(Konkurse premijuotas rašinys)

Valerija Vilčinskienė

     Prie mūsų rankų, pavargusių minčių, prie vis labiau kasdien balančių rūpestėlių glaudžiasi mūsų vaikų gyvenimas. Jų dovanojama meile jis paima mus, pavargusius, vienišus, tiek maža jau begalinčius už nudirbtos rankos, ir lydi per likusias pavargusias gyvenimo dienas. Mūsų vaikų gyvenimas: mūsų džiaugsmo ir skausmo ašaros, ilgų apmąstymų naktys, neišsakyti žodžiai, neišmylėta meilė, giliai tūnąs neatskleistas jausmas atiduoti save, atiduoti savam vaikui, jo gyvenimo kraitelėn sukrauti jo Pradžių Pradžią, prie kurios jis kaskart norėtų grįžti...

Naujam vyskupui įteikiamas pastoralas - Ganytojo ženklas.

     Vaikai... Tai mes juos Dievo valia atvedėme į šią žemę, tai jie mus palydės, sunkią akimirką palydės savo gerumu, palaikys už rankos, padės paskutinįkart atsidusti... Kaip sukrauti Meilės ir Gerumo kraitį jų sielose, kad, bėdos ar nelaimės ištikti, jie skubėtų paguosti mus, kad visais pasaulio keliais jie grįžtų, nešdami ir savo gyvenimų klystkelių kartėlį, gėlą, prošvaisčių džiaugsmą? Už jų slypi mūsų pačių laiku neišsakyti žodžiai, neparodyta gyvenimo subtilybė, kuri kažkada atrodė bereikšmė, o dabar galėjo išgelbėti jų gyvenimą...

     Pamąstykime... Vis gyvename, skubame, kaupiame. Bet kodėl taip dažnai namuose, po vienu stogu talpinančiuose tiek daug prabangos, turto ankšta pasidaro dviem žmonėm, kažkada mylėjusiems vienas kitą? Išsiskiria jų keliai... Kiti kenčia visą gyvenimą... Kitiems lyg tai visko pakanka. .. Ne turtas riša žmones, o jų tarpusavio dvasinis bendrumas, jų jausmų harmonija, jų skambėjimas Visatos begalybėje, tarpusavio bendravime. Juk kiekvienas mes - tai mažutė Pasaulio harmonijos dalelė ir ne tas pats, ką kiekvienas jaučiame, kuo gyvename, kokį lauką apie savo sukuriame, ką spinduliuojame į aplinką. Kokia mūsų aplinka, tokie ir mes patys, mūsų namai, mūsų vaikai. Tad mylėkime juos, kol jie šalia, kol jie laukia mūsų gerumo, mūsų žodžio, mūsų meilės. Gamta juk niekada nemėgsta tuštumos, jai atsiradus, jos neužpildžius aukštesniais pradais, įsiveržia tamsiosios jėgos. O gyvenimas greitas. Čia švystelėjo, čia praskubėjo... Nepamirškime senų tiesų: už mus niekas negali gyventi - kiekvienas nešame savo gyvenimą. Gyvenimą, kurio kaip ir laisvės, negalime nusimesti, ko apkaltinti, kam pasiguosti. Jį reikia paprasčiausiai gyventi. Nuo jo nėra kur dėtis. Praregime tik išgyvenę didelį skausmą. Iki tol skaudžiai klaidžiojame akimirkas, metus, dienas, kurios mums skirtos išgyventi...

     Prie mūsų gerumo glaudžiasi vaikai, kurie, ateidami į šį pasaulį, atsineša begalinę simpatiją jam, ateina atsivėrę Visatai. Tik mūsų atkaklus ir pastovus noras nuo visko juos apsaugoti atima iš jų šią nuostabią gamtos dovaną. Juose apsigyvena baimė, nejaukumas, netikrumas, pasaulio laikinumo suvokimas, nerimas. Skausmingas tada jų susitikimas su Dievu, pasaulio reiškiniais, iki šiol gyvenusiais ir mūsų, deja, išguitais. Ir tada, net ir vaiko sieloje pradėję statyti materialų gyvenimo rūmą, jaučiamės kuo puikiausiai atlieką savo pareigą. O kur pradingo natūrali ir paprasto vaiko sąsaja su Visata? Kokia tapo mūsų pačių sąmoninga meilė savo vaikui?

     Nerasime konkretaus atsakymo, čia niekas negali būti išskaičiuojama, rikiuojama eilėn, čia nėra gatavų receptų, nurodymų. Susitikimas su dvasiniu pasauliu yra paties žmogaus kryptingas, sąmoningas ėjimas, gyvenimo ir jo būdo pasirinkimas.

     Atverskime Šv. Raštą, paskaitykime Saij Babos iš Indijos, Rudolfo Štainerio iš Vokietijos mintis, tada suprasime, kad jos išskiria tas pačias dvasinio gyvenimo tiesas: 1. Tiesa, 2. Meilė, 3. Ramybė, 4. Valia, 5. Nevartojimas prievartos. Jos taip gražiai susišaukia su septyniomis didžiosiomis nuodėmėmis ir jas atitinkančiomis dorybėmis.

