Šiais laikais Katalikų Bažnyčiai persvarstant daugelį dalykų, tarp kitų kyla klausimas ir apie muziką. Iki šiol muzika Bažnyčios kulte buvo užėmusi svarbią vietą. Kaip bus ateityje? Kai kas, Mišiose įvedus bendrą meldimąsi balsiai, suabejojo, ar muzikai ir giesmėms bebus suteikta priderama vieta. Taip pat kyla kitas klausimas, kaip yra su lietuviška religine muzika šiame pasikeitimų laikotarpyje.
Atsakant į pirmąjį klausimą, tenka cituoti Visuotinio Bažnyčios suvažiavimo liturginę konstituciją, kurios visas atskiras skyrius pašvęstas liturginei muzikai: “Visuotinis Bažnyčios muzikinis palikimas yra nepaprastos vertės turtas... Bažnyčia gregorijinį giedojimą laiko ypatingai tinkamu romėniškajai liturgijai. Todėl, atsižvelgiant lygiai i kitas sąlygas, jam turi būti duodama pirmenybė liturginėse pamaldose... Žmonių religinis giedojimas turi būti prityrusiai puoselėjamas”. Skatinama steigti vyskupijų komisijas liturginės muzikos reikalams, o taip pat raginamas “nesudėtingų melodijų vartojimas mažesnėse bažnyčiose”.
Pagal šias direktyvas, daugelyje kraštų jaučiamas pagyvėjęs susidomėjimas religine muzika. Balsiai kalbamose Mišiose paliekama vietos giesmėms. Kuriamos giedamos Mišios tautiniais motyvais ir melodijomis (pvz. afrikiečių “Missa luba”,' argentiniečių “Missa criolla”). Neseniai įvykęs Tarptautinis Bažnyčios Muzikos Kongresas, popiežiaus Pauliaus VI pavadintas “Bažnyčios gyvastingumo ženklu”, karštai diskutavo, ar liturginei muzikai nustatyti griežtas ribas, ar palikti atviras duris eksperimentuoti.
Šiuo metu Katalikų Bažnyčioje: 1) muzika yra vertinama kaip Dievop kelianti priemonė (ir todėl savo svarbos nepraras); 2) ją siekiama priartinti prie žmonių (pvz. liaudies Mišiose — “folk Masses”); 3) eksperimentuojama jos efektingumui surasti ir 4) jos netinkami pasireiškimai sustabdomi (pvz. Vokietijoje buvo uždrausta bažnyčiose groti džazo muziką). Tuo būdu negalima sakyti, kad ateities Bažnyčioje muzika nustos savo svarbos; tik siekiama ją geriau pritaikyti žmonėms ir Mišių prasmei.
Bažnytinei muzikai nenustojant savo svarbos, kokia yra jos padėtis mūsų, lietuvių, išeivijoje (neturėdami duomenų, negalime čia svarstyti jos padėties okupuotoje Lietuvoje; tik galima spėlioti, kad ji yra liūdna)? Trumpai atsakant, tenka pripažinti, kad bažnytinės muzikos nėra pakankamai ir tai yra mūsų pačių pajuntama.
Jaučiamas tiek giesmių, tiek giedamų Mišių gimtąja kalba trūkumas. Lietuviai, beveik be išimties, mėgsta giedoti. Tačiau šiuo metu jaučiamas giesmių trūkumas tiek kiekybės, tiek kokybės atžvilgiu (“Laiškų Lietuviams” anketos užpildžiusiųjų žodžiais, “giesmių repertuaras labai skurdus,... dauguma jų yra... be gyvasties,... be didesnio įsijautimo”; pageidaujama palikti tradicines giesmes, bet kartu kurti ir naujų: “būtų pats laikas turėti naujų, su gilesniu įsijautimu sukurtų giesmių”).
Nėra nei kaip reikiant lietuvių kalba giedamų Mišių. Į akis labai krito faktas, kad ką tik įvykusiame religiniame lietuvių kongrese Washingto-ne koplyčios šventimo pamaldose Mišios buvo giedamos ne lietuvių, bet lotynų kalba. Žinoma, pereinamoje stadijoje ne viskas suskumbama. Visgi vietinio pobūdžio pastangos krenta taip pat dėmesin: kai kuriose gyvesnėse parapijose chorvedžių pastangomis Mišios jau giedamos lietuviškai (pvz. Giedraičio — Čikagoj Marquette parke; Skridulio — Cicero; kun. Jurkšto — Toronte ir kitur).
O visuomenės pageidavimas prasiveržia ten, kur jam suteikiama proga prasiveržti. Pavyzdžiui, grupėms pademonstravus argentiniečių liaudies motyvais parašytas Mišias — “Missa criolla”, trys penktadaliai suaugusiųjų ir beveik visi studentai pasisakė, kad tokia muzika religiniu atžvilgiu yra tinkama; apie trys ketvirtadaliai suaugusiųjų ir beveik visi studentai pareiškė, kad jie tokią giedojimo muziką mėgsta ir norėtų tokios bažnytinės muzikos lietuvių liaudies motyvais.
Tarp norų ir išsipildymo beveik visada yra skirtumas. Tik kartais tas skirtumas yra didesnis, negu turėtų būti. Atrodo, kad taip yra kaip tik dabar bažnytinės muzikos atveju mūsų išeivijoje šiame pereinamajame Bažnyčios laikotarpyje. “Muzikos Žinios”, trumpai užsimindamos apie “Laiškų Lietuviams” skelbiamą giedamų Mišių konkursą, tą skirtumą pavadina net “šios rūšies literatūros badu”. Tą badą bus galima panaikinti tik bendromis kūrėjų ir visuomenės pastangomis, sudarant tiek medžiagiškai, tiek dvasiškai palankias sąlygas kūrėjams kurti. Čia lietuvių išeivių visuomenė galėtų sekti Bažnyčios pavyzdžiu: bažnytinę muziką vertindama, remdama jos kūrėjų pastangas ir suteikdama galimybės jiems išmintingai eksperimentuoti.
Kęstutis Trimakas,S. J.
a�� u��S`LTą įsigyti?
A. Grauslys
šryŲio�S`LT”.
Tiesiog nuostabu, iš kur gali atsirasti tokia tamsi ryšių ministerija, kuri drįstų kėsintis sužaloti nepakartotiną žmogaus kūrybos genijaus ir šimtmečių tėkmės suformuotą istorijos, estetikos ir architektūros ansamblį. Jei neišsilavinusių centro biurokratų sukurta problema nebus patyliais likviduota ir bus toliau mėginama sužaloti Vilniaus miesto istorinį kultūrinį palikimą, kils rimtas reikalas susidariusią padėtį iškelti už lietuvių visuomenės ribų.
“PAGAMINTA TSRS”
Dvi didelės apimties lietuvių grafikos parodos šiuo metu keliauja per eilę Lenkijos ir Jugoslavijos miestų. Į Rytų Vokietijos Erfurto miestą yra nusiųsta lietuvių keramikos, tapybos ir grafikos darbų paroda.
Vilniuje, Vingio parke, beveik visą mėnesį veikė Pabaltijo respublikų suvenyrų paroda. Lietuviški suvenyrai — miniatūrinės klumpaitės, gintaru inkrustuotos statinaitės, tautiniais ornamentais išrašytos dėžutės ir kt. yra eksportuojami į Lenkiją ir Rytų Vokietiją. Yra gauta užsakymų iš Kanados. Origanalūs iš medžio pagaminti žemaitiški suvenyrai keliaus į Montrealyje įvyksiančią tarptautinę parodą.
Eksportuojama iš Lietuvos ne vien tik suvenyrai, bet ir mokykliniai baldai į Jemeną. Tik kažin ar kas Jemene žino, kad baldai pagaminti Lietuvoje, nes ant jų užrašyta “Pagaminta TSRS” (“Tiesa”, 1966, 217 nr.).
IŠ LENKIJOS
Vilniuje neseniai baigėsi lenkų knygos dekada. Susidomėjimas ir paklausa lenkiškoms knygoms buvo didelis. Parduota apie šeši tūkstančiai knygų ir dar teko papildomai užsakyti du tūkstančius geriausių leidinių. Pagal “Tiesos” pranešimą, skaitytojai labai pirko “Mažąją populiariąją enciklopediją nuo A iki Z”, “Mažąją antikinės kultūros enciklopediją”, lenkų literatūros klasikus ir šiuolaikinius Lenkijos autorius, meno ir architektūros albumus. Šalia knygų buvo pardavinėjamos lenkų kompozitorių kūrinių gaidos ir plokštelės. Knygų dekadai pasibaigus, Vilniaus ir Kauno kino teatruose prasidėjo lenkų kino festivalis, skirtas Lenkijos valstybės tūkstantmečiui.
NEREKLAMUOJAMA
Rugsėjo mėnesį įvykusioje Leipcigo tarptautinėje mugėje, šalia Berlyno, Paryžiaus, Vienos ir Varšuvos madų, buvo demonstruojami Vilniaus madų modeliai. Anot L. Stepanausko pranešimo (“Tiesa”, 1966, 213 nr.) buvo šiltai priimti Vilniuje pagaminti vakariniai rūbai. Paryžietė madų žurnalistė Beatričė Lo pareiškė: “Stebėtina, kad jūsų modelių namai neįvertina reklamos ir mados populiarizavimo priemonių. Jie atvyko be specialių nuotraukų, skirtų užsienio spaudai, be prospektų. Ypač būtų įdomu gauti puikiu modelių atvaizdų Lietuvos aplinkos fone. Asmeniškai man labai patiko modelis — Šefas kviečia. Toks modelis tuojau paplistų Paryžiuje”.
NE LIETUVAI
Lietuvos sporto klubo “Žalgiris” irkluotojai, kaip ir ankstyvesniais metais, skina laimėjimus. Rugpiūčio gale Amsterdame įvykusiose Europos moterų akademinio irklavimo pirmenybėse Vilniaus žalgiriečių aštuonvietė laimėjo antrą vietą — sidabro medalį. Rugsėjo vidury Jugoslavijoje įvykusiame pasaulio akademinio irklavimo pirmenybėse Vilniaus “Žalgirio” vyrų keturvietė laimėjo taipogi sidabro medalį. Deja, tų laimėjimų kreditas neina Lietuvai, nes, kaip ir už eksportuojamus baldus Jemanan, kreditą gauna TSRS. Sovietų keliomis kalbomis leidžiami periodiniai leidiniai, kaip “Soviet Union”, “Žalgirio” klubą pristato kaip “Soviet team” (sovietų komandą), nepaminėdami Lietuvos nei lietuvių tautos. Tad iš kur Lietuva yra laisva, ir “lygi tarp lygių”?!