Virginija Paplauskienė

     Karštą liepos popietę gyva žmonių upė plaukė per Rotušės aikštę Maironio muziejaus link. Nustebę, nieko nežinantys praeiviai smalsiai žiūrėjo į skubančius. O skubėti vertėjo, nes Maironio muziejaus sodelyje jau nebuvo vietos kur obuoliui nukristi. Visiems magėjo susitikti su išties neeilinėmis asmenybėmis. Pagrindinis šios popietės kaltininkas buvo poetas Justinas Marcinkevičius su savo nauja knyga, dramine apysaka “Daukantas”. Buvo ir knygos krikštatėviai - “Santaros” leidykla su vyriausiu redaktoriumi R. Norkumi, tarpe svečių spindėjo ryški Laimono Noreikos žvaigždė, aktorius Petras Venslovas, kunigas Ričardas Mikutavičius, kompozitorius Giedrius Kuprevičius. Kaip matote, susirinko vien vyrai - pagerbti mūsų Didįjį vyrą, neeilinę asmenybę, nepelnytai užmirštą mūsuose - Simoną Daukantą.

Kun. J. Vaišnys šventina lentelę, kurią įmūrijo skautai ir skautės, dėkodami jėzuitams už jų pagalbą ir globą.      Z. Degučio nuotr.

     Kodėl būtent dabar prisimintas jo vardas, kodėl prieš beveik 13 metų parašyta knyga išleidžiama tik dabar? Ogi paprastas atsakymas

"Tik mylėdamas žmogų, tampi žmogumi". Justinas Marcinkevičius

būtų toks - kad mums verkiant reikia naujų “Daukantų”, kurie būtų atsidavę Lietuvai, jos reikalams taip, kaip jiems buvo atsidavęs Simonas Daukantas. Gal ši knyga bus paskatinimu, susimąstymu, kaip reikia gyventi, kaip reikia aukotis bendram reikalui. Kai gimsta knyga - užsižiebia nauja žvaigždė danguje. Aš tikiu, kad jos šviesa sušildys ne vieną širdį, ištirpdys abejingumą mūsuose...

     Tą karštą popietę saulė džiūgavo danguje, matydama šią gražią sielų puotą. Ji ridinėjosi danguje, žaidė sodo medžių šakose, glostė pavargusius žmonių veidus. Išties žmonės pavargo Lietuvoje nuo sunkios ekonominės situacijos, nuo partijų gausos, nuo politikų rietenų. Pavargo ir atėjo čia, ieškodami sielai atgaivos. Ir ją surado. Ši popietė įrodė, kad žmonės ištroškę dvasinio maisto...

     Visų mylimas ir gerbiamas poetas Justinas Marcinkevičius 1992 metais išrinktas Pasaulio Žmogumi. O šiais metais už savo svarų, prasmingą darbą apdovanotas Gedimino 1 laipsnio ordinu. Jo nepamatysi politikų būryje, ar “svieto lygintojų” tarpe. Savo giliu ir prasmingu žodžiu jis atlieka didesnį darbą nei minia politikuojančių. Jo žodžiai plaukiantys iš širdies gelmių, - užburia. Lietuva - jam yra gyvenimo pagrindas. Kažkada jis yra pasakęs, “kad be Rumšiškių kultūros, be lietuvių kalbos, be lietuvių liaudies dainų, be mūsų liaudies keramikos, tekstilės aš į Europą neisiu... O visa kita, kas neturi tikro tautiškumo, veido, atspalvio, formos - kaip kokia prekė... visoje Europoje”. Viskas turi turėti savo tautinį veidą. Beveidžiais galime greitai tapti. Gal todėl J. Marcinkevičius kruopščiai ir atkakliai dirba plunksna. Savo gyvu žodžiu žadindamas mus iš sąstingio, iš gilaus miego. Šis pusmetis jam buvo derlingas - pakartotinai išleista trijų dalių giesmė “Mažvydas”, pagal ją pastatytas spektaklis “Vaidilos” teatre, vokiečių kalba išėjo nauja lyrikos rinktinė. Rankraščiuose guli nauja knyga, pavadinimu “Rudens knyga”... O štai ir naujas kūdikis - draminė apysaka “Daukantas” - tai gausiai dokumentuotas pasakojimas apie pirmojo lietuvių istoriko gyvenimą ir kūrybą. Maironio muziejaus svečiai daug kalbėjo apie Daukanto svarbą ir vietą mūsų gyvenime, bet mieliems skaitytojams aš norėčiau pateikti paties autoriaus žodžius, kuriuose yra paprasta išmintis.

     “Daukantas, mažai kam žinomas žmogus yra Tautos Didvyrių panteone. Tai fenomenalus atvejis. Rašydamas “Daukantą”, aš siekiau to paties, kaip ir rašydamas savo trilogiją. Norėjosi idealizuoti lietuvybę, tautinės kultūros, folkloro reikšmę ir svarbą žmogaus dvasiai, jo tautiniam augimui, jo įsitikinimams. O Daukantas ir buvo toks žmogus, kuris paaukojo savo gyvenimą Lietuvai. Šiandien Lietuvoje katastrofiškai mažėja žmonių, kurie savo visą veiklą, visą veiksmą motyvuotų pagrindiniu žodžiu - vardan Lietuvos. Argi šitaip yra -vardan Lietuvos... Dabar mes gyvename vardan Lito, vardan partijos laimėjimo, pergalės, vardan mano ar kito politiko sėkmės, populiarumo. Dingo iš mūsų veiksmų pagrindinis motyvas - dėl ko mes visa tai darom. Štai aš ir galvoju, kad šiandien pristatyti Daukantą idealistą, pasišventėlį, matyt, reikalinga. Juk jis praskynė kelią didiesiems vyrams - Basanavičiui, Kudirkai, Maironiui... Praskynė jis kelią ir nūdienai. Daukantą aš laikau mūsų didžiausiu Tėvu. Ir mes turime atsiremti į savo Tėvus. Retas dabartinis raštininkas gali pasigirti tokia knygų gausa, kaip Daukantas - jam daug kas rūpėjo - ir švietimas, abėcėlės, ūkininkavimas (apynių, bičių, tabokos, ugnies ir kitos knygelės). Šis asmuo įėjo į mūsų gyvenimą amžiams. Norėčiau, kad ši knygelė rastų prieglobstį jūsų namuose ir Jūsų širdyse” - kukliai besišypsodamas savo žodžius užbaigė Justinas Marcinkevičius.

     Pasibaigus knygos pristatymui, žmonių upė neskubėjo skirstytis. Kiekvienas stovėjo eilėje su knyga rankose ir beveik dvi valandas truko autografų rašymas. Poetas dovanojo savo širdies šilumą, kiekvienam į ją ranką tiesiančiam. Jam nepritrūko nei jėgų, nei rašalo. Žmonės skirstėsi į namus apgaubti Didžiąja Šviesa -Žmogaus Meile.