V. BAGDANAVIČIUS, MIC
Progą kalbėti apie evangelizaciją sudaro du dokumentai, kurie buvo paskelbti Bažnyčioje prieš keletą metų. Visų pirma tai yra vyskupų sinodo studija apie evangelizaciją, paskelbta 1973 m. Antrasis — Pauliaus VI raštas "Evangelijos skelbimas", išleistas 1975 m. Šio dokumento lietuvių kalba atpasakojimą paruošė kun. P. Celiešius ir išspausdino "Krivūlėje" 1976 m. Pirmasis tekstas, Amerikos vyskupų konferencijos išleistas 1973 m., būdingas savo labai drąsiu problemų kėlimu.
Šis dokumentas apžvelgia evangelizacijos problemą taip, kaip ji šiandien atrodo moderniame liberalistiniame pasaulyje, ir nesivaržo kelti klausimų, kuriems ne visada randa atsakymus. Vyskupų sinodo studija apie evangelijos skelbimą savyje turi daug sprogstamosios medžiagos, iškeldama ne tik evangelizacijos uždavinius, bet ir jos pavojus bei iškrypimus. Popiežius Paulius VI savo rašte apie evangelizaciją nori prisidėti prie sinodo iškeltų problemų gvildenimo ir pateikia savo sugestijas bei nurodymus evangelizacijos srityje.
Prieš pereinant prie jo mokslo, kyla klausimas, kaip mes šią veiklą lietuviškai turėtume vadinti. Iš anglų kalbos paimta "evangelizacija" lietuvių kalboje nėra įprasta, bet mes turime jau iš seniau pasidarę kitą žodį, kuris maždaug tą pat reiškia, būtent — apaštalavimas. Apaštalavimas yra tikėjimo skelbimas plačia prasme. Jis apima ir tai, ką sako žodis "katechizacija". Šis žodis lietuviškai yra kiek per daug susiaurėjęs ir reiškia tik vaikų mokymą tikėjimo tiesų ir tai labai susiaurinta techniška prasme. Dėl to komentuojant popiežiaus raštą, čia yra vartojamas žodis "apaštalavimas", nors kun. Celiešius vartoja "evangelizaciją".
Popiežius, kalbėdamas apie apaštalavimą, sako, kad jis vyksta ne tik anapus Bažnyčios ribų, bet ir joje pačioje. Tikintieji, susitikdami kasdien su pasaulio įtakomis, praranda pagarbą Bažnyčiai. Šiandien yra atsiradę žmonių, kurie sakosi tikį Kristų, bet nori pasilikti šalia Bažnyčios.
Šiandien net mums, katalikams, kyla uždavinys atrasti Bažnyčią. Mane šiuo atžvilgiu gerai pamokė vienas reformatas, klausdamas, ką aš suprantu, kai sakau žodį "Bažnyčia". Ar Bažnyčia yra tik hierarchija? Bažnyčia šiais laikais turi uždavinį atrasti save, kaip tikinčiųjų bendruomenę, kuri yra ne tik mokoma, bet ir mokanti. Bažnyčios sampratos pilnumas išryškėja, kai Paulius VI kalba apie tai, kad "visa Bažnyčia yra misijonierė", ir kiekvienas, kuris skelbia evangeliją, tai daro Kristaus Bažnyčios vardu. Šio pasakymo reikšmė pasirodo tik tada, kai atsimename, kad seniau tikėjimo mokymui reikėjo gauti atskirą vyskupo įgaliojimą ar paskyrimą. Sekant šiuo Pauliaus VI supratimu, tai atkrinta, nes tikintysis, būdamas Bažnyčios narys, yra kartu ir misijonierius. Jeigu koks įgaliojimas ir būtų kada kam duodamas, tai kiltų tik iš kokių specialių aplinkybių.
Kