybinės idėjos imanentinė intencija.

     Kūrimo problema yra protu suvokiama tik tada, kai pradedama suprasti, kas yra dieviškoji Meilė, dieviškoji „agapė”. Kūryba kaip tik ir veda prie dieviškosios Meilės. Klausimą, kaip gali būti, kad Dievas ne perkeltine ir ne metaforine prasme žmones kuria „pagal savo paveikslą ir panašumą”, yra iškėlęs ir meistriškai išnagrinėjęs Morisas Blondelis savo trilogijoje „Mintis, Būtis ir Veikla”. Šios knygos pagrindu jis pasirinko šv. Tomo Akviniečio tezes.

     Blondelis, kaip ir šv. Tomas, su susižavėjimu kalba apie tą galią, kuri suteikė žemiškoms būtybėms tokį orumą būti „Dievo bendradarbiais” (šv. Paulius). Štai čia ir yra pagrindinė metafizikos problema. Ši bendradarbiavimo sąvoka yra pagrindinė krikščioniškosios metafizikos sąvoka, nes ji tik viena išsaugo sukurtosios būtybės kilnumą ir vertę.

     Kai marksistinis ateizmas visokiais būdais mėgina gelbėti žmogaus orumą, tai mano, kad išgelbės tą orumą, fiktyviai panaikindamas tą Būtį, kuri sutvėrusi pasaulį ir žmogų. Tokios pastangos yra visiškai naivios. Antra vertus, marksistinis ateizmas mielai atsisakytų tos dieviškosios dovanos — laisvės už lėkštę lęšienės šiokios tokios prabangos labui, už galimybę gerai įsikurti „Egipto nelaisvės namuose...”

     Dievas labiau vertina žmogų, negu žmogus dažnai pats save vertina ir negu iš tiesų jis yra vertas. Kaip Dievas išvadavo savo tautą iš Egipto nelaisvės ir, nepaisydamas jos spyriojimosi, jos skundų, ją vedė per dykumą, kad taptų laisva. Taip neretai ir žmogus tartum atsiduria dykumoje, kai mėgina pasilikti nelaisvės pančiuose, savo žemiškos prigimties varžtuose.

     Sukūrimas — tai dovana būtybei. Kūrimo aktas tęsiasi, sukurtąją būtybę Dievas palaiko, tačiau iš jos neatima nepriklausomybės. Dieviškosios kūrybos aktas pačioje žmogaus būtybėje yra imanentiškas: ir jos veikloje, ir net mąstysenoje. Tai ypač pabrėžė šv. Tomas Akvinietis. Jis laikėsi pažiūros, kad Kūrėjas veikliai gyvena pačioje sukurtoje būtyje, palaikydamas sutvertos būtybės nepriklausomybę ir jai būdingą tvermę. Jeigu monoteistinė teologija išlaisvino protą ir įgalino atlikti pozityvų mokslinį darbą kosmologijoje, tai ir atvirkščiai — pozityvieji mokslai išlaisvino protą, padėdami jam atskleisti monoteizmą.

     Pozityvieji mokslai atlieka pamažu vykstančią, bet neišvengiamą įvairių panteizmo formų redukciją ir likvidavimą. Juk panteizmas — tai ne kas kita, kaip bendriausia ir paprasčiausia stabmeldystės forma, kosmologinė stabmeldystė, kurios nelaisvėje šiandien tūno ir marksistinis ateizmas. Pats Dievas — dieviškoji vienybė trijuose asmenyse yra aukščiau už šį pasaulį. Dieviškoji asmenybė pasaulį palaiko ir tobulina, jį vesdama į aukštesnes formas per evoliuciją. Ir Dievas anaiptol nėra tapatus pasauliui.

     Šiame pasaulyje, kuris ribotas ir neatbaigtas, kūrybinį žmogaus potencialą nuolat lydi vis didėjantis skausmas dėl jo ribotumo. Savąją tobulybę žmogus turi nuolat ginti nuo žemesniojo būties laipsnio, kuris stengiasi žmogų nusmukdyti savo žemumon. Tad žmogus turi visą laiką kovoti, kad neatkristų į tą žemesnį būties laipsnį, kas ir sudaro kančios pagrindą. Žmogui tobulėjant, gilėja ir jo skausmas, jo kančia, nes jis vis labiau ir labiau jaučia savo priklausomybę nuo žemesnės būties.

     Konkrečiai ši priklausomybė — tai „dvasios ir kūno įtampa” — tai du žmogaus esmės sandai. Žmogus yra substanciali jų abiejų vienybė. Kūnu žmogus priklauso nuo gamtinės būties dėsnių, o dvasia iškyla virš jų į laisvės rangą. Nuo pat savo sutvėrimo žmogus jautė neribotus troškimus aukštesniam gyvenimui, tačiau nors žmogus buvo apdovanotas tuo, ko neturi visi žemesni už jį gyvūnai, būtent protu ir sąžine — t.y. intuicija, kad jis priklauso nuo savo Kūrėjo, amžių prieblandoje jis nesugebėjo pats pakilti iš savo instinktų vergijos.

     Aukštesnė dvasinė pakopa, kurioje jis pasijunta jau nebe Dievo „vergu”, o vaiku, turėjo jam ateiti iš aukščiau, iš paties šaltinio, iš jo gyvybės versmės.

     Tie pirmieji kūrybos stadijoje netvarkingi elementai siekė susivienyti evoliucijos eigoje. Tai anaiptol ne kokios nors „sudaužytos skeveldros” dėl įvykusios kažkokios nelaimės. Ir tie elementai, tai ne kokia „antrinė atiieka”. Paprasčiausiai tai yra dulkės. Ir mums visa ta evoliucijoje atsirandanti tvarka yra reikalinga tam, kad patys prisidėtume prie tos kūrybos. Tai esminė ir pozityvi absoliučios pažangos sąlyga.

     Dievas, sukūręs žmonių giminę, įdiegė jai troškulį Jo ieškoti. Tuo būdu žmogus yra dieviškas. Jeigu žmogus vertas siekti ir pasiekti dieviškojo gyvenimo kilnumo, tai tik ne pasyviai, bet aktyviai ir kūrybiškai. Netobulumas, blogis yra persunkęs ir istorinį, ir bendruomeninį gyvenimą. Todėl žmogus pats vienas ir nėra pajėgus su juo kovoti ir jį nugalėti. Štai kodėl mūsų gyvenimas šaukiasi kitos — aukštesnės būties, aukštesnės galybės.

     Blogis — tai žemesniosios būties pastangos apvaldyti ir pavergti mūsų aukštesniąją būtį, ją nutraukti į savo sferą. Tačiau skausmas ir mirtis — yra neišvengiami kosminiai dalykai, kurie, Dievui padedant, gali tapti puikiausiomis priemonėmis išsivystyti dvasinei harmonijai. Kūrėjui nei skausmas, nei mirtis nėra negatyvūs dalykai. Jie padeda pasiekti asmenybės pilnatvę.

     Žmogus iki Kristaus nesugebėjo savęs peržengti ir būti pakeltas aukštyn — sudievintas. Ši pagalba — peržengti šią būseną — žmogui atėjo iš Kristaus. Kristus kitaip ir negalėjo žmogui padėti, kaip tik meilės kaina. Štai kodėl Jo sukurta bendruomenė — Bažnyčia nuo pat pradžių skelbia tarpusavio meilę. Dievo meilė, apsireikšdama žmonijai Kristaus atėjimu, yra ženklas, kad „kas nemyli savo brolio, tas nėra iš Dievo” (1 Jn 3,10).