ANTANAS SAULAITIS, S. }.

     Pirmieji krikščionys, susirinkdami švęsti Viešpaties vakarienės, aukos ir puotos, natūraliai prijungė prie Kristaus duotos Eucharistijos jiems žinomų hebrajų ar pagonių liturginių elementų. Pirmoji dabartinių Mišių dalis nuo įžangos ligi aukojimo, vadinama žodžio iškilmėmis, yra panaši į Kristaus laikų sinagogos pamaldas, kurios buvo Šv. Rašto skaitymo, giesmių-psalmių, pamokslo (žr. Luko 4:17-22) ir maldų pynės. Jos gryniausia forma išliko Didžiąja. Savaitę ir Velykų išvakarėse — vigilijoje. Panašiai išsivystė ir brevijorius, bažnyčios bendroji malda: iš psalmių, skaitymų, giesmių, maldų, kaip, pvz., mišparai. Mūsų laikais ima plisti įdomi bendruomeninės maldos forma, šventraščio vakarai, Europoje žinomi jau bent dvidešimt metų. Šventraščio vakarus mini bažnyčios vyskupai, skelbdami Antrojo Vatikano Suvažiavimo liturgijos konstitucijoje: “Šventraščio pamaldas švęsti skatinama ypatingai didesnių švenčių išvakarėse, kai kuriomis Gavėnios ir Advento dienomis, sekmadieniais bei šventėse” (I, 35, 4). šventraščio vakarai (angl. — Bible devotion, Bible vigil; vokišk. — Bibelandacht; pranc. — veille biblique) populiarėja parapijose, krikščioniškos veiklos sąjūdžiuose, bet ypatingai gimnazijose, universitetuose ir jaunimo organizacijose, atspindėdami ir plėsdami atgimusi krikščionių susidomėjimą Šv. Raštu, katekizacija, liturgija ir krikščionių vienybe; vienu žodžiu, tai viena mūsų amžiaus krikščionių atsinaujinimo išraiškų.

Ant. Saulaitis, S. J., šiuo metu studijuoja chemiją Bostono Kolegijoje (JAV), o vėliau mokysis teologijos, ruošdamasis tapti kunigu.

     Literatūros ir meno vakarai bei minėjimai artimi šventraščio vakarų formai. Pagrindinė vakaro mintis, surišta su švente ar progos reikšme, jungia skaitymus, pastabas, dalyvių pasireiškimus, o forma pritaikoma dalyviu amžiui, išsilavinimui, sudėčiai.

     Šventraščio vakaras dažnai pradedamas giesme, kurios metu procesijoj įžengia kunigas, skaitytojai ir ministrantai su žvakėmis. Šv. Rašto knyga pagarbiai padedama ant altoriaus ar ant stalo. Visiems susėdus, skaitytojas perskaito Šv. Rašto ištrauką, po kurios visi dalyviai sukalba ar gieda atitinkamą psalmę. Toji psalmė išvysto ar atsako į skaitymo skelbtą mintį: jeigu skaitymas paimtas iš Pradžios knygos apie pasaulio sutvėrimą, tinka šlovinga (pvz. 148) ar Dievo pasaulio grožį (pvz. 104) mininti psalmė. Tada kunigas taria 5-10 minučių žodį, pritaikydamas beamžį Dievo žodį susirinkusiai bendruomenei, kuri vėliau tyliai mąsto ir meldžiasi. Visų asmeninės maldos ir viltys suvedamos į eilę litaninių prašymų, kuriems dalyviai atsakydami pritaria. Kunigas visų vardu kreipiasi į Dievą sutelktine malda, dažnai savais žodžiais.

     Neretai šventraščio vakarai yra visai neformalūs — kambaryje ar klasėje — be ceremonijų, išskyrus tik patį Šv. Raštą, padėtą dėmesio centre.

     Savo biblinių polinkiu ir liturgine dvasia šventraščio vakarai išvengia subjektyvizmo, charakteringo privačiam pamaldumui, o laisvu turiniu ir lanksčia tvarka — formalizmo ir atstumo, kuriuo gal pasižymi dar neatnaujinta oficialioji malda. Kadangi vakarus ruošti ir juose dalyvauti gali kiekvienas, šventraščio pamaldos yra priemonė susipažinti su Šv. Raštu: jo turiniu, prasme, tikslu, dvasia, žodynu, o ypatingai su psalmėmis (žr. liturgijos konst. #90). Nors šventraščio vakarai nėra liturgija griežtąja prasme (kaip yra Mišios ir brevijorius), jie duoda progos įsigilinti į liturginio atnaujinimo reikšmę, veiksmus, liturginių ženklų tikrovę, pasauliečių veiklų vaidmenį Bažnyčios maldoje.

     Neįtempta ir jauki eiga, giesmės ir psalmės, teigiama kunigo žodžio - pastabų kryptis ir sintetinė, suglausta, suprastinta, džiaugsminga pažiūra į krikščionybę primena jaunos krikščionybės kerigmatinį gyvumą, kuriuo Geroji Naujiena perduodama iš kartos j kartą. Ekumeninė plotmė visai atvira, nes kartu su katalikais dažnai dalyvauja Įvairūs kiti krikščionys bei žydai, klausydami visų paveldėto Dievo žodžio, melsdamiesi visiems pažįstamais psalmių ir šventraščio maldų žodžiais.

     Turinys priderintas vakaro temai, kuri gali suktis apie sekančios dienos šventę (pvz. Sekminių išvakarėse), apie liturginį laiką (gavėnią, adventą), sakramentus (prieš išpažintį, Sutvirtinimą ir kt.), religinį ar tautini įvykį ar šventę (Nepriklausomybės dieną, Padėkos dieną Amerikoje, Kariuomenės šventę), organizacijos ar sąjūdžio dvasią bei tikslus (ateitininkų, skautų, profesinių draugijų), ženklą ar daiktą (duoną, kryžių) , nuotaiką bei ryžtą (džiaugsmą, tikėjimą, sunkiose gyvenimo dienose), ar ir ypatingą intenciją (už mirusiuosius, už krikščionių vienybę ir kt.).

     Kame glūdi šventraščio vakarų patrauklumas, ypatingai jaunuomenei? Šventraščio vakarai papildo liturgiją ir yra priemonė įsigilinti į tyrą krikščionybę, kurios šių laikų mąstą žmonės (įskaitant naująją kartą) ieško. Labai vykusiai suderindami atsinaujinančios krikščionybės ūpą, dvasią ir kryptį, jie papildo tai, ko ilgą laiką trūko ir trūksta Vakarų liturgijoje — gimtosios kalbos, aktualaus artumo, savaiminio lankstumo, progos reikšmingiau dalyvauti, nedirbtinio jaukumo, jausti žmogišką ir savą kunigą. Įvairūs jaunimo sąjūdžiai ir organizacijos šventraščio vakarus laiko tikra programos dalimi, įpindami paskaitų bei diskusijų ar baigdami dienos darbus šia bendruomenine malda, kurioje kiekvienas gali nuoširdžiai pasireikšti, pajusti Dievo šeimynos vienybę šiame būrelyje, klausančiame Dievo žodžio, veikiančiame šiose sąlygose savu būdu — už pilietines teises, krikščionių vienybę, meilę tarp žydų ir krikščionių.

     Iš pusšimčio šventraščio vakarų man akyse tebestovi šešiasdešimties įvairių tikybų visaip apsirengusių studentų būrys, po dienos darbų parkuose ir apleistuose miesto kvartaluose susirinkęs nedažytame rūsyje Bostono juodukų kvartale karštą šios vasaros vakarą, taip giliai būreliais nagrinėdamas socialinius Bažnyčios sunkumus ir užbaigdamas savo organizacinę programą Gerosios Naujienos apmąstymu — “Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus”, klausydamas trijų savo narių pamokslėlių ir giedodamas psalmę po psalmės, kol išsiskirstė, užkandę pyragaičių ir kavos. “Religinės diskusijos ir malda — integrali mūsų programos ir veiklos dalis”.

Lietuvių tarpe šventraščio vakarai dar beveik nežinomi.