CHIARA LUBICH

"Palaiminti, kurie nematė ir tikėjo" (Jn 20, 2-9).


     Tomas yra tipiškas pavyzdys visiems, kuriems, kaip ir jam, Jėzus nepasirodė, bet girdėjo liudijant apie jį apaštalus. Tomas yra būdingas pavyzdys visoms žmonių kartoms, kurios bus po Jėzaus laikmečio ir kurios, negalėdamos jo matyti, turės tikėti.

     Kokia laimė mums visiems turėti tikėjimą, jog pagal Jono Evangelijos minimą palaiminimą, Jėzus tą palaiminimą duoda ir mums, kurie nematėme ir tikime.

     Vėliau Tomas turėjo laimę matyti Jėzų. Jis gavo pašaukimą būti jo apaštalu ir liudytoju. O prisikėlusio Jėzaus pamatymas taip labai jį paveikė, jog jo tikėjimas taip sustiprėjo, kad jam daugiau įrodymų jau nereikėjo. Tomas buvo labai paveiktas, kai suprato, koks Jėzus yra, ir jis iš visos širdies tarė: “Mano Viešpats ir mano Dievas!” (Jn 20,28).

     “Palaiminti, kurie nematė ir tikėjo”.

     Ko Jėzus nori tais savo žodžiais dabar mus mokyti? Jis nori kad mes, kurie jo nematėme, tikėtumėm taip, kaip apaštalai, kurie jį matė; ir kad toji realybė, kad jis yra tikrai, turi tą patį užtikrinimą, kokį turėjo apaštalai, kurie jį matė. Juk mes turime tikėjimą, kuris užtikrina Jėzaus buvimą taip, lyg mes jį būtume “matę”.

     Tikėjimu mes galime būti visuomet su juo, jį suprasdami, kai jis gyvena mūsų sieloje. Tikėjimu mes galime patirti jo buvimą su mumis, kai esame jo vardu vienybėje (Mt 18,20). Galime jį atrasti jo Bažnyčioje, kurioje jis visuomet yra.

     Tą tikėjimą liudija tie, kurie matė Jėzų savo akimis, ir jų liudijimas visuomet pasilieka amžių būvyje. Nors daug šimtmečių jau praėjo, bet mes visuomet gyvename su juo.

     Be to, prieš grįždamas pas Tėvą ir melsdamasis už savo apaštalus, kuriuos paliko pasaulyje, Jėzus taipgi minėjo ir mus. Jis sakė: “Ne tik už juos aš meldžiu, bet ir už tuos, kurie per jų žodį mane įtikės” (Jn 17,20).

     Tie Jėzaus žodžiai primena mums, kad pasitikrintumėm savo tikėjimą, ar tikrai stengiamės augti dvasiniame gyvenime, nelaukdami įtikinėjimų ar daugiau įrodymų. Taip pat jie užtikrina mus, kad neabejotumėm Kristaus buvimu žmonijos istorijoje ir mūsų pačių gyvenime.

     Tais žodžiais Jėzus ragina mus, gyvenant tikėjimu ir visišku pasitikėjimu, atsiduoti į Dievo rankas. Jis nori, kad tikėtumėm jo meile net tada, kai mus ištinka sunki padėtis ar beviltiškos aplinkybės prispaudžia, kurių mes negalime išvengti.

     Pagaliau tie Jėzaus žodžiai skatina mus spręsti viską, pirma išsilaisvinus iš tos ribotos žmogiškos logikos ir samprotavimo. Tie Jėzaus žodžiai taip pat skatina mus priimti viską, ko patys negalime suprasti: tų didžiųjų tikėjimo tiesų ir paslapčių — Dievo, Kristaus ir prisikėlimo.

Iš anglų kalbos išvertė Kostas Paulius