EDWARD F. FRY
PASKUTINIAISIAIS trejais metais (1959-1962) Mončys iškilo kaipo vienas iš nedaugelio autentiškų platesnių talentų šių laikų skulptūroje. Nebūdamas nei vaizdinis, nei "objet trouvė" estetikos skulptorius, jis realizuoja grynai plastinius skulptūros galimumus. O tai šiandieniniame skulptūros pasaulyje yra retenybė, nepalyginama nei Cesario dažnai vaizdinėm sąvokom, nei dadaistiniams Tinguely ir kitų darbams, nei ekspresionistiniams ir kai kada literariškiems motyvams sekančiųjų Giocometti įkurtą, o Richier tęstą tradiciją.
Visai skirtingai Mončys, kaip menininkas, kuria savo daug grynesnį, griežtesnį pasaulį, kuris, gal būt, iš pradžių yra sunkiau prieinamas, bet vėliau teikiąs daugiau pasitenkinimo. Tai grynos kūrybos pasaulis, kuriame santykiaujančios medžiagos įgauna simultaniškos muzikos savybes. Kaipo toks, Mončys yra Brancusi (ypatingai kaipo medžio skulptoriaus) ir kubistų dvasinis palikuonis. Jis studijavo kartu su skulptorium Zadkine, kuris, nors pats nekubistas, laikėsi jųjų daugelio idėjų. Ir vis dėlto Mončys, palyginus su Arp, Cauvin, Gilioli bei kitais, kurie paveldėjo ir tebetęsia šią formalinę grynumo idėją skulptūroje, turi tiek talento, kad sukuria visai nuosavą stilių. Jis labiausiai stengiasi organizuoti apimtis į sintezes, sudėtingesnes negu randama šių laikų skulptūroje. Tuo pačiu metu jis ieško didžiausio sąveiksmio tarp erdvės ir masių, suderinto su stipria akivaizdine kokybe kūrinio visumoje.
Šios skulptūros ekvivalentu galėtų būti kompleksas atvertų kristalų, sulietų ne matematiškai bet intuityviniai, ir taip erdvėje išdėstytų, kad sukuria apčiuopiamą plastinę fugą. Ta prasme Mončys yra vienas nedaugelio tikrų kubistų idealo sekėjų; tačiau jis kubistus pralenkia. Jo darbai neturi tikrų pavadinimų: jie yranuo mūsų pojūčių patirties pasaulio nepriklausomos tikrovės, architektūros, konkretumai. Jie patys yra nauji išgyvenimai mūsų žmogiškiems pojūčiams. Šio tikslo (kuris skiriasi nuo kubistų mene visada esančio rezidencinio nurodymo išoriniam pasauliui) jis siekia kartu su daugeliu šių laikų skulptorių. Tačiau išsiskirianti Mončio vertė — tai jo struktūrų kokybė. Kaip tik šiuo pagrindu yra vertinama skulptūra, ypač neobjektyvi skulptūra. Čia gi Mončys kaip tik pasižymi. Dėl šios struktūros aukštos kokybės jo kūriniuose jaučiamas monumentališkumas, kuris pastebimas net jo mažiausiuose darbuose, pvz. jo kūrinyje nr. 8, kurio aukštis tesiekia 10 cm.
Šio straipsnio autorius gimė Philadelphijoje, Pennsylvanijoje. Baigė literatūros studijas Princetono universitete bei meno istoriją Harvardo universitete. Dabar gyvena Paryžiuje, kur ruošia didesnę studiją apie dvidešimtojo amžiaus skulptūros pagrindus. Be to, atidžiai seka šių dienų meną Europoje ir Amerikoje.
Pasvarstykime dabar šiame žurnale pateiktus kūrinius. Figūra nr. 1, pabaigta 1959 m., yra labai svarbi tuo, kad su ja Moneys nusigręžėnuo visų savo ankstyvesnių ekspresionistinių ir retkarčiais religinių polinkių. Dabar jis tampa grynas skulptorius ir tuoj parodo savo sugebėjimą sukurti plastinę tikrovę, kuri yra griežta, bet ir tuo pačiu jusliniai ir intelektualiniai patenkinanti. Jo techniškas apvaldymas bei medžiagos pažinimas yra puikus, bet dar svaresnis yra jo sėkmingas apimčių bei erdvės sistemų sujungimas. Šiame ir kituose Mončio kūriniuose erdvė nėra neutrali: ji tampa apimtis arba savarankiška "negatyvi" masė; kaipo tokia ji yra stebėtojo tuoj pat bent intuityviniai suprasta; galutinis efektas yra visiškai akivaizdus. Šiame darbe Mončys paskelbia savo ateities kryptį ir apreiškia esmėje savo meniškuosius siekius. Figūra nr. 2 (baigta 1960) yra mažas, maždaug 35 cm. aukščio, alabastro kūrinys. Dvi dalys yra pakeltos taip, kad gali būti sukamos ant vertikalinės ašies. Apimties artikuliacija abiejose pusėse yra tokio grynumo ir matomo paprastumo, kad šio plastinio kaleidoskopo didelį komplikuotumą galima suprasti, vien tik pergyvenus vykusių vaizdinių taškų beribes galimybes.
Drožinėdamas medį, kaip laisviau apvaldomą medžiagą, Mončys yra drąsesnis pilnumos ir tuštumos kompozicijose (žr. nr. 3; 1960). Sėkmingai išnaudodamas dekoratyvines grūdų savybes, virš forminių bei dekoratyvinių interesų jis sukuria totemišką figūrą. Betgi jo savotiškai iliuzorinė savybė negali būti atskirta nuo įvairių apimčių forminių susikirtimų, staigių kampų, bukų projekcijų, staccato angų, arba visumos padalinimų į palaipsniui mažėjančius trečdalius; visom tom priemonėm yra sukuriama neraminančių abstrakčių įtampų serija.
Šio menininko kūryboje pastebima plati siekių skalė, įvairumas bei skirtingumas. Svarbiausia, kaip mes jau dalinai pastebėjome, jis savivališkai neužmeta idėjos parinktai medžiagai, bet išvysto formą pagal tam tikslui pasirinktos medžiagos fizinę prigimtį. Dėl to jo stilius randa įvairią išraišką pagal medžiagą, bet nėra visiškai medžiagos apvaldomas. Tai nėra paprastas formų vienpusis žodynas, bet verčiau fundamentalinis priėjimas prie formų sistemos organizavimo. Tokiu būdu bronzoje (žr. nr. 4; 1960) aiškiai pajuntame metalinę kompozicijos savybę staigiai besikaitaliojančiuose bei susikertančiuose ritmuose, smailių gumbų, panašių į grybus, staigiuose išsikėlimuose, ilguose dygliuotuose dryžiuose, besitęsiančiuose tarp išsipūtusių masių.
Be to, būdas, kuriuo ši skulptūra bandomai apima erdvę vidiniame narve, kalba apie charakteringą savybę kelių didelių bei svarbiųmedinių skulptūrų, padarytų 1961 - 1962 metais. Nr. 5 ir 6 (1961) apimtys apgaubia, bet kartu ir parodo vidinę erdvę. Vertikalinės masės yra įpiautos, švelniai nubukintos ir akcentuotos pakaitom su dryžiais. Įpiovos ir kitos angos sminga iki centrinės erdvės, tapdamos kontrastiniais rėmais prieš jas esančioms mažoms artikuliuotoms formoms visos skulptūros masėje. Tokiu būdu mes turime santykių kompleksą tarp erdvės ir apimties, tarp masės ir masės, tarp silueto ir silueto; gi kiekviena santykio arba organizuojančio principo rūšis veikia tarpusavyje.
Kai kurie Henry Moore kūriniai priartėja prie šios rūšies vidinės - išorinės skulptūros, bet Mončiui čia geriau pasiseka susintetinti formalinių elementų platesnę skalę, tuo būdu pasiekiant savitą vienkartinį, sudėtingai patenkinantį muzikalumą.
Pagaliau pažvelkime į paskutines svarbiąsias medžio skulptūras. Nr. 1 kompozicija yra šiek tiek panaši į ankstyvesnį darbą, bet yra labiau patobulinta. Formų sudėtingumas čia yra kondensuotas ir susintetintas taip, kad struktūros palyginamasis laipsnis yra pasiektas matomai paprastesnėmis priemonėmis. Tačiau, šalia to, šio kūrinio vidinės erdvės artikuliacija yra taip išdėstyta, kad ji tampa suprantama beveik taip pat kaip ir formų didesni išoriniai santykiai. Mončys šiame kūrinyje, parodydamas ir išspręs-damas skulptūros "vidinį - išorinį" po-tencialumą, pasiekia nepaprastą turtingumą, estetinį patenkinimą bei galimybes nuolatiniam monumentaliniam išvystymui. Ir kaip tik šiuose darbuose Mončys pradeda užimti vis svarbesnę vietą šių dienų skulptūros pasaulyje.
SKULPTORIUS ANTANAS MONČYS GIMĖ 1921 M. KRETINGOS APSKRITYJE. BAIGĘS KRETINGOS GIMNAZIJA, STUDIJAVO ARCHITEKTŪRĄ VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETE. PASITRAUKĘS Į VOKIETIJA, 1950 M. BAIGĖ FREIBURGO MENO MOKYKLĄ IR IŠVYKO GILINTI STUDIJŲ Į PARYŽIŲ, KUR MOKĖSI PAS SKULPTORIŲ O. ZADKINE. PASTOVIAI ĮSIKŪRĖ PRANCŪZIJOJE IR UŽSIIMA SKULPTŪRA. YRA SUKŪRES EILĘ MONUMENTALIOSIOS SKULPTŪROS DARBŲ, ATKREIPUSIŲ PRANCŪZŲ MENO KRITIKŲ DĖMESĮ. MONČIO KŪRYBA PASIŽYMI ORIGINALIA, SAVO STILIUMI LIAUDIES PRIMITYVIAM MENUI GIMININGA IR EKSPRESYVIA FORMA.
nr. 2
nr. 3
nr. 4
nr. 5
nr. 6
nr. 7
nr. 8