Arba - ką daryti prieš ją uždegant
GINTARĖ IVAŠKIENĖ
Gintarė Ivaškienė yra “L. L.” redakcinio kolektyvo narė. Neseniai atspausdinta jos premijuota knyga jaunimui “Baltasis stumbras”.
Tėtis aiškino, mama įrodinėjo. Dėdė patarinėjo, mokytojai įtikinėjo. Gydytojai rašė žurnaluose — kad rūkyti kenksminga.
Televizijoje užsimerkusi mergina traukė dūmą. Per radiją sakė, kad tapsi visų mėgiamas. Žurnalo puslapyje upeliukas čiurleno ir du laimingieji rūkė.
Tavo pažįstami — net ir pro dūmus — turi gražius plaukus, rausvą odą, sveikus nagus ir nuolat šypsosi.
Tai kaip, pagaliau, iš tikrųjų yra?
Ką daryti su ta cigarete?
įsidėk ją kišenėn, kad nepamestum.
Kas tave myli ir tavimi rūpinasi, tas nenori, kad pradėtum rūkyti. Sako — nesveika. Tu ir pats matei nemažai statistikos davinių apie vėžį ir kitas plaučių bei širdies ligas.
Tačiau anos ligos sugraužia nuolatinius rūkorius. Tai ko tau rūpintis? Tu neįprasi. Tik šiaip sau pabandysi kartą, kitą. Prie draugų, prie kompanijos. Gal tada, kai neturėsi ką įdomaus veikti ar kur rankų dėti. Tik tada?...
Tu pirmąją paimi — gal baliukyje, kai nesiseka pokalbis. Gal — kai niekas neišveda šokti (jei esi mergaitė) ar kai draugai paerzina. Ir manai, kad tai viskas? Gal rytoj nesiseks rašto darbui ruoštis, ir užeis noras padaryti pertraukėlę su dūmu. Dar kurią kitą dieną užsinorėsi saldainio ar pyrago, o, būdamas susirūpinęs savo svoriu, vietoj to išsitrauksi jau savo nuosavą cigarečių dėžutę.
Diena po dienos, savaitė po savaitės, ir toji draugė cigaretė taps neperskiriama, nepamainoma. įsivaizduok — tokia, kuri tave visur sekios. Nuo kurios nei kine, nei už šimto mylių pas močiutę, nei už nukelto telefono ragelio nebepasislėpsi!
Gyveno kartą mergaitė — ir tebegyvena. Ji yra septyniolikos metų. Kai iš jos namų išeina svečiai, ji drebančiais pirštais peleninėje ieško nuorūkų, kad atrastų bent trupučiuką dūmo.
Gyveno berniukas — ir tebegyvena. Jau dabar studentas. Kas naktį apie 2 val. turi atsikelti iš minkštos, šiltos lovos ir eina ieškoti cigarečių. Kartais net į miestą tenka važiuoti, kad rastų atidarytą parduotuvę.
Baisus žodis — “vergas”. Ypač šiais laikais, kai bent vakarų pasaulyje žmonių niekas nebeperka ir nebepardavinėja. Laisvė individo, laisvė tautų yra visų trokštama vertybė.
Bet — ar ne vergė toji septyniolikos metų mergaitė? Ar ne baudžiauninkas anas studentas? Ne tironas su botagu juos prievartauja, o viena, pirmoji, mažytė, “vienintelė” cigaretė.
Matai, visa bėda ir yra tame, kad niekad iš anksto negali žinoti, ar prilipsi prie cigarečių dėžutės, ar ne. Neįmanoma nustatyti, kuris žmogus psichologiniai pasiduos rūkymo įpročiui, kuris ne. Paaiškėja tada, kai jau per vėlu. Tada, kai esi taip prisiklijavęs, jog negali atitrūkti.
Tiesa — yra laimingųjų, kurie retkarčiais parūko, paskui gali be cigaretės kone pusmetį išgyventi. Tačiau jų yra mažuma. Didžioji dalis pradėjusiųjų nebegali lengvai to įpročio pamesti.
Cigaretė — tai rusiška ruletė su penkiomis kulkomis ir viena tuščia (jei naudosi kaubojišką šešiašūvį.) Mirtis, tiesa — ne tokia greita, kaip nuo ruletės. Bet ji ilga ir šimteriopai žiauresnė, kai jau sykį ateina.
Tačiau, kas dabar galvos apie mirtį? Tik ne tu ir ne tavo draugas ar draugė! Visas gyvenimas, nors ir per dūmus, bet dar prieš akis. Tai kas, kad po 30 metų gal reikės mirti? Vistiek tada jau būsi senas. O iki tada tai bent pagyventum su dūmeliu. Ar ne?
Ar tik “pagyvenimui” gyvename? Ar neturime kiekvienas atsakomybės prieš Dievą ir už savo sveikatą? Dievas sakė — nežudyk. Jis taip pat įdiegė mums ir laisvės troškimą. Visokeriopos laisvės. O vergija nėra vien pančiai ant rankų. Ji gali būti ir melsvas dūmelis.
Tavo tėvai gali uždrausti rūkyt. Valdžios įstatymai — taip pat (iki tam tikro amžiaus). Ir tu turi paklusti. Tačiau tavo sveikatai nesudarys didelio skirtumo, ar pradėsi būdamas penkiolikos metų, ar vos sulaukęs aštuoniolikos. Rezultatas visai tas pats.
Tėveliai rūko? Ir dėdė, mokytojai ir seneliai?
Gali būti. Tikriausiai jie pradėjo, kai dar nebuvo žinomos vėžio statistikos. Dabar gal norėtų mesti, o negali. Žinoma, nesiskundžia. Nemalonu savo silpnybę pripažinti. Ar tu pats pasakotum visiems, kad bandai mesti rūkymą, o negali? Ypač savo vaikams?
Dabar matai, kodėl suaugę patys daro viena, o kita tau patarinėja. Jiems jau per vėlu — nebegali kitaip. O tau dar neprasidėjo. Atmink — visi pradėjo tik nuo vienos cigaretės. Nei vienas nenorėjo įprasti. Sykį įpratę, norėjo mesti, bet negalėjo. Ligoninėse ir kapuose daug tokių, kurie negalėjo...
Pagalvok — ar apsimoka išeikvoti tiek energijos ir pastangų bandant išrauti tai, kas iš viso neturėjo būti pasėta? Ar malonu visą gyvenimą kaltinti save už tai, kad neturėjai pakankamai stiprios valios? Ar apsimoka, pagaliau, ieškoti pančių, kada taip lengva likti laisvam?
Savo nepriklausomumą ir suaugimą labiau pajusi pats ir įrodysi tėveliams bei draugams, kai pajėgsi šiuo klausimu protingai nuspręsti. Pasirinkęs “laisvę” nepaklausydamas tėvų, pasirinksi vergystę.
O dabar — jei anoji, tau pasiūlyta cigaretė dar nesutrupėjo kišenėje per šį ilgoką apmąstymo laiką, sutrink ją peleninėje ar šiukšlių dėžėje.