MOTINOS LAIŠKAS TRYLIKMETEI

"... niekuomet mes nebūsime taip tolimos viena kitai, kaip tuo metu. Aš galvosiu, kad tu dar vaikas; tu galvosi, kad aš sena. Abi klysime ir abi tai suprasime be žodžių... ’

MARIE F. C. C ARON

Iš prancūzų k. vertė J. Rudavičienė

     Laiškus, kuriuos dabar tau rašau, mano mažoji dukrele, tu skaitysi vėliau... Dabar tu turi 13 metų, geltonas kasas ir mintyse lotynų kalbos pamokas. Rašydama šiuos žodžius, aš girdžiu tave dainuojant skautų dainelę ir jaučiu tavo puikų nerūpestingumą. Bet metai praeis greitai. Dar truputis laiko ir tu turėsi 20 metų. Tuomet tu dainuosi madingo šokio meliodiją ir tu turėsi rūpesčius, kurie man bus nežinomi. Tu įeisi į gyvenimą, nieko manęs neklausdama, kaip tai jau padarė kitos, kurios įėjo pirm tavęs, galvodamos, kad jaunystė yra daug stipresnė už patyrimą. Ir tu būsi teisi...

     Tu būsi teisi, nes negalima išmokti gyvenimo. Perdaug dalykų skiria vieną generaciją nuo kitos. Skirtingi jausmai, papročiai ir net moralės supratimas. Ir niekuomet mes nebūsime taip tolimos viena kitai, kaip tuo metu. Mes nejausime to paties antagonizmo. Aš galvosiu, kad tu dar esi vaikas, tu galvosi, kad aš sena. Abi mes klysime ir abi tai suprasime be žodžių. Vienok mes būsime nemažiau nusistačiusios viena prieš kitą, nežiūrint kaip tatai bus skausminga mums abiems.

     Aš galvoju, kad, kai tas laikas ateis, aš daugiau nieko negalėsiu pasakyti tau, nesukeldama tavyje šešėlio. Todėl manau, kad geriau aš parašysiu tau dabar visa — nenoriu tau duoti pamokos moralėj (aš tavim pilnai pasitikiu), bet tave pamokyti praktiško humaniškumo. Juk negalima žinoti, nei kaip gyvenimas gali pasikeisti,... nei kaip ilgai jis truks. Gal būt, laikui bėgant, aš įgysiu kitą egzistencijos supratimą. Gal būt, manęs čia nebus, kai tu turėsi 20 metų.

     Be to, gal mažiau formalūs atrodys tau tie žodžiai, kurie bus atėję iš taip senai.

     Iš tų žodžių, kurie nuo šiandien yra tavo nuosavybė, tu paimsi tai, ką tu norėsi ir kada norėsi. Tu juos panaudosi pagal reikalą, visiškai viena, niekam to nežinant, ir tokiu būdu tu niekuomet nejausi, kad kas nors tave stebi ir savo rimtomis kalbomis tave moko, kaip tai yra įprasta sakyti “tavo labui”. Sakiniai, kuriuos aš tau rašau, neliečia kokio nors atskiro įvykio ir nėra parinkti kokiam nors aiškiam tikslui. Tu turi 13 metų, o juos aš skiriu jaunai merginai 20 metų. Todėl jie gali pavaizduoti tik bendrus samprotavimus.

     Skaitydama šias eilutes, nebijok rasti jose dogmatizmą: aš pasistengsiu visai paprastai duoti tau keletą patarimų apie laimę ir tave supažindinti su kai kuriais samprotavimais, kurie vargino mano pačios mažą, vargingą šio žemiško gyvenimo patyrimą. Tai yra dėl tavęs, svarbiausia, pamokyti tave, kurią aš matau taip intensyviai gyvenančią šalia manęs,... dėl tavęs, kurią aš jaučiu taip panašią į mane...

     Aš manau, kad, gal būt, tu ir pati viena prieisi prie išvadų, prie kurių aš priėjau, turėdama šį akiratį: bet tam atsiekti tau bus reikalinga daug metų, patirti daug smūgių ir nepasisekimų. Gyvenimas bėga greitai ir aš norėčiau tau padėti, kad tu negaištum laiko.

     Tai nėra joks vadovas, kuri aš tau siūlau šiandien. Niekuomet aš nepasakysiu tau: “Pasirink šį kelią, o ne aną”. Mano nurodymai bus tik verbalinė forma.

     Pasirink, atmesk, elkis pagal savo išmanymą su šiais žodžiais, kuriuos aš tau duodu... Bet niekuomet nepamiršk, mano mažyte, kad šiuose žodžiuose yra tai, kas man davė suprasti gyvenimą ir ji mylėti. Yra tai, kas man vadovavo vienokiam ar kitokiam veiksmui, vienokiam ar kitokiam jausmui... Yra tai, kuo aš pasiremdavau įvairiose gyvenimo aplinkybėse. Gal būt, aš ne visuomet buvau teisi, bet nemanau, kad aš visuomet klydau... Jei šiuose puslapiuose bent vienas sakinys atneš tau nors vieną momentą laimės ar nusiraminimo, mano laikas nebus sugaištas... Aš tau juos aukoju, mano mažyte, su visa savo meile ir visu mano pasididžiavimu, turėdama tave kaipo dukrą.

     Mylėk gyvenimą su susižavėjimu...

