Danutė Sabaliauskaitė - Liutkevičienė

    Šiais metais minime žymaus lietuvių kalbininko, kunigo Kazimiero Jauniaus 150-ies metų gimimo sukaktį.

    “Tai buvo žmogus su milžiniška lingvistinių žinių atsarga, gilus kalbos mokovas ir apskritai

Kazimieras Jaunius (1848-1908)

kalbininkas tikrąja to žodžio reikšme,” - rašė apie Kazimierą Jaunių jo amžininkas ir bičiulis, daug lietuvių kalbos mokslui nusipelnęs rusų kalbininkas, būsimas stačiatikių vyskupas Aleksandras Aleksandrovas.

    K. Jaunius gimė 1848 m. gegužės 19 dieną Lembo kaime, netoli Kvėdarnos (dabartiniame Šilalės rajone). Tėvas buvęs rimtas, protingas, nors ir beraštis valstietis, j kurį patarimo kreipdavęsi kaimynai, norėdami sudaryti kokias teisines sutartis. Motina buvusi liksma, geraširdė, daugiau nei kiti senoviškų žemaitiškų žodžių mokėjusi moteris. Kaip tik ji pirmoji ir atkreipė dėmesį į Kaziuko gabumus - dar tik trejų metukų jis jau sugebėjo persižegnoti. Sūnų tėvai leido į Rietavo triklasę lenkišką mokyklą, nes lietuviškų tuo metu nebuvo. Ją baigęs, 1860 - 1864 m. mokėsi Telšių progimnazijoje, vėliau Kauno gubernijos klasikinėje gimnazijoje. 1871 m., gavęs Kvėdarnos valsčiaus sueigos atleidimą nuo rekrutų prievolės, K. Jaunius įstojo į Kauno kunigų seminariją. Čia tapo Antano Baranausko, lietuviškai dėsčiusio homiletiką (pamokslų sakymo metodiką) ir lietuvių kalbą, mokiniu. Mokydamasis seminarijoje, K. Jaunius įsitraukė jau ir į gimtosios žemaičių tarmės studijas, domėjosi kitais lietuvių kalbos dalykais. Pirmasis jo darbelis iš tarmių buvo tarmiškai užrašyta pasaka “Pasaka paraszyta pagal kalbos Endrejawiszkiu”. Ją 1875 m. savo knygoje “Litauische Studien” paskelbė čekų kalbininkas Leopoldas Greideris. Dar seminarijoje mokydamasis, K. Jaunius ėmė kritiškai vertinti kai kuriuos savo mokytojo A. Baranausko skelbiamus dalykus. A. Baranauskas laikėsi Augusto Schleicherio pažiūrų į lietuvių kalbos rašybą, o K. Jaunius - Frydricho Kuršaičio. Mokytojas ir mokinys dažnai rimtai diskutuodavę, netgi ginčydavęsi, tačiau A. Baranauskas K. Jaunių labai vertino. Neatsitiktinai, kai 1875 m. lenkų kalbininkai Janas Baudouinas de Courtenay ir Janas Karlowiczius lankėsi Kaune, A. Baranauskas jiems pristatė K. Jaunių, kuris svečius nestebino savo kalbiniu išprusimu.

    1875 m. baigęs seminariją, K. Jaunius buvo pasiųstas toliau studijuoti į Peterburgo dvasinę akademiją. Ten jis šalia teologinių dalykų gavo ir puikų humanitarinį išsilavinimą: lotynų, graikų ir hebrajų kalbas jam dėstė garsūs ano meto Rusijos mokslininkai. Akademijoje K. Jaunius vis labiau įsitraukia į lietuvių kalbos tiriamąjį darbą. 1879 m., Peterburgo mokslų akademijos prašymu, jis recenzuoja Antano Juškos “Lietuviškų dainų” rinkinį. Teigiama jo recenzija prisidėjo prie spartesnio šio nepaprastai svarbaus lietuvių liaudies dainų rinkinio išspausdinimo.

    1879 m. K. Jaunius grįžo į Lietuvą ir buvo paskirtas Kauno katedros vikaru, o nuo 1880 m. Kauno kunigų seminarijoje ėmė dėstyti įvairius teologijos dalykus, lotynų, vėliau - ir lietuvių kalbą. Studentai jį labai mėgo. 13 metų, praleistų Kaune, buvo pats laimingiausias ir darbingiausias jo gyvenimo laikotarpis. Tačiau dėl žavėjimosi kalbotyra kartais nukentėdavo jo kaip dvasininko pareigos. Juo labiau, kad Žemaičių vyskupas Mečislovas Leonardas Paliulionis buvo gana konservatyvių pažiūrų žmogus, nemėgęs, kai dvasininkai užsiiminėdavo tiesiogiai su religija nesusijusiais dalykais. Todėl 1892 metais J. Jauniui buvo pasiūlyta pasirinkti kurią nors kaimo parapiją. Tada jis apskritai atsisakė likti Žemaičių vyskupystėje ir geriau sutiko išvykti į tolimąją Kazanę, kur buvo paskirtas šio miesto katalikų parapijos klebonu. Tačiau čia gerokai pašlijo jo sveikata. Teko gydytis net psichiatrijos ligoninėje. Apie K. Jauniaus tragediją sužinojusi pedagogė ir visuomenės veikėja Jadvyga Juškytė ryžosi jį gelbėti ir 1895 m. jai pavyko K. Jaunių parvežti atgal į Lietuvą. Čia jo sveikata greitai pasitaisė.

    1989 m. K. Jaunius buvo paskirtas Peterburgo dvasinės akademijos graikų kalbos dėstytoju, o nuo 1899 m. - lotynų ir graikų kalbos ordinariniu profesoriumi. 1902 m. jis ėmė dėstyti ir hebrajų kalbą. Tačiau sėkmingą K. Jauniaus darbą netrukus ėmė trukdyti kitos ligos ir 1906 m. iš akademijos jam teko pasitraukti. Mirė 1908 m. kovo 9 dieną Peterburge vienišas ir visų apleistas. Palaidotas Kaune. Graudi detalė: jo palikimas buvo įkainotas tik 170 rublių, asmens daiktai parduoti iš varžytinių. 40 knygų iš savo mokytojo bibliotekos nusipirko jo sekretorius Kazimieras Būga.

    K. Jaunius mums visų pirma svarbus kaip dialektologas. Jis yra parengęs Raseinių, Panevėžio, Šiaulių, Kauno, Zarasų, Ukmergės tarmių aprašus, straipsnį Lietuvių kalbos priegaidės. Šiuose savo darbuose ir “Lietuvių kalbos gramatikoje” jis suklasifikavo lietuvių kalbos tarmes, suformulavo esminius kriterijus, pagal kuriuos viena tarmė skiriasi nuo kitos. Toliau šią jo klasifikaciją tobulino kiti kalbininkai, daugiausiai K. Būga ir Antanas Salys.

    Minėtoji Lietuvių kalbos gramatika, kurios pagrindą sudarė J. Jauniaus 1885 - 1892 m. Kauno kunigų seminarijoje skaitytos paskaitos ir kuri nebūtų išėjusi be jo sekretoriaus ir mokinio K. Būgos pastangų, lietuvių kalbos tyrinėjimo istorijoje suvaidino žymų vaidmenį. Jonas Jablonskis 1913 m. rašė: “Iš Jauniaus pats aš esu daugiausia suvokęs gyvosios kalbos faktų ir nė vienas lietuvių kalbos vadovėlis nėra man davęs tiek nauja kalbos srityje, kiek šitas Jauniaus kalbomokslis - gramatika...” K. Jauniaus gramatika mums gerokai neįprasta savo sudėtinga rašyba, mat jis savo rašybą grindė tarmių derinimo principu. Neretai lengviau naudotis rusišku K. Būgos šios gramatikos vertimu.

    K. Jaunius kūrė ir lietuvių gramatikos terminus. Jo terminai nebuvo visai originalūs, dauguma jų versti iš lotynų kalbos ir anaiptol ne visi prigiję lietuvių kalboje. Tačiau terminai linksnis, linksniuotė, priegaidė, priešdėlis, prieveiksmis, prokalbė, veiksmažodis ir kt. vartojami iki šiol.

    K. Jauniaus lingvistinių interesų platumą rodo ir jo rankraštinis palikimas. Jis buvo vienas pirmųjų mūsų kalbininkų, bandžiusių tyrinėti baltų ir Pabaltijo finų kalbų santykius. Yra išlikę trys šios srities rankraštiniai jo darbai: lietuvių-estų kalbų etimologinis žodynėlis, lietuvių-suomių kalbų etimologinis žodynėlis ir baltiškos kilmės suomių kalbos skolinių žodynėlis. Bandė jis tyrinėti indoeuropiečių, ir semitų-chamitų kalbų santykius.

    K. Jauniaus nuopelnai lietuvių kalbotyrai nebuvo nepastebėti. 1903 m. Krokuvos universitetas jį kvietė vadovauti naujai steigiamai Lietuvių kalbos katedrai. 1904 m. Kazanės universitetas jam suteikė lyginamosios kalbotyros garbės daktaro laipsnį.

    Didysis lenkų kalbininkas J. Baudouinas de Courtenay, neretai apie didžiuosius kalbotyros pasaulio autoritetus ątsiliepdavęs gana skeptiškai, K. Jaunių vadino genialia asmenybe. Jo genialumo požymiais jis laikęs tris Jauniaus ypatybes: 1) milžinišką atmintį, kurioje buvo begalė faktų iš daugelio kalbų, 2) jo ypatingus gabumus apibendrinimams ir toli siekiančioms išvadoms, 3) proto žvalumą, “nes iki savo dienų pabaigos Jaunius gebėdavo įsisavinti naujausius mokslo pasiekimus ir sekti mokslo pažangą”.

    Tiesa, K. Jaunius, neturėjęs sistemingo lingvistinio pasirengimo, vienur kitur klysdavo, kartais sukurdavo dėsnių, kurių negalima buvo įrodyti. Šiomis K. Jauniaus klaidomis kurį laiką buvo užsikrėtęs ir žymiausias lietuvių kalbos tyrėjas K. Būga. Tačiau kaip be Antano Baranausko nebūtume turėję Kazimiero Jauniaus, taip be Kazimiero Jauniaus tikriausiai nebūtume turėję ir Kazimiero Būgos.

    Šių metų rudenį Lietuvių kalbos institutas rengia specialią Kazimierui Jauniui skirtą konferenciją. Gražiai kalbininko sukaktis buvo paminėta ir jo tėviškėje.