MARIE F. C. CARON

Iš prancūzų k. vertė J. Rudavičienė

    Sena poema nusako, kad Dievas, išvarydamas žmogų iš žemiško rojaus, jo pasigailėjo ir, kaipo kompensaciją, davė jam darbą... Bet su ironija ta poema prideda, kad žmogus nesuprato Dievo begalinio gerumo.

    Aš norėčiau, kad tu, būdamas dar labai jaunas, suprastum tą puikią dovaną žmogui — pamėgimą dirbti. Aš norėčiau, kad tu žinotum, kad nėra tikros ir harmoniškos egzistencijos, nėra realios nepriklausomybės, jei tai nėra pagrista darbu. Nuo jo vieno priklauso laimė, ta pastovi laimė, kuri sukuriama savo nuosavomis rankomis ir savo nuosavo valia...

    Kiekvienas turi savyje darbo pamėgimą; kartais jis pasireiškia netvarkingoj ar neveiksmingoj formoj, kartais jis išviršiniai atrodo kaip nieko neveikimas. Bet nereikia apsirikti; toks elgimosi būdas yra tiktai ženklas sumišusios lygsvaros arba nagrinėjimo. Nieko neveikiantis žmogus niekuomet nėra laimingas: jis yra nepastovus, kuris kenčia dėl savo nepastovumo, nežiūrint viso to, ką jisai apie tai galės sakyti ir ką apie tai bus galima galvoti...

    Pradedantis gyventi žmogus, tai yra vaikas, instinktyviai turi pamėgimą dirbti. Pas ji tai pasireiškia žaidimų forma, bet i tai jis įdeda tokį užsidegimą, tiek pastangų, tokį realų norą tai puikiai atlikti, jog yra neįmanoma neįžiūrėti tame darbo paveikslo.

    Saugok nuo vaikystės tą dvasinį stovį, iš ko susideda darbas — tai yra džiaugsmą ir žaidimą, ir tu būsi teisus; žiūrėk į jį ne kaip į sunkią prievolę, bet kaip i suklestėjimo ir moralinio praturtėjimo galimybę, kaip į forma, daugiausiai įrodančia tavo gyvybingumą ir inteligenciją, kaip  tikriausia priemone neeikvoti veltui tų trumpų valandų, kurias mums duoda gyvenimas.

    Visu pirma tai yra valios klausimas, nes jaunas žmogus yra viliojamas malonumo ir nerūpestingumo, kurie dažnai yra ta pavandeninė uola, i kuria sudūžta pamėgimas dirbti. Aš norėčiau, kad tu turėtum jėgų tam atsispirti; tam yra reikalinga, kad tu turėtum, pirm negu koki kitą jausma, pagarbą darbui.

    Pagarbą savo darbui pirmiausia. Niekuomet nesutik jo paaukoti dėl pramogos. Priešingai, paaukok jam visus tuos menkniekius, kuriais apkraunamas gyvenimas, visas tas tuščias valandas, kurios neduoda nieko nei protui, nei širdžiai, visas tas pareigas, kurioms niekas tavęs tikrai neįpareigoja... Jei tu nesielgsi tokiu būdu, tu niekuomet nebūsi laimingas, nes visą savo gyvenimą tu bėgsi paskui džiaugsmą, kuris išnyks, palikdamas tau tik gailestį ir kartelį dėl sugaišto laiko... Ir kada tu pastebėsi, kad tą džiaugsmą, kurio beieškodamas tu išsekai ir fiziniai ir moraliniai, tu jį tikriausiai būtum radęs darbe — tuomet gali būti jau pervėlu ir tu turėsi plėšiantį įspūdį, kai pasijusi tuščiomis rankomis, veltui praleidęs visas tas galimybes, kurias gyvenimas tau buvo davęs...

    Turėk pagarbą savo darbui, bet taip pat turėk ją ir kitų darbui, nežiūrint koks jisai bebūtų; netrukdyk jo savo kalbomis ir nevaržyk jo savo užsibuvimu, o kas svarbiausia, neturėk jam neapykantos. Gerai atliktas darbas, tvarkingai išpildytas ir sąžiningai užbaigtas, visuomet yra gerbiamas. Niekuomet nepamiršk, kad vienintelis tikras pranašumas vieno asmens už kitą yra tiktai tame, kaip vienas atlieka savo pareigas, palyginus su kitu; visa kita yra tiktai fasadas, tinkąs apgauti neišmanėlius. Yra tiek pat vertinga gerai išpildyti virtuvės receptą, kaip ir mokėti parašyti operą. Nėra žemos darbo rūšies; yra tiktai nieko neveikimas, kuris yra nepakenčiamas...

    Jokiose darbo aplinkybėse neimk dėmesin vien tik to, ką jis tau gali duoti piniginiu atžvilgiu. Jei tu turėjai džiaugsmą jį atlikti, pasididžiavimą puikiai jį išpildyti, tu jau gavai dalį savo atlyginimo ir, gal būt, pačią gražiausią, savo paties dėka. Puikus pavyzdys yra šeimos motina. Nėra nei sunkesnio, nei labiau užimančio darbo, neatnešančio nei pinigo, nei garbės... Vienok, aš manau, nė viena moteris neatiduotu viso pasaulio turtų už vienintelį atlyginimą, kurį ji gauna per visą savo pasiaukojimo gyvenimą: savo vaiko šypsnį ir dvi šviežias rankas aplink savo kaklą...