Juozas Vaišnys, S. J.

THE DIARY OF ANNE FRANK

     Tai yra vienas geriausių bet kada pasirodžiusių filmų. Čia nėra kokia nors paprasta drama ar eilinis gyvenimo vaizdelis, bet dalis gyvenimo istorijos, kuri pasiliks kartoms. Ši istorija kalbės apie antrojo pasaulinio karo baisumą, apie dvidešimtojo amžiaus civilizuoto žmogaus laukinį žiaurumą, apie sukrečiantį persekiojimą po visą pasaulį išblaškytos tautos, kuri kadaise buvo Dievo išrinktoji. Čia visu tikrumu stoja prieš akis seno posakio teisingumas, kad “žmogus žmogui—-vilkas”. Bet žmogaus dvasia padvelkia tikru kilnumu, kai jaunos, žiauriai persekiotos ir koncentracijos stovykloje žuvusios mergaitės dienoraštis baigiasi jaudinančiais žodžiais: “Nežiūrint visko, vis dėlto žmonės savo širdyje yra geri!”

     Filmas suktas pagal jaunos žydelkaitės rašytą dienoraštį, kai jų persekiojama šeima buvo pasislėpusi Olandijoje, vienos įmonės palėpėje ir ten nuolatinėje baimėje išgyveno dvejus metus. Tetrūko kelių mėnesių iki Olandijos išlaisvinimo, kai jie buvo naciams išduoti ir išvežti į koncentracijos stovyklą. Iš dviejų ten pasislėpusių šeimų koncentracijos stovyklos žiaurų gyvenimą tepajėgė pakelti tik dienoraščio autorės tėvas, kuris, suradęs paslėptą savo dukters dienoraštį — tą jų šeimos tragedijos autentišką aprašymą, paskelbė jį pasauliui.

     Šis įdomus ir sukrečiantis dienoraštis tuoj buvo išverstas į daugelį kalbų, buvo pritaikytas teatrui ir vaidintas maždaug trisdešimtyje įvairių šalių, įskaitant ir Vokietiją. Šių metų pradžioje ši jaudinanti drama pasirodė ir ekrane. Filmas tęsiasi apie tris valandas, bet, jam pasibaigus, žiūrovas nenoriai keliasi nuo kėdės. Juk tai ne fantazija, bet tikrenybė. Labai paprastai filme parodytas vargingas dviejų šeimų gyvenimas palėpėje, iš kur jie negalėjo dvejus metus nė kojos iškelti. Maža to. Dienos metu jie negalėjo net garsiau kalbėti, kokio nors triukšmo sukelti ar laisvai toje palėpėje vaikščioti. Jiems nebuvo galima dienos metu net tualeto vartoti. Jie galėjo pro langą vogčiomis stebėti gatvėje vaikščiojančius nacių kareivius, girdėjo klaikius sirenų cypimus ir gaudomų žydų riksmą. Taip jie jautėsi vis dėlto dar laimingesni už kitus savo persekiojamus brolius ir pakilia nuotaika švęsdavo žydų šventes, dėkodami Dievui už globą.

     Filme parodomi ne tik tų vargšų palėpės gyventojų vargai ir kvapą užimančios scenos, kai nacių kareiviai, kratydami namus, prisiartina ir prie jų palėpės durų, bet čia atvaizduojamos ir įvairios žmogiško gyvenimo smulkmenos, kurios dažnai žmogų labiau sujaudina negu tragiškiausi ir rimčiausi gyvenimo įvykiai. Čia gražiai vaizduojami ir jaunos mergaitės Anne Frank fizinio bei psichinio brendimo pergyvenimai. Kai jie užsidarė toje palėpėje, ji tebuvo trylikos metų. Tai buvo linksma, naivi, vaikiška mergaitė. Dvejų metų to nepavydėtino gyvenimo laikotarpyje ji spėjo subręsti, pajuto savo atgimstančią prigimtį ir pamažu įsimylėjo kitos ten gyvenančios šeimos sūnų, už save šiek tiek vyresnį, kurio pradžioje nekentė. Tą savo pirmąją pabundančią meilę ji dienoraštyje pavadino “stebuklu, vykstančiu jos viduje”.

     Filme vaidina eilė žinomų artistų, bet įdomiausia yra jaunuolė Millie Perkins žydelkaitės Anne Frank vaidmenyje. Šio vaidmens, tur būt, geriau nebūtų atlikusi nė viena Hollywoodo žvaigždė. Filmo režisierius tyčia nenorėjo imti jokios žinomos artistės šiam jautriam vaidmeniui. Jis nenorėjo, kad žiūrovas matytų jau pažįstamą aktorę — ji turėjo kaip galima labiau jam priminti jau su šiuo pasauliu atsiskyrusią nuostabaus dienoraščio autorę. Iki šiol niekam nežinoma Millie Perkins šiam tikslui yra labai gera. Nors jos vaidyboje ir balse pastebima sceninio patyrimo ir išsilavinimo stoka, bet tai kaip tik atrodo lyg natūraliau.

     Nereikia nė pridėti, kad filmą patariame pamatyti kiekvienam. Tikrai jis gali kiekvienam giliai į širdį įspausti tuos gražius ir prasmingus paskutinius dienoraščio žodžius, kad “nežiūrint visko, vis dėlto žmonės savo širdyje yra geri”. Taip, nors pasaulyje daug yra blogio, nors kartais žmogus žmogui atrodo vilkas, bet visos blogybės, kerštas ir neapykanta ne visada yra blogos valios pasekmė.

LONELYHEARTS

     Filmas gamintas pagal N. West karčią, mizantropišką novelę, pavadintą “Miss Lonely hearts”. Toje novelėje buvo peršama mintis, kad joks protingas asmuo negali mylėti kito žmogaus. Filme šios keistos minties nėra, bet vis dėlto nebuvo galima ir čia išvengti klaikių vaizdų ir liūdnų minčių, kai laikraščio redakcijoje turėjo drauge dirbti ciniškas to laikraščio redaktorius (Robert Ryan) ir perdėtai žmonių nelaimėms jautrus bendradarbis (Montgomery Clift), kuris rašydavo į naujai tame laikraštyje įvestą klausimų skiltį, kur buvo atsakoma į įvairiausias žmonių gyvenimo problemas. Tai buvo, galima sakyti, perdėto cinizmo ir perdėto idealizmo tarpusavė kova.

     Žinoma, čia neapsieinama ir be visokių meilės istorijų bei scenų. Bendras įspūdis sunkokas, todėl jautriam jaunimui filmas nepatartinas.