THE PARABLE
Cirkas. Pagrindinis jo veikėjas — baltai apsirengęs ir baltai nusidažęs klaunas. Ant jo lūpų išpaišyta užuojautos šypsena. Su cirko karavanu joja jis ant balto asilo — paskutinis.
Senelis semia vandenį iš prūdo ir kibirais neša girdyti dramblius. Jis pavargęs atsisėda. Nepastebi, kaip klaunas prieina, maloniai į jį pasižiūri, pakelia kibirus ir neša juos drambliams. Staiga senelis pasigenda kibirų ir, pamatęs klauną, stengiasi jį pasivyti.
Kitoj cirko dalyj vyras įsikarščiavęs taiko sviedinius į narvo rankeną. Tame narve sėdi negras virš vandens. Kai pataikys, negras įkris į vandenį. Prieina klaunas ir su negru apsikeičia vietomis. Vyras dabar taiko sviedinius ne į narvą, bet į lauke stovintį negrą, kuris tuos sviedinius pagauna ir su šypsena meta jam atgal. Pajusdamas, kad tarp negro ir klauno vystosi draugystė, vyras įpykęs pataiko sviedinį į narvo rankeną ir klaunas įkrenta į vandenį. Negras padeda jam išlipti ir drauge su nustebusiu dramblių girdytoju seka jį iš paskos.
Baltasis klaunas prieina prie palapinės, prieš kurią bilietų pardavėjas mosuoja lazda ir ragina žmones pirkti bilietus. Ignoruodamas jį, klaunas įeina į vidų. Ten ant scenos čigonė lipa į dėžę, o “magikas” uždaro ją ir ruošiasi perplauti pusiau. “Magikui” nematant klaunas apsikeičia vietomis su čigone. Pastebėjęs tai “magikas” labai supyksta, bet klaunas pasitraukia.
Dabar jį seka jau trys: dramblių girdytojas, negras ir čigonė. Visi keturi įeina į cirko palapinę, kurioje vaikai žiūri į aukštai kabantį lėlių vaidinimą. Tos lėlės — du vyrai ir moteris. Apačioje Magnus virvėmis valdo tų žmonių judesius. Staiga klaunas pradeda valyti vieno berniuko batus. Jo trys sekėjai taip pat pradeda valyti vaikų batus. Vaikai juokiasi ir pradeda vieni kitiems valyti batus. Pamatęs, kad niekas į jo vaidinimą nebekreipia dėmesio, Magnus įsiunta ir pradeda su didžiausiu įniršimu tampyti virves. Pamatę tai, negras su klaunu nuleidžia “lėles” ant žemės ir jas išlaisvina. Klauno sekėjų lydimi, vaikai išsiskirsto. Likęs vienas klaunas prisiriša prie virvių “lėlės” vietoj. Jis pakimba ore ir Magnus, žiauriai pasitenkindamas, ji pradeda tampyti. Įbėgę klauno priešai — vyras su sviediniais, bilietų pardavėjas ir magikas — pradeda jį daužyti, kiekvienas savo įrankiu: vienas su sviediniais, antras su lazda, trečias su piūklu. Iki lubų iškeltas klaunas raitosi iš skausmo; kraujas pasirodo ant jo baltos krūtinės. Jis baisiai surinka ir miršta.
Magnus, pasilikęs vienas, stebi lavoną, kabanti su išsėstom rankom tarp dviejų tuščių “lėlių” vietų. Įsiutęs vėl tampo siūlus, kad mirusio kūnas judėtų. Bet jis negali nematyti atlaidžios šypsenos, nupaišytos ant klauno lūpų.
Sekančią dieną cirkas jau keliauja į kitą vietą. Pievoje sėdi trys žmonės. Negras ir čigonė padeda dramblių girdytojui skūstis. Pro šalį pravažiuojančio cirko viename vežime sėdi Magnus ir liūdnai žiūri į veidrodį. Staiga jis pradeda dažyti savo veidą baltai.
Cirkas pravažiuoja, o pačiame jo gale prajoja baltas klaunas ant balto asilo.
Baltasis klaunas sutiko žmones, kurių gyvenimai buvo beprasmiai. Vienas jų vien tik dramblius girdė, kitas laukė, kol kas ji į vandenį įmes, o treti buvo valdomi kito žmogaus, tarsi jie patys būtų ne žmonės. Klaunas apsikeitė su jais vietomis, o jie, nustebę ir pajutę kažką naujo, prasmingesnio, pradėjo jį sekti.
Įsigydamas sekėjų klaunas taip pat įsigijo priešų. Tie, kurie iki tol valdė jo sekėjus, dabar degė apmaudu ir kerštu. Klaunas tai suprato. Ir žinojo jis, kad, norint patraukti į savo pusę priešus, neužteks tik pasikeisti vietomis, bet reikės ir visiškai pasiaukoti. Ir jis tai padarė. Jo meilė žmogui neturėjo ribų. Jis paaukojo savo gyvybę dėl kitų žmonių.
Filmo užbaiga lyg ir nurodo, kad klaunas savo pasiaukojimu laimi savo didžiausią priešą. Bet kartu pasilieka paslaptis: kas tas baltai nusidažęs klaunas filmo gale — Magnus, prisikėlęs pirmasis klaunas ar dar kas kitas?
Toks buvo filmas, rodytas protestantų paviljone Pasaulinėje parodoje Niujorke. Jis laikomas kontraversiniu. Net ne visi protestantų paviljono komiteto nariai sutiko tą filmą rodyti. Kai kurie dvasiškiai negalėjo priimti filmo, kuriame Kristus palyginamas klaunui. O panašumas tarp abiejų yra neabejotinai parodytas.
Šiuo metu filmas yra plačiai rodomas katalikų tarpe net rekolekcijų metu. Dėl savo gilios prasmės jis palieka neišdildomą įspūdį.
Mirga Pakalniškytė