ALFONSAS GRAUSLYS

ORS ŠIANDIEN, kai bandoma vis plačiau apvaldyti pasaulį, nagrinėti širdies ir dvasios pasireiškimus gali atrodyti negyvenimiška, tačiau nieko neturėtų būti įdomiau, kaip gilintis į tą žmogaus vidaus pasaulį, kuris, kiekviename žmoguje kitaip reikšdamasis, yra taip neišsemiamai turtingas, kad psichologiniams romanams niekad nepritruks medžiagos. "Niekada dvasios akis nesuras skaidresnės šviesos ir gilesnės tamsos, kaip toji, kuri yra pačiame žmoguje; kur tik ji pažvelgs, nesuras nieko baisesnio, sudėtingesnio, slaptingesnio ir labiau beribio. Didingesnis už jūrą reginys — tai dangus, didingesnis už dangų reginys — tai žmogiškos sielos gelmės” (V. Hugo).

     Tarp įvairių skaitlingų jausmų bei išgyvenimų, kurie blykčioja sielos danguje, yra ir ilgesio išgyvenimas, tasai švelniausias, dvasingiausias, bet ir labiausiai kankinąs širdį bei nervus draskąs jausmas. Kai kada jis yra kūrybingas, bet drauge ir žudąs jausmas. Kūrybingas, nes ilgesio išgyvenimas kuria tai, kas, kuriuo nors būdu primindamas tai, ko ilgimasi, lyg ir bando tą tuštumą užpildyti. Tai yra žudąs jausmas, tai kančia, kuri alina sveikatą, nes, anot liaudies posakio, "ilgesys džiovina žmogų”.

Kas yra ilgesys, kur jo kilmės šaltiniai?

     Daug įvairių nuotaikų ir dvasinių pradų pinasi ir sukelia sudėtingą ilgesio jausmą. Paprasčiausiai galima būtų ilgesį aptarti, sakant, kad jis yra dvasinis rankų tiesimas į tokią gėrybę, kurią branginame ir kurią pilnai ar dalinai esame šiuo metu praradę, dėl to kenčiame. Net ir branginamos gėrybės nepraradus, o vien tik dėl įvairių kliūčių negalint ja džiaugtis, ilgesys pradeda žmogų kankinti. Taip, ilgesys — tai tiesimas rankų į tai, ko neturime, o tačiau be galo branginame ir ką, atrodo, galėtume turėti. Tai rankų tiesimas į grožį, kurio čia nėra, bet kurį esame matę. Tai rankų tiesimas į palaimą, kurios bent šešėlį esame išgyvenę ir kuri dabar yra toli. Tai varginąs dvasine prasme stiepimasis ant pirštų, kad pamatytume siekiamą gėrybę. Tai įsiklausymas į aplinką, kad ją išgirstume. Nekartą didelės, varginančiai išplėstos akys laukiamai žiūri į erdvę ir nieko nemato, nors, jas užmerkus, dvasia pradeda matyti svajojamą gėrybę.

     Laiko matu ilgesį matuojant, jis yra laukimas, dažnai nuolatinis laukimas, kurs taip prailgsta, kad nekartą valandos virsta dienomis, dienos savaitėmis ar net mėnesiais. Jau ir lietuviškame žodyje "ilgesys” glūdi mintis, kad to jausmo paliestam žmogui laikas nepaprastai ilgai slenka. Ilgesio krūtinėje nuolat plaka širdis: "Greičiau, greičiau!”

     Nuotolio atžvilgiu ilgesys yra toluma, nes ilgėtis reiškia norėti čia pat branginamą gėrybę matyti, girdėti, jausti. Ilgėtis — tai trokšti artumo. Ilgesio iššauktas laukimas yra įtemptų nervų stovis. Žmogus, tartum užhipnotizuotas, tarsi lunatikas, į ką nors įsižiūrėjęs ir nieko kito nematydamas, eina per tam tikrą savo gyvenimo tarpą. Įtemptas laukimas gali virsti beveik haliucinacijos stoviu. Kaip amputavus kurį nors organą, žmogus dar kurį laiką "jaučia” tą amputuotą organą, nors jo jau nėra, taip sunky ilgesio laukimą žmogus gali užpildyti šmėklomis...

     Tad aišku, kad ilgesys yra kančia. Toji kančia ypač sunkėja, kai prisimename tai, kad, nutolę nuo pasiilgtos

gėrybės, ją pradedame idealizuoti, vis labiau ją savo vaizduotėje gražinti bei kilninti ir dėl to jos neturėjimą vis labiau jausti ir pergyventi. Čia galima prisiminti melancholiškai nuteikiantį senovės graikų posakį, kad "žmogus yra šešėlis, kuris šešėlius sapnuoja”. Gal tikrai žmogus, idealizuodamas ir ilgėdamasis, nekartą ilgisi to, ko visiškai nėra, kas tik jo paties vaizduotės sukurta — šešėlio!

     Ilgėdamasi ir negalėdama pamiršti bei nuslopinti augintų vilties žiedų, širdis nekartą virsta tartum spinksinčia lempele, kurios kuras baigiasi. Besiblaškydama krūtinėje, ji norėtų išsiveržti ir bėgti išsiilgtos gėrybės ieškoti. Žmogus pasijunta pasimetęs, apleidęs savo namų ramybę, atsidūręs gatvėje, benamis, klajūnas. O jei dar įsiviešpatauja įsitikinimas, kad geležinė uždanga yra nuleista tarp tavęs ir tavo branginamos gėrybės, kad tarp jos ir tavęs yra bedugnė, per kurią nėra tilto, tada ilgesys virsta nusiminimu, ir ilgesio nesutalpindamas bei pats įskildamas širdies indas pradeda savo skausmą lieti per kraštus.

     Ilgesys paprastai tiesia rankas į dabartį ar netolimą ateitį, trokšdamas to, kas galėtų būti. Bet ilgesys gali liesti ir praeitį, kai prisimenama tai, kas buvo, o jau dabar nėra, ar kas galėjo būti, ir ko nebuvo. Praeities ilgesys minta prisiminimais, o ateities ilgesys — galimybėmis ir svajonėmis.

     Ilgesio atsiradimo proga yra dabarties stovio kančia ir noras ta kančia nusikratyti. O tos kančios pagrindas, kaip jau minėjome, yra tam tikros branginamos gėrybės visiškas ar laikinis netekimas ar nutolimas. O jei kalbėsime apie visų ilgesių kilmės šaltinį, tai reikia pasakyti, kad jis glūdi pačioje žmogaus prigimtyje. Tasai šaltinis — tai nerimas, lydįs visą žmogaus gyvenimą. Tas nerimas, apčiuopiamiau kalbant, yra nepasitenkinimas visomis padėtimis ir nusivylimas visomis gėrybėmis, kai jas įsigyjame. Tai yra nuolatinis nepastovumas ir blaškymasis, vis ieškant kažko geresnio. Mūsų prigimtis čia yra panaši į kompaso magnetinę adatėlę, kuri nurimsta, tik pasiekusi vieną kryptį, o kai tos krypties netenka, visada nerimauja. Tai prisimenant, negalima drauge neprisiminti ir to pirmojo Didžiosios Gėrybės netekimo per pirmųjų žmonių nuodėmę. Tos Gėrybės netekę, drauge su ja netekome visų gėrybių, jos visos tapo tam tikru būdu nesuprasmintos ir negalinčios mūsų patenkinti. Štai dėl ko, nutraukus ryšį su Didžiąja Gėrybe ir patyrus, kad visos kitos gėrybės negali pilnai žmogaus nuraminti, jo prigimtis liko panardinta į nerimą ir ilgesį. Nors per malonę ir užmezgamas ryšys su ta Gėrybe, tačiau to pirmojo nutraukimo tragiškos pasekmės — nerimas ir iš jo trykštąs ilgesys ir toliau tebekankina žmogaus širdį. O jei dar prisiminsime, kad tasai iš naujo užmegztas ryšys daugelyje sielų yra taip silpnas ir taip laikinis, jei dar skaitysimės su tuo, kad didžioji žmonijos dauguma apie tą ryšį visai nieko nežino ir jo neužmezga, tada suprasime, kodėl žmogaus prigimtis nuolat nerimauja, nuolat ieško ir yra visada kankinama ilgesio.

Ilgesio laukai

     Kaip žmogus tamsoje ilgisi šviesos, karštyje vėsumo, ligoje sveikatos, kalėjime laisvės, taip įvairios rūšies ilgesio jis yra kankinamas, žiūrint, kurios gėrybės yra nustojęs ar kurios jam trūksta. Štai kodėl tėvai ilgisi savo ilgiau nematytų vaikų, tremtiniai — savo tėvynės, besimylintieji — vienas kito, giliau religingos sielos ilgisi tobulybės ir Dievo, o yra ir tokių sielų, kurios yra kankinamos kažkokio neaiškaus, neapibrėžto ilgesio.

     a) Tėvynės ilgesyskai kurias sielas gali taip visą gyvenimą kankinti, kad viskas, ką jos svetur mato, jaučia ir išgyvena, atrodo visai neverta dėmesio. Joms atrodo, kad viskas nustojo prasmės, todėl jos jau ne tiek gyvena, kiek egzistuoja, skęsdamos tik praeities prisiminimuose. Tik viena melodija skamba jų dvasioje: "Leiskit į tėvynę, leiskit pas savus”.

     Kaip mūsų didieji žmonės tolimesnėje ar artimesnėje praeityje tėvynės ilgėjosi, atvaizduoja jų gyvenimo nuotaikos ir faktai. Štai, pavyzdžiui, poetas A. Mickevičius, 26 m. amžiaus ištremtas visam laikui iš tėvynės, 31 metus bastosi po pasaulį ir savo poezijoje gimtąją Lietuvą lygina su sveikata, kurios brangumą įvertina tik tas, kas jos neteko. Šis poetas į visą tremtinių gyvenimą žiūri, kaip į piligrimų eiseną šventojon Tėvynės žemėn. Savo parašytoje "Piligrimų litanijoje”, tėvynės ilgesio įkvėptas, jis maldauja: "Duok mūsų kaulams kapą mūsų tėvynėje, Tave meldžiame, Viešpatie!” Tasai tėvynės pasiilgimas ir meilė taip stipriai pasireiškia, kad virsta tuo nuostabiu litanijos prašymu: "Duok mums visuotinį karą išlaisvinti tautoms, Tave meldžiame, Viešpatie!”

     Labai giminingas šiuo atžvilgiu A. Mickevičiui buvo ir poetas O. Milašius. Savo poezijoje jis dažnai su švelnia meile prisimena savo vaikystę ir tėviškę. Savo gražiausiame kūrinyje "Amoureuse Initiation” (Įvadas į meilę) vieno personažo lūpomis jis šitaip sako: "Savo vienišų maldininko kelionių eigoje į šventąsias atsiminimų ir nostalgijos vietas...” Tad ir jam tremtis — tai maldininkų kelionė. O tos "šventosios vietos” — tai tėviškės pievos, laukai, gimtasis namas... Milašius tėvynės ilgesio skausmą išgyveno kūrybingai ir, anot jį gerai pažinusios poetės Renée de Brimont, "jo geriausi džiaugsmai, skausmai ir jo genijus kilo iš "prarasto rojaus nepagydomos nostalgijos”.

     Ir dabartinės mūsų tremties kai kurių poetų gražiausieji kūriniai yra tėvynės ilgesio pagimdyti. Jų kūryboje šalia visa to, ką jie svetimame krašte mato, girdi ir pergyvena, lygiagrečiai rikiuojasi atitinkami tėvynės vaizdai ir pergyvenimai, ir tasai sugretinimas virsta poezijos žodžiais išreikšta kančia. Kai kurie mūsų poetai, pvz. Brazdžionis, Bradūnas ir kt., yra virtę tėvynės ilgesio poetais.

     Noriu dar čia iškelti ir tą subtilią mintį, kad vieniši žmonės turėtų tėvynės ilgesį giliau išgyventi negu tie, kurie laimingoje moterystėje gyvos tėvynės dalį turi vienas kitame. Tai prisimenant, bus suprantamesnė ir toji lenkų rašytojo H. Senkevičiaus nuotaika, kai vienas jo kūrinyje vaizduojamas asmuo, atsidūręs svetimame krašte, tėvynės ilgesio varginamas, sutikęs vieną tautietę, pasisako: "Norėjau bučiuoti jos rankas už tai, kad ji lenkė”. Todėl kas veda svetimtautę ar išteka už svetimtaučio jau tuo pat įstoja į kelią, kurs tolina nuo tėvynės. Tokie asmenys jau savo šeimoje pasistato geležinę uždangą tarp savęs ir tėvynės, ir nėra abejonės, kad anksčiau ar vėliau jis arba ji turės savo žygį apmokėti pasunkinta ir beviltiškesne tėvynės ilgesio kančia. Antra vertus, negalima užmerkti akių ir tai liūdnai galimybei, kad nelaiminga moterystė lietuvių tarpe vienam ir kitam tėvynę aptemdo ir nuo jos dvasiniai tolina.

     b) Meilės ilgesysbūna, kai du besimylintieji trokšta vienas kitą pamatyti ir būti arti vienas kito, o taip pat kai būna tik vienpusė meilė, kai kliūtys ir sunkenybės neleidžia matytis. Bet meilėje ilgimasi ne tik susitikti ir matytis, subtilus ilgesys trokšta vis gilesnės ir pilnesnės meilės — meilės idealo. Meilė minta pasimatymais, susitikimais, o kai to nėra, tada meilė ilgisi, tai yra badauja.

     Iš visų ilgesio rūšių meilės ilgesys labiausiai kankina, stabdo darbingumą, klaikumu pripildo dvasią ir jautriems žmonėms virsta didžiausia kančia. Net ir laimingiausia meilė yra to tamsaus ilgesio šešėlio lydima. Net ir kasdien susitinkant, yra užtenkamai laiko pasireikšti ilgesiui, nes ilgesys prasideda, pasimatymui pasibaigus. Ir jei kas mano, kad įtemptas darbas gali padėti pilnai užsimiršti, tas gilios meilės ilgesio visiškai nėra patyręs arba yra tokios seklios prigimties, kuri viską tik paviršutiniškai pergyvena.

     Visa tai, kas šio straipsnio pradžioje buvo sakoma apie ilgesį, tinka suprasti meilės ilgesiui. Reikia pastebėti, kad didžiausia kančia yra tas ilgesys, kuris yra meilės abejojimų ar netikrumo paliestas, nes "meilėje abejoti ar tai nereiškia pradėti mirti? (H. Balzac). Anot rašytojo S. Žeromskio, tokie besiilgstantieji arba vienas jų gali šitaip jausti: "Tu esi Toluma, nepagaunama Toluma, kuri tiesia rankas į mano Ilgesį. Einame vienas prie kito — tai Toluma ir Ilgesys. Bet kada susitiks mūsų rankos ir kada įvyks stebuklas ir širdis įtikės, kad Toluma — tai ne legenda?” Tada mylįs jaučia, tartum sielą iš kūno negailestingai raunamą, ir ilgesys virsta nuolatiniu liūdesiu. Bet ir toksai stovis nekartą yra vylimasis prieš viltį, kai visas gyvenimas tampa įsiklausiusiu budėjimu ir laukimu. O jei meilė buvo didelė, tai ir pražuvus mylimam asmeniui iš akių, ji vis tiek ilgisi, nes nebuvimas sumažina vidutinę aistrą ir padidina didžiąją, panašiai kaip vėjas, kurs užpučia žvakę, bet išplečia gaisrą.

     Didžiulį ilgesį, beviltišką, atsiskyrimo persunktą kančios didumą geriausiai mūsų literatūroje vaizduoja A. Vienažindžio meilės dainos. Gal net pasaulinėje literatūroje sunku surasti kitą didesnę kančios įtampą už vaizduojamą jo dainose. Ar imsime "Sudiev, kvietkeli tu brangiausias”, kur dusliai vaitoja desperatiškas atsiskyrimo skausmas, ar "Kur prapuolė tas kelelis”, su jo gaivalingu ilgesiu, ar "Jau žvaigždė vilties žibėt nustojo”, kur nusiminimas virsta šiurpiu pasidavimu, kai žmogaus širdis akmeniu tampa, ar jo "Dainos mano”, su skrendančiais paguodos žodžiais mylimajai — visur randame švelniausio ir drauge galingiausio ilgesio jausmus.

     c) Neapibrėžtas ilgesys— tai tam tikra prasme abstraktus ilgesys. To ilgesio persunktos sielos yra subtiliausios, nes jų ilgesyje yra visi kilnūs ilgesiai. Anot lenkų poeto Tetmajer, tai yra "melsvos, tylios, susimąsčiusios sielos”. Neapibrėžtame ilgesyje siela visada ilgisi kažko geresnio, kilnesnio, gražesnio ir į biaurumą reaguoja grožio ilgesiu, į neteisybę — teisingumo pasiilgimu, į kiekvieną neigiamybę — teigiamybės troškimu. Tai tikrai sparnuotos sielos, kurios retai kada suglaudžia sparnus ir nurimsta, nes yra tiek priežasčių nerimauti ir kentėti!

     Tokiam ilgesiui užtenka bet kurios aplinkybės. Jį gali sukelti vakaro varpų skambėjimas, tolimos muzikos garsai, javų šlamėjimas laukuose, krentą medžių lapai, rudens gėlės, melancholiškos astros, langines daužąs vėjas, į langą barškiną lietaus lašai. Neapibrėžto ilgesio išraiška — tai Putino "Vai eičiau, aš eičiau”, kur nerimaujanti, kažko besiilginti širdis veržiasi "į naktį žvaigždėtą... į kryžkelius laukiamos laimės ieškotų”.

Gilioji ilgesio prasmė

     Ilgesys — tai rodyklė, rodanti kelio kryptį ir sakanti, kad turi būti ilgesio tikslas. Kaip visi upeliai ir upės galų gale suka į jūrą, taip turi būti ir visų mūsų suidealizuotų ilgesių bei svajonių jūra, kurioje turės nurimti kiekvienas ilgesys.

     Gal būt, pirmoji ilgesio prasmė yra palaikyti savo gyvenimą, nežiūrint kančių, nusivylimų ir smūgių. O. Milašius yra rašęs, kad "baisus dalykas, kai svajonė virsta tikrove”, nes tada ji tartum spalvotas muilo burbulas plyšta, ir nieko nelieka, tik nusivylimas. Laimingas, kas nuo tokios jį žudančios katastrofos gali nukreipti savo dvasios akis nauju ilgesiu ir tuo būdu toliau tikėtis, viltis ir gyventi.

     Ilgesys yra prasmingas ir tuo, kad įrodo žmogaus prigimties dvasingumą. Dažnai ilgesiai yra žmogaus nepasitenkinimas esama padėtimi ir įrodymas, kad ne žemei jis skirtas. Savo ilgesiais mes ieškome amžinybės laikinume. Ilgėdamasi dvasia sparnus ugdo. Kuo žmogus giliau mąsto ir jaučia, tuo jo ilgesiai gilesni, švelnesni, tuo jo dvasinė prigimtis turtingesnė. Kas dar nėra ilgesio patyręs, to širdis dar nėra pabudusi. Tiesa, šitokį dvasios turtingumą tenka apmokėti. Jei šv. Raštas tvirtina, kad pažinimo dauginimą reikia apmokėti kančia, tai ir gilų jausmą lydi neišvengiama kančia.

     Daugelis mąstytojų sako, kad giliausias ilgesio tikslas ir įprasminimas yra Dievas. Dažnai atrodo, kad Dieviškasis Auklėtojas mums leidžia kurį laiką skęsti apsigavimuose ir iliuzijose, kad, jas gyvenimui sugriovus, pasiilgtume Realybės. Tad gal kiekvienas ilgesys tikrumoje yra Dievo ilgesys? Gal visi ilgesių keliai, kad ir vingiuoti, kad ir klystkeliai, yra keliai į Dievą? Gal kartais toliausiai nuo Dievo yra tas, kuris nieko nesiilgi? Gal visi ilgesiai yra tik aukštesniais ar žemesniais tonais kartojimas tos pačios augustiniškos melodijos: "Sutvėrei mus Dieve sau, ir nerami mūsų širdis, kol neatsilsės Tavyje”.

     Mūsų giliųjų ilgesių kančią matuodama, viename savo eilėraštyje Raissa Maritain sako: "Mes mirštame iš bado, ilgėdamiesi realybės”. Ar Dievas kaip tik nėra toji realybė — tikrovė, o visa kita tik apsigavimas? Jei Milašius savo ypatingai jautriu gyvenimo stebėjimu ir patyrimu priėjo išvados, kad "kas tikrai myli, myli Dievą”, tad ar ta pačia gyvenimo logika vadovaudamiesi, neturime teisės sakyti, kad kas tikrai ir giliai ilgisi, tas ilgisi Dievo?

*   *   *

     Ilgesiais mes veržiamės iš savo dvasios namų, tai yra iš to nusistovėjimo ir nurimimo, iš patogaus pasitenkinimo tik tuo, kas iš namų lango matosi. Savo ilgesiais mes tuos namus paliekame, išeiname į nežinią, nežinodami, kas mūsų laukia. Ar tad tokiam stoviui išreikšti netinka pasakymas, kad "ilgesys klajoja gatvėmis”?