1. Tiesa

     Mintyse, darbuose, žodžiuose. Mintys - mūsų pasąmonė, lemianti ateitį. Ne veltui Vilniaus Orvydo žodžiais tariant, - vaikas nieko nesumąstęs vaikystėje, liks be vedlio visą gyvenimą, blaškysis, neras savo vietos. Tiesa leidžia gyventi taikoje su savo paties sąžine, su pačiu savimi ir tada, kai niekas tavęs nemato. Tyloje įsiklausykime į save -patikrinkime savo dieną - ar patenkini savo poelgiais jos tėkmėje, ar sutampa darbai ir žodžiai? Tiesos sakymas ir gyvenimas jau turi tapti būtinas, kaip duonos valgymas, šalto vandens gurkšnis po įkaitusio darbo dienos. Tiesos sakyme atpažįstame savo ir kitus. Tik ne visada jis duos reikiamus rezultatus. Reiktų stengtis suvokti, kas pasikeis po sakymo. O būna, kad ir tiesą reikia nutylėti... Mūsų santykyje su tiesa glūdi mūsų žmogiškumo vertybė ir jo esmė.

2. Meilė

     Tai ne ta meilė, kuri plūsta iš Vakarų. Ši meilė mus skatina suvokti, kad viskas aplink gyva, viskam skauda, kad nėra daiktų pasaulio, yra gyvybė. Tai subtilioji meilė, skirta viskam, kas mus supa, kuo mes gyvename, ką mes kuriame. Šis pajautimas - Didžioji Harmonija su Visata. Tai tylus ėjimas atvira širdimi prie žmogaus, nuolankumas, kurį bijome parodyti, lyg tuo būtumėm paženklinti nepilnavertiškumo ženklu. O juk ir Biblijoje pasakyta — paskutinis bus pirmas. Niekada meilės neišreikalausime, nenupirksime, nepajėgsime įsakyti mylėti. Ją reikia pelnyti savo paties tylia meile, visu gyvenimu. Dažnai skaudžiai apsigauname, manydami, kad viską lemia protas, logika, pasitikėjimas savimi. Pamirštame, kad esame mažučiai Visatos sraigteliai ir tik harmoningai besisukdami su Visata, tampame dideliais, atskleidžiame Dievo planą savyje, savo būties paskirtį Žemėje. Ir Žemę paliksime atlikę savo misiją, kuri mums, deja, dažnai lieka iki galo nesuvokiama. Todėl ypač svarbu kuo ankstesnėje vaikystėje vaikus artinti prie šios Didžiosios Meilės, kurios esmę suvokdami, suvoks ir Dievo planą savyje. Vaikystėje nemylėtas nesugebės ir kitų mylėti, nes to jam niekas neparodė, nesuteikė galimybės tai išgyventi ir tai jam netapo tiesa, būtinybe. Suaugę tokie vaikai nemoka meilės nei priimti, nei duoti. Skaudžiai nelaimingi ir bedaliai jie mūsų gyvenime. Mokykime džiaugtis viskuo, ką turime, mylėkime ir dėkokime Aukščiausiam už kiekvieną akimirką, dieną - ji ir yra pati didžiausia Dievo dovana, mums duota. O mes dažnai lyg tempiame šapą po šapo, neramiai vartomės naktimis - gal kaimynas daugiau turi? Gal mus apvogs? Ir užmirštame pasidžiaugti Didžiąja Meile, pamirštame, kad ją turime kaip brangiausią dovaną, aptemsta jos prasmė turto blizgesy... Su meile mokykime atlikti ir mažiausią darbelį. Tik tada mūsų paprastučiai darbeliai, su meile bus ir priimti, išliks nenumaldomoje laiko tėkmėje. Tai ir yra

     Didžioji Meilė, kuri kiekvienam duota, bet ne kiekvieno taip lengvai atrandama.

3- Ramybė

     Vidinė ramybė, pusiausvyra tyloje, įsiklausymas į save, kad pats save suvoktum, atrastum savo kelią, apie kurį mąstei vaikystėje. Tai didelis sugebėjimas, būnant didelėje žmonių draugėje, būti vienam ir niekada nesijausti vienišam vienumoje. Tai didžiulė laimė. Ramybė - taika su pačiu savimi, savo jausmais, mintimis, žodžiais, darbais. Ramybė, kai prie rankų glaudžiasi vaikas, rankas laižo nepažįstamas šuo, ant kelių užmiega katinas... Vaikas tai padaryti gali ir sąmoningai, o gyvūnas -tik jausdamas didelę vidinę ramybę. Viskas yra mumyse. Kiekvienas savy statome pačią tikriausią Dievo buvime, kiek sugebame jam atsiverti. Kiek dieviškumo sugebame priimti, tiek jo ir turime savyje. Tik tam, kas beldžiasi, atidaroma. Todėl be galo būtinas šis subtilus dvasios kelias mūsų vaikams kuo ankstesnėje vaikystėje. Juk būtina turėti kelių kambarių butą, kad viename kambaryje galėtumėme atsidėti tik maldai. Ir giliam susikaupimui visai netrukdo indų plovimas virtuvėje, skalbimas vonioje, ravėjimas. Malda reikia gyventi, gyventi, kad kiekviena praleista akimirka stiprintų gyvąjį ryšį su Kristumi. Tik per maldos gilumą mumyse apsistoja Didžioji Ramybė, vis labiau ryškėja Dievo Valia mumyse, mūsų pačių takelis Žeme. Ir tada palaipsniui suvoksime, kuo turime gyventi, kur slypi tikroji žmogaus gyvenimo esmė. Tik per maldą atrasime nuostabų gyvąjį ryšį su Kristumi, mus vedantį visais gyvenimo keliais.

4. Valia

     Ne veltui sakoma - nekalbėkime apie gerus darbus garsiai, kol juos atliekama, daugiau energijos liks darbui, o pabaigę tyliai atiduokime į Dievo rankas. Jeigu jie geri ir prasmingi, savaime bus paženklinti Jo palaimos ženklu. Su meile atliktas ir mažiausias darbelis, su meile bus ir priimtas... Tai turi tapti įpročiu. Tik išmokę įveikti mažus nemalonumus, galėsime imtis ir didelių. Nereikia iš pradžių užsimoti tapti šalies prezidentu, būkime tylūs ir kantrūs savo kely atkakliu tylėjimu, apie mūsų gerus darbus tegul kalba kiti. Be mažos vaikystės valios niekada negalėsime prisiliesti prie Didžiosios pasaulio Sutvėrėjo Valios.

5- Prievartos nevartojimas

     Kitas žmogus yra lygiai toks pat kaip ir aš. Aš neturiu teisės jį versti mąstyti lygiai taip pat, kaip ir aš. Kiekvienas turime laisvą valią rinktis, kaip mums gyventi. Ir taip pat nereiškia, kad mums, esant labai skirtingiems tarpusavy, galima vienas kitą smerkti, vertinti. Ne mūsų valia kiti atėjo į šią žemę, ne mes jiems teikiame visas galimybes. Ne mums ir teisėjais lemta būti. Padėti, patarti galima tik suprantančiam, o nenorintį suprasti geriausia palikti ramybėje - gal mūsų supratimo jam iš viso nereikia... Priešingu atveju mes prieš jį vartosime prievartą. Dvasiniame gyvenime tai yra neleistina. Čia kiekvienam iš mūsų yra duotas savitas, tik kiekvienam būdingas kelias, savitas skausmas ir džiaugsmas, pakalnės ir viršukalnės. Kaip mes jas pasitiksime ir įveiksime - tiek paaugsime dvasia.

     Mūsų pagimdyti, auginti, auklėti vaikai ne mums priklauso. Pirmu verksmu jie jau pasitinka savo pasaulį, savo gyvenimą. Mes juos tegalėsime palydėti, pavesti už rankos, kol jiems to reikės. Ir dėkokime Dievui, jei sugebėsime lydėti taip, kad jie priimtų mūsų prisilietimą visu savo mažučiu gyvenimu. Mums kol kas priklauso jų kūnai, bet ne sielos. Eikime į jas savo nemeluota meile, žodžiais, darbais, savo visu gyvenimu. Prisimena amerikietės motinos skausmingi žodžiai, kada jos vienintelis sūnus, būdamas neištikimas žmonai, apsikrečia ir suserga AIDS.Miršta vienas, visų apleistas ant motinos rankų. Motina šį skausmą išgyvena kaip savo pačios kaltę, kad kažkada jam nepasakė gal tik kelių žodžių, dabar galėjusių nulemti jo gyvenimą. Ir kaip dūžtančią šventenybę su giliausiu skausmu ištaria žodžius: kad ir kokie bebūtų jūsų vaikai, kokią kaltę beneštų į namus, jie privalo turėti savo namus... Namus, kuriuose jiems buvo kraunamas meilės ir gerumo kraitis, kuriuose saugiai galėtų prisiglausti prislėgti, nelaimės ištikti, iš kurių vėl pakylama. Namus, į kuriuos sugrįš mus paliesti sunkią išėjimo valandą, palaikyti už rankos, padėti paskutinįsyk atsidusti. Namus, kuriuose sakrališkai šventai dengiamas Šv. Kalėdų stalas, virš baltos staltiesės sklando palaimos tyla, kuriuose suteikiama paskutinė Dievo palaima, statomas kryžius, degama žvakė, bučiuojama motinos ranka... Namus, kuriuose per visas gyvenimo dienas auga nenusakomas gerumas...