HUGH EDWARDS
NIEKADA nepamiršiu ano žiemos vakaro, kada pirmą kartą pamačiau Tėvo Kezio kūrybos darbus Lietuvių Jaunimo Centre Čikagoje. Po kelionės sniegotos, mano įsivaizdavimu, lietuviškos žiemos metu, atradau nuostabią parodą fotografijų, atitinkančių mano nuomonei apie puikų lietuvišką meistriškumą ir techninių priemonių pagarbų vartojimą. Tačiau vis iš naujo peržvelgiant tuos paveikslus man didžiausią ir nebeišdildomą įspūdį paliko tai, kad jie apreiškė patį autorių ir jo santykį su pasauliu. Buvo tikrai džiugu matyti fotografijas, kurios nekėlė nesuprastų ir iškreiptų problemų (atrodo, kad kiekvienam sunkiam laikotarpy žmonės nori dauginti problemas, gal būt, tam, kad išsiblaškytų ar nesvarstytų tų, kurios yra reikšmingesnės, neatmestinos, su jais visada liekančios; dažnai mes išpučiame visai nė nekentėjusių žmonių teigimus apie jų tariamą kančią). O čia prieš mus buvo tiesus žmogus, atskleidžiąs naują tikrovę, kuri, vis artimiau su ja susipažinus, atrodė lygiai reali, o gal net realesnė už kitas. Šios fotografijos reprezentuoja filosofiją, kuri gali drąsiai stoti prieš bet kokį trapų laikinumą ir kuri iš už baimės ir nusivylimo šydo remiasi pagrindinėmis tiesomis.
Daugumas tų paveikslų buvo iš Europos; tik keletas— iš Amerikos.
Pereitą rudenį buvo suruošta kita fotografijų paroda, vien iš pasaulinės Niujorko mugės. Nenuvertinant ankstyvesniųjų paveikslų tenka pastebėti, kad ji atskleidė nuostabią pažangą tiek objektų atrinkimu, tiek į juos žvelgimo asmeniškumu. Pasaulinėj mugėj buvo padaryta astronominis skaičius nuotraukų— ir jų bus dar daugiau, tačiau net žymių profesionalų darbai nerodo nieko, kas verstų jais gėrėtis. Tėvas Kezys įsijautė į pasaulinę parodą panašiai, kaip gabus kompozitorius įsijaučia į fugai parinktą temą. Vertingiausia, ką jis mums čia davė — tai jo nuostabiai objektyvus (ne indiferentiškas) žvilgsnis. Tos fotografijos yra nuo kitko nepriklausą objektai, pristatantys rodomus dalykus, kaip niekas iš mūsų jų nematytų ar net neapmąstytų. Lauktina, kad tie paveikslai būtų tik overtiūra jo tolimesnių darbų, kuriais Tėvas Kezys mums apreikštų Ameriką per savo žvilgsnio prizmę, tuo būdu praplėsdamas mūsų pačių akiratį aplink mus.
Šioje Meno Instituto parodoje yra padaryta kruopšti atranka iš visų Tėvo Kezio darbų. Čia rodomų fotografijų rinkinys pakankamai įrodo jų fotografuotojo tikslą ir neklaidų sugebėjimą šį tikslą atsiekti. To pasėkoje gaunamas reikšmingas skaičius harmoningų teiginių, kuriems nereikia disonansų ar pertempimų apreikšti neribotus juodų -baltų tarpsnių pasikeitimus. Spalvos čia perduodamos taip pat juoda-balta priemonėm, tevartojant jas ne spektru, bet abstrakčiai. Čia viena forma nėra pigiai pakeičiama kita taip, kad vienas objektas sugestijonuotų kitą (kas yra vienas mėgiamųjų modernaus meno triukų); simbolizmo čia beveik visai nėra. Dėl to objektai atlieka tik savo natūralius ir teisėtus vaidmenis. Svarbiausia, kad tai yra fotografijos, o ne tariamų abstrakčių paveikslų faksimilės ar reprodukcijos.
Jose nėra jokios žymės nereikalingo ar tyčia daromo eksperimentavimo: priemonės parengiamos ne dėl to, kad malonu jas vartoti, bet kad jos tinka tam, ką menininkas nori išreikšti. Objektas, jo teigimas ir galutinė išraiška yra lygiai vienodai išvystyti taip, kad jie nėra ištraukiami per dinamišką išvystimą, bet sudaro vienumą. Kompozicijos sukuriamos didelėmis ir paprastomis formomis. Dažnai puikiai panaudojami siluetai— ne pademonstruoti tamsos dominuojančią savybę ar jėgą, bet akcentuoti šviesos tyrumo variacijas: objektai artimose ir tolimose distancijose padedami vienas šalia kito taip netikėtai, kad kartais sukuriama iliuzija, tarsi jie būtų toj pačioj plotmėj, o figūrų judesiai ant laiptų ir keltuvų dažnai primena Dantės pragaro, skaistyklos ar dangaus kelionę erdvėje.
Tai fotografijos, pajėgios nuvesti į sudėtingą kontempliacijos filosofiją. Tačiau jos kalba kiekvienam ir džiugina kiekvieną, nes jos yra paprastos, autentiškos ir savyje slepiančios gilų ir neišblaškytą pergyvenimą.
HUGH EDWARDS, Čikagos Meno Instituto fotografijų skyriaus kuratorius, parašė šį straipsnį specialiai mūsų žurnalui, tebevykstant Algimanto Kezio, S. J., parodai tame institute šių metų V. 22— VII. 18.
Pereito ir šio numerio nuotraukos— iš tos parodos.