     Nieko nėra gražesnio, kaip tas sugebėjimas galvoti, jausti, mylėti ir kentėti, duodant sau iš to atskaitomybę. Nes tu turi gyventi sąmoningai, pilnai, visa savo fizine ir dvasine būtybe... Nebijoti nei šalčio, nei vargo, nei liūdesio... Priešingai, priimk visa tai, kaipo gražiausią praturtinimą, kokį tik tu gali įsigyti. Tu dar esi perdaug jauna, kad galėtum žinoti, ką tau gali duoti kai kurie skausmai, kai jie yra priimami be rezervuotumo tokie, kokie jie yra, nedidinant ir nemažinant jų. Skausmas — tai lyg kastuvas, kuris išjudina žemę, padarydamas ją našesne.

     Priimk visa tai ne per jautriai. Gyvenimas yra toks trumpas... Ir kai tu prieisi prie momento, kai pradėsi žiūrėti atgal, tu pajusi paniką, kuri tave apims, galvojant apie pražuvusias valandas. Aš nekalbu apie svajonių ar pramogų valandas. Tos valandos nevisuomet yra pražuvusios. Aš galvoju apie tas stagnacijos valandas, kai verkiama dėl ko nors, kas nebegrįžta... Ko negalės tau grąžinti nei žmogiška, nei dieviška jėga, nes egzistencijos ratas niekuomet nesisuka atgal... Aš galvoju apie tas valandas, nes jos yra beprasmės. Gailėtis, verkti, dejuoti... Tai yra lyg iš anksto truputį savęs atiduoti mirčiai... Nebendrauk su tomis valandomis; neleisk joms virš tavęs viešpatauti; jei tu neturėsi ką veikti, o tik dejuoti, pagalvok, kad tikriausiai kur nors yra kas nors reikalingas tavęs, tavo fizinės ar moralės pagalbos — tu jį surasi visuomet, jei tu turėsi valios jo ieškoti, ir tokiu būdu tu būsi išgelbėta...

     Negaišk, visuomet žiūrėk pirmyn, niekuomet atgal... “Bet prisiminimai?” — sakysi tu man... Aš manau, kad niekas kitas nesukūrė tokio prisiminimo ir prisiminimų kulto, kaip aš. Iš jų aš padariau ką tai gyvo, kas eina žingsnis į žingsnį šalia manęs: aš galiu ištiesti jiems ranką, jei tik turiu norą ir reikalą. Daryk taip, kad tau nereikėtų pasukti galvos, kai tu norėsi juos pastebėti... Sujunk savo senus prisiminimus su tuo, ką tu dabar išgyveni... Sujunk šiuos metus su praėjusių metų gimtadieniais, kad kiekviena diena atneštų tau kuo didesnį indėlį į tavo didžiausią turtą. Bet nepatikėk to savo nuosavai atminčiai, jei tu norėsi tai išsaugoti; jei, norėdama pažadinti prisiminimą, tu būsi priversta pajusti kvepalų kvapą ar skaityti žodžius — tas prisiminimas bus netoli mirties, nes jis egzistuoja tik mirusių daiktų palaikomas. Realybė, kurią tu jam duosi, bus nenatūrali: iš jo tu padarysi paveikslą, bet ne prisiminimą...

     Aš tau sakiau: žiūrėk pirmyn. Aš dar pridėsiu: žiūrėk su didžiausiu pasitikėjimu; tu niekuomet nesutiksi daugiau, negu tu turėjai sutikti,... niekuomet mažiau. Egzistencija tai yra puikios svarstyklės, ant kurių padėklo harmoniškai išdėstyti mūsų skausmai ir džiaugsmai sudaro puikią lygsvarą... Kitų gyvenimo tu matysi tik vieną puslapį: iš to vieno puslapio tu spręsi, ar jie laimingi ar nelaimingi, turtingi ar vargšai; ir tu galvosi, kad likimas jiems tai lėmė amžinai, nuo jų gimimo dienos ligi mirties... Priešingai, žinok, kad nėra džiaugsmo, kuris nebūtų apmokamas skausmu, ir nėra skausmo, kuris nebūtų kompensuojamas džiaugsmu, o tai, kas yra tiesa kitiems, yra tiesa ir tau... Šis įsitikinimas bus patvirtintas taip dažnai, kaip pati norėsi. Tačiau aš trokštu, kad jis neleistų tau būti vienai iš tų, kurie tikisi ne ateisiančios laimės, bet nelaimės. Todėl tau trokštu, kad tavo gyvenime visuomet būtų bent koks džiaugsmas, kurio tu tikėtumeis ateinant... Aš norėčiau, kad jame tu rastum sau prieglaudą tamsiose valandose, savo svajonę— liūdnose... ir papildomą pagrindą laimei — laimingose... Ir jei dėl kurios nors priežasties tavo viltis neišsipildys, tau pasiliks prisiminimas to laukimo ir to džiaugsmo, kurį tu sukūrei savo nuosava valia...

     Tokiu būdu priimdama skausmus, būk įsitikinusi, kad ateis džiaugsmas, ir, turėdama iš vienos pusės savo prisiminimus, o iš kitos — savo viltis, tu galėsi ramiai eiti gyvenimo keliu...

Jaunimą iki 20 m. amž. kviečiame dalyvauti konkurse, kuris baigsis vasario 10 d. (žr. 3 viršelio psl.).