(Tęsinys išpereito numerio)
PAULIUS RABIKAUSKAS, S.J.
Jau ilgokai užsikalbėjau apie tą daug kam vos žinomą lietuvį; gal ir todėl ilgokai, kad jis ne tiek žinomas. Eikime dabar prie mums daug žinomesnio ir artimesnio, prie šių metų jubiliato — vyskupo Motiejaus Valančiaus. Šių metų gegužės 29 d. suėjo 100 metų nuo jo mirties.
Ir Valančiaus atžvilgiu noriu žvelgti ne tiek į jo asmenį, o daugiau į tai, kaip jis žiūrėjo į lietuvį kunigą. Valančius nepaliko jokio veikalo, kuris būtų buvęs skirtas specialiai kunigams. Tiesa, parašė jiems daug aplinkraščių (cirkuliarų — pagal Alekną) ir laiškų. Tik jie beveik visi tebesiilsi archyvų lentynose. Todėl tenka panaudoti tiktai labiau prieinamą medžiagą: A. Aleknos monografiją, kurioje apsčiai pateikta ištraukų ir iš vyskupo įvairios korespondencijos; paties vyskupo užrašus, kuriuos išleido, išvertęs į lietuvių kalbą, kan. Tumas-Vaižgantas (Pastabos pačiam sau, Klaipėda 1929), ir pagaliau įvairius Valančiaus beletristinius raštus bei Žemaičių vyskupystės istoriją.
Lancicijus savo raštuose pirmiausia yra kunigo dvasinio gyvenimo mokytojas, o Valančiuje daugiau atsispindi jo tėviškas rūpestis, bendras laiko vargų ir sunkumų pergyvenimas, besąlyginis prisirišimas prie Bažnyčios, kuriai jis tarnauja, ir bendradarbių kunigų, kurie jam talkininkauja, ganytojiška meilė.
Jau 1845 metais, kai buvo paskirtas Žemaičių kunigų seminarijos rektorium, Valančius turėjo sau nusistatyti, ko laukti ir ko reikalauti iš lietuvio kunigo. Seminarijoje per ketverius su puse jo rektoriavimo metų jautėsi atgijimas: rektoriaus stipri ranka pašalino įsiskverbusius blogus papročius, buvo įvesta griežta drausmė ir tvarka; rūpestingai buvo žiūrima, kad reguliariai būtų dėstomos pamokos, kad visi gerai eitų savo pareigas. Pats rektorius davė tvarkos ir darbštumo pavyzdį (plg. Alekna, psl. 10-11).
Gimtosios kalbos geras mokėjimas yra visuomet viena iš pagrindinių pastoracinio darbo sąlygų. Anų laikų bendroje seminarijų programoje buvo nustatyta, kad klierikai turi pratintis rašyti ir sakyti valgykloje bei savo koplyčioje pamokslus lenkiškai. Bet būsimiems Žemaitijos kunigams labiau buvo reikalinga žemaičių kalba. Rektorius Valančius, pritariant vyskupijos valdytojui, išsirūpino, kad tas nuostatas Varniams būtų pakeistas ir kad klierikai sakytų pamokslus žemaitiškai (Alekna, psl. 11).
Dėdamas viltį į jaunus kunigus, Valančius ir vėliau, jau vyskupas, ypatingai rūpinosi seminarija bei klierikų auklėjimu. Ingreso į katedrą metu, atsakydamas į seminarijos vedėjo kun. Antano Beresnevičiaus pasveikinimą, naujasis vyskupas tarp kitko sakė: "Tai yra mokykla dvasiška, mokykla išimtinai mano, vyskupo, kur auginau jaunus levitus, padėjėjus žmonių sielų gelbėjimo darbe. Į seminariją tad pirmiausia akis atkreipęs turėsiu; nebesu jos rektorius vardu, bet nepaliausiu juo buvęs iš tikro, lig gyvas būsiu" (Pastabos, psl. 37). Dėl to seminarijos auklėtinius mylėjo kaip tikrus savo vaikus. Nusižengusiam prieš taisykles klierikui atleisdavo dėl to, kad — jaunas. Kan. Tumas pasakoja tokį įvykį. "Kartą klierikas, nepatenkintas blogu valgiu, viešai, prefekto akyse, meta visą mėsos bliūdą žemėn. Kas beliko rektoriui? Prašyti, kad už tokį ekscesą vyskupas patį klieriką iš seminarijos išmestų. Raportuoja. Vyskupas šaukia į save rektorių ir patį nusidėjėlį. Išklausęs abiejų, deda visai netikėtą rezoliuciją:
— Ojczenku, jūs, seniai, nemokate apsieiti su jaunuomene, tai ir gaunate, ko reikia. Rūpinkis, kad vaikai (o tie 'vaikai' buvo 25 metų) būtų sotūs, lai prefektas įgyja auklėjamųjų meilę, tai ir nemėtys nuo stalo bliūdų jam po kojų. Eikita namo ir susitaikinkita" (Pastabos, psl. 185-183). Žinoma, tokiu vyskupo teismu pasipiktino vyresnieji, bet lengva suprasti, kaip tuo pačiu jis pagavo širdis visų jaunesniųjų. Panašiai ir "Vaikų knygelėje", pasakoje apie Pranciškų Bielskį, tą pačią mintį vaizdžiai nušviečia: "Niekas negali kitiems meilės įsakyti: pirma mylėk pats kitus, parodyk širdį, vertą mylėjimo, tuokart mylės tave neliepiami! Būk visiems lipšnus ir žmoniškas, niekuomet nesibark, nelaidink liežuvio, niekam nelįsk be reikalo į akis, nė vienam nesipriklyk, ką turi su kitais pasidalyk — tuokart vaikai mylės tave" (M. Valančius, Raštai, I, Vilnius 1972, psl. 109).
Laikydamas kunigus savo padėjėjais, vyskupas Valančius laukė visų nuoširdžios pagalbos, jos reikalavo, kartais visą griežtumą pavartodamas.
Savo pirmajame ganytojiškame laiške, kreipdamasis į kunigus (Pastabos, psl. 40-41), rašė: "Numanote, broliai mano, jogei darbuodamos ir su išmelstu Dievo padėjimu, nors didžiausiai šarpuočiau, vienokiai vienas pats visų reikalams užganą padaryti nestengčiau; todėl išpuola jums su manimi vienkart dirbti; būtinai reikalauju padėjimo jūsų", ir kiek toliau: "Jūs esate dešinė ranka mano, jūs akys, jūs pirmiausi padėjėjai!"
Ir tuojau išskaičiuoja savumus, kuriuos norėtų matyti savo kuniguose. Pirmoje vietoje — ištikimybė pašaukimui, pamaldumas, dvasinis gyvenimas, kaip to reikalauja kunigystės grožis ir iškilumas. Štai vyskupo žodžiai: "Kadgi tarnavimas jūsų nebūt papeiktas, gyvenkite pridarančiai pašaukime jūsų, kuriuomi pavadinti esate (Ef 4, 1). Numanote gerai, kokio nekaltumo ir dievobaimingumo reikalauja nuo jūsų pašaukimas dvasiškas; pažįstate gražumą ir aukštumą kunigystės... Namai jūsų tebūn' uždanga cnatos ir dorybės; gyvenimai jūsų tešvieč' paveizdu krikščioniško dievobaimingumo; tegul jumis mato svietas tikt bažnyčioje arba atleikančius savo pašaukimo žygius".
Liepia nepamiršti mąstymo ir dvasinio turinio knygų skaitymo: "Bespėdami mislykite apie daiktus išganymo ir skaitykite dvasiškas knygas, idant kaskarts pažindami tikėjimą ir jo įsakymus, kasdieną daugiau surinkdami į galvas visokio mokslo, rastumėtės naudingesniais žmonėmis..
Bet pats svarbiausias vyskupo rūpestis ir paraginimas: .. turite penėti aveles jūsų duona žodžio Dievo". Toks yra Viešpaties įsakymas: "Valią Sūnaus Dievo pildydami, kožną šventą ir nedėlios dieną turite apsakinėti žmonėms prisakymus vieros". Ypačiai ragina dekanus ir klebonus būti uoliais Dievo žodžio skelbėjais. Primena, kad reikia gerai pamokslus paruošti ir juos laisvai sakyti, tai yra, ne skaityti: .. mokykite žmones, patys pirmiau gerai išsimokinę, nes gi liuosas balsas veikiau pakliūna į širdis klausytojų".
Kaip Lancicijus, remdamasis šv. Robertu Bellarminu, pabrėžė pamokslų sakyme natūralumą, taip ir Valančius ragina: "Užvis taip sakykite, kad žmonelės galėtų suprasti, o maž ką teišmanantys veiktų išmokti vieros šventos ir kaip jiems prider elgtis. Todėl veikiau sakykite pamokslus, nekaip mandrius sakymus arba kozonius". Žodžiu "pamokslas" Valančius, atrodo, supranta "pamokymą", t.y., aiškų ir lengvai suprantamą dėstymą, kokį randame katekizme. Juk ir katekizmai, lotyniškai dažnai vadinami "Docrtina Christiana", lietuviškai anais laikais būdavo verčiami "Pamokslas krikščioniškas". "Mandrūs gi kozoniai" primena lenkiškus, puikiai išdirbtus, išpūstus, dažnai barokiškus "Kazanie". Paprastumas, natūralumas rūpėjo Valančiui. Jis nepamiršta ir paties katekizmo dėstymo, nes sako: "... po sumos, pirm arba po Mišparų apsakinėkite katekizmą".
Galiausiai įsako vartoti gimtąją kalbą: "Ant galo, apsakinėkite žodį Dievo: Žemaičiuose — žemaitiškai, dalyje vyskupystės lig šiolei prie Lietuvos prigulinčioje — lietuviškai, Kurše — latviškai arba vokiškai, žodžiu sakant, tą kalbą teikite, kurią suprant didesnė dalis klausytojų jūsų".
Tokią naujasis vyskupas nustatė savo kunigams programą. Ir reikalavo, kad ji būtų vykdoma. Buvo nelengva su senesniais, inercijoje paskendusiais kunigais. Vienas pagyvenęs kunigas, apskųstas už neblaivumą, atvykęs į Varnius, mėgina suminkštinti vyskupo širdį senų laikų atminimais: "Ar atmeni. Ganytojau, — sako, — kaip anuomet mudu kiauleles ganėva? — Gerai, gerai, ojczenku! Apie tai paskui. O dabar prašome į Rokytus rekolekcijų atsėdėti". Kan. Tumas, kuris tai pasakoja, prideda: "Vyskupas viską iškentė, nenusileido; bėrė į visas šalis pabarimus, perspėjimus; mėtė baudžiamuosius iš vieno galo vyskupijos į antrą galą, už 150-200 varstų be gelžies kelio, ir veik neduodamas skrynių išrišti, metė atgal už 200 varstų. Kol privarė 'prie pakaros', kol senoviškai išauklėtieji kunigai suprato, nieko neįveiksi neperlaužiamo, atkaklaus žemaičio; — tai kur kas geriau bus, pasirūpinus veikliu savo gyvenimu, apšviesta inteligencija, literatūros darbais, blaivybės platinimu įgyti kuogeriausią Ganytojo nuomonę. Ir stelgės. Ir pasidarė akli jo valios vykdytojai" (Pastabos, psl. 185).
Kaip kunigai "stelgės", matyti iš įvykio su Žeimelio filialistu, kuris 1869 metais, rusams spaudžiant, kad pamaldose būtų vartojama rusų kalba, persistengė ir po mišių atgiedojo maldą už carą rusiškai. Vyskupas apie tai išgirdęs, reikalavo pasiaiškinti. Filialistas atrašė susijaudinęs: jo tikėjimas į visas dogmas esąs nepajudinamas, niekuomet savo gyvenime nemanęs ieškoti svetimų dievų, esąs pasirengęs kentėti ir mirti už katalikų Bažnyčią. Nuoširdžiai gailėdamasis dėl savo pasielgimo, kad buvęs papiktinimo priežastimi, prašąs atleidimo arba kitiems perspėti nubaudimo, kurį jis priimsiąs su sūnišku paklusnumu (plg. Alekna, psl. 237). Tas pavyzdys gražiai parodo, kokių vaisių buvo pasiekęs vysk. Valančius per tuos beveik 20 savo ganytojavimo metų.
Kunigai buvo vyskupo padėjėjai ne tiktai sakramentų teikime ir Dievo žodžio skelbime, bet taip pat parapijinių mokyklų išlaikyme, vaikų religinių tiesų mokyme, suaugusiųjų švietime, brolijų veikloje, o ypačiai blaivybės skleidime. Valančius gerai suprato, kad neužtenka kitus raginti neragauti degtinės, — reikia, kad patys kunigai duotų gerą pavyzdį. Viename aplinkraštyje kunigams rašė: "... kad nebūtume panašūs į pariziejus, kuriuos Kristus kaltino, jog uždeda kitiems sunkenybes, o patys nei pirštu paliest nenori, išreiškiu visiems meilingiems Kristuje kunigams tą mano karščiausį linkėjimą, kad nei patys negertų, nei kitiems taipogi nerodytų degtinės arba romo, ir taip parodytų, jog tapo savo ganomiems žmonėms pavyzdžiu" (Alekna, psl. 86).
Valančius taip pat matė, kaip svarbu, kad kuo daugiau žmonių išmoktų bent skaityti. Todėl jis, tapęs vyskupu, ragino kunigus prikalbinėti tikinčiuosius, kad jie namuose patys mokytųsi skaityti. Kalėdojant liepė surašinėti visus skaityti mokančius. Alekna, pavyzdžiui, duoda Rietavo dekanato statistiką (psl. 67). Ten tarp 1853 ir 1863 metų, t.y. dešimt metų laikotarpyje, mokančių skaičius daugiau negu dvigubai pakilo, o tokioje Plungės parapijoje net pašešiagubėjo: nuo 1037 mokančių skaityti 1853 metais pašoko iki 6667 (1863 metais).
Žemaičių vyskupija Valančiaus laikais tapo tarsi pašaukimų į kunigus rezervuaras kitoms vyskupijoms, ypačiai Vilniaus ir Mogiliovo, bet taip pat ir Tiraspolio bei Minsko. Pavyzdžiui, 1853 metais 12 iš Žemaičių vyskupijos kilusių klierikų prašė "litterae dimissoriales", kad galėtų tapti kunigais Vilniaus vyskupijoje; 1856 m. tokių buvo 21, 1859 m. — 10, 1875, Valančiaus mirties metais — net 32. Panašiai Mogiliavo arkivyskupijoje 1853 metais perėjo 22 iš Žemaitijos kilę klierikai (Alekna, psl. 202). Tai rodo, koks turėjo būti Žemaičiuose gyvas tikėjimas, kad tiek daug jaunuolių pasišvęsdavo Dievo tarnybai toli nuo savo gimtinės, dažnai tarp svetimų kalba ir papročiais žmonių. Reikia nepamiršti, kad ir pačiai Žemaičių vyskupijai reikėjo jaunų kunigų. Jais ruošėsi Žemaičių seminarijoje, pavyzdžiui, 1854 metais 90, 1851 m. — 112 klierikų (Alekna, psl. 199).
Žinoma, buvo ir tokių kunigų, kurie nemokėjo ar nenorėjo prisitaikyti prie vyskupo siekiamo idealo, kuriems labiau rūpėjo gera vieta, ramus, patogus gyvenimas, savos naudos, savų reikalų virš visko statymas. Ypačiai karjeristų, prisiplakėlių, valdžiai pataikūnų Valančius nemėgo. Jų atžvilgiu vyskupo raštuose išliko karčių, net, sakytume, kandžių pasisakymų. Apie kanauninką Juozapą Giniotį, kurijos oficiolą tuo metu, kai Valančius buvo paskirtas kunigų seminarijos rektorium, savo užrašuose pastebi: .. žmogus silpno proto, kaip Giniotis, visados kaip vijoklis turi kabinėtis stipresniųjų, jei nori vietoje pabūti" (Pastabos, psl. 26). O kanauninką Joną Gintilą, kuris, Valančiui seminarijoje rektoriaujant, valdė vakuojančią vyskupiją, iš kurio jis pats vėliau perėmė tą didžiulę dieceziją ir kuriam ingreso metu iš giliausios širdies dėkojo už tai, kad "tanta cum probitate et diligentia" (su tokiu stropumu ir rūpestingumu) šešerius metus ėjo Kapitulos vikaro pareigas, taipgi tą patį Gintalą po jo mirties 1857 metais rašytoje trumpoje biografijoje piešia gan tamsiomis spalvomis. Vilniuje buvęs prisikasęs iki profesoriaus Vyriausioje seminarijoje, bet pasirodęs tam darbui netinkamas. Buvęs tada paskirtas į Žemaičių kapitulą. Apie tai Valančius: "Čia jaunas (buvo jau 34 metų), kaip jį vadindavo, kanauninkėlis neturėjo ko veikti. Iš nuobodžio kiauromis dienomis važinėdavo ar medžiodavo. Dažnai medžiojo su dvarininkais, dažniau pats vienas žiurkinėjo po pelkes aplink Varnius..." (Raštai, I psl. 487). Vėliau Gintala nuvažiavęs į Petrapilį. "Ir čia, — rašo toliau Valančius, — kaip ir kitur visur, kun. Gintila tegalvojo apie savo iškilimą... Geisdamas visur išsitaisyti kelią, tapo tikras valdžios pakalikas" (ten pat). Jau po 1831 metų sukilimo kartą kan. Gintila užsukęs į Alsėdžius, bet ten prel. Smigelskis, vyskupo kapelionas, jį "tiesiog nepadoriai priėmęs". Už tai įskundė prelatą valdžiai kaip maištininką, labai pasidarbavusį 1831 metais, kai šis iš tikrųjų visą sukilimą prasirgęs lovoje plaučių uždegimu. Mirus Žemaičių vyskupui Juozapui Amulfui Giedraičiui, Gintila išsirūpinęs iš caro sau nominaciją į vyskupus, bet popiežius jo nepatvirtinęs; Grigalius XVI ant pristatymo rašto savo ranka užrašęs: "Gintylle nunguam episcopus!" (Gintila niekad nebus vyskupu). Visa tai susumuodamas Valančius duoda tokią jo charakteristiką: "Kun. Gintila buvo žmogus vidutinio ūgio, plikas, turėjo vieną akį žvairą; taboką gėrė ir cigarą rūkė; kalbėjo labai daug, nieko kito neprileisdamas kalbėti; vyskupiją valdė raštais, pats neišvažiuodamas sėdėjo Alsėdžiuose. Šlovės žmonėse jokios neturėjo..(Raštai, I, psl. 490). Istorijos teismas yra tikrai nepermaldaujamas. Žmogus manėsi kažko pasieksiąs, kažkokios garbės sulauksiąs. Ir štai viskas tik pelai! Su vėju nudulkėjo. Liko tik vardas, bet vardas visai ateičiai kaip neigiamo pavyzdžio, pajuokos simbolis.
Tuo gal čia ir dėkime tašką. Prisiminėme du iškilius lietuvius, šių metų jubiliatus, kunigus, kreipusius didelį dėmesį į kunigus. Pirmasis mums jau tolimas, nors tarptautinėje plotmėje dėl savo gausių raštų daug plačiau žinomas. Antrasis mums tikrai artimas ir šiandien dar tebespinduliuojąs savo ganytojiškos ugnies šilimą. Savo prieš mirti rašytame, nors ir nepaskelbtame, ganytojiškame laiške jis visus ragina: "Ką per kiaurą amžių savo jums sakiau, tai šiandieną dar jums priminsiu: Turėkitės vieros katalikų, nes atstoję nuo tos, pražūsite. Negailėkitės del jos išlaikymo nei turtų, nei žemės, nei pagaliau gyvybės, nes to viso verta yra garbė dangaus, kurią gali uždirbti tiktai katalikų vieroje" (Pastabos, psl. 169).
Kad gerieji lietuviai katalikai ir šiandien, daug sunkesniuose bandymuose negu prieš šimtą metų, lieka ištikimi savo tikėjimui, yra nemažas ir vyskupo Valančiaus nuopelnas. Be abejo, jis meldžias — kaip pažadėjo, užbaigdamas savo ganytojinį atsisveikinimo laišką — "meldžias ir antrame amžyj už mus, kaip už vaikus savo, taip kaip meldėsi gyvas būdamas. Meldžia Viešpatį, idant išlaikytų čielybėje vierą katalikų" (ten pat).