Namie daug svečių. Išdidus tėvas nori parodyti savo giminaičiams, kaip gražiai gali šnekėti jo mažoji dukra, kaip ji gražiai ištaria visas raides. Sakyk, Aušrele, “raganosis”. Mažoji apžvelgia svečius ir pasiteirauja: “Kuris, tėveli?”

*

Izraelio mokykloje mokytojas aiškina senovės žydų karus su romėnais. Mokinys pakelia ranką ir klausia.

- Pone mokytojau, o kurioje pusėje tada kariavo amerikiečiai?

*

Vyras: “Žinai, brangioji, šį kartą aš nieko nepirksiu tau vardinių proga, bet už tai užmokėsiu tavo skolą siuvėjai.

Žmona: “Tai būtų kvailas dalykas. Juk tai ne jos, bet mano vardinės!”

*

Gydytojas: “Ar tamsta galėtum sumokėti už operaciją, jei sakyčiau, kad ji tau reikalinga?”

Pacientas: “O ar tamsta manytum, kad ji man reikalinga, jei negalėčiau sumokėti?”

*

Šių laikų romano turinys galėtu būti toks: Jis išėjo vienas pasivaikščioti. Jų akys susitiko... Jie nuvyko į bažnyčią... Jie gyveno kartu... Jų advokatai susitiko...

*

-    Jau laikas man eiti namo ir pasiaiškinti žmonai, - taria vyras, žiūrėdamas į laikrodį.

-    Pasiaiškinti už ką ir apie ką? - nustebęs klausia jo viengungis draugas.

-    Ką aš galiu žinoti, už ką žmona prie manęs prikibs?

*

Demokratas, kandidatuojąs į senatą, sako savo varžovui respublikonui: “Mums geriau susitarti ir baigti abipusius išpuolius, kurie kenkia tiek man, tiek tau. Štai ką aš siūlau: tu nustok mane šmeižęs, o aš, iš savo pusės, nustosiu apie tave teisybę pasakojęs.

*

-Ar tamstos žmona dar vis skambina pianinu?

-    Ne. Atsiradus vaikams, ji užmiršo visas savo muzikas.

-    Nuostabu! Kaip kartais vaikai šeimon įneša ramybės teikiančią palaimą.

*

Ar nesigėdini, čia pasirodydamas jau kelintą kartą? - klausia teisėjas kaltinamąjį.

-    Ne, aš manau, kad teismas yra labai ori įstaiga, - paaiškina teisiamasis.

*

Poeto žmoną klausia kaimynė:

-    Ar tamstos vyras turi kokios naudos iš eilėraščių rašymo?

-    Taip. Kartą jis redakcijai pasiuntė 8 eilėraščius, o jam sugrąžino devynis

     Ir nors man bus be galo skaudu, nors skruostais riedės ašaros ir klups kojos, kai pečius slėgs nepakeliama našta, aš šauksiu visam pasauliui, kad myliu! O keldama koją per trečiojo tūkstantmečio slenkstį iš savo dvasinio pasaulio išmesiu visas blogio liekanas, išrausiu visas neapykantos šaknis.

     Manau, kad visi turėtume visa, kas mumyse negera, palikti už artėjančio tūkstantmečio vartų. Taip mums bus lengviau gyventi. Todėl noriu visiems palinkėti surasti savyje stiprybės, kad galėtų atsikratyti visų ydų. Juk mes visi turime teisę į nuostabų gyvenimą. Tad to ir siekime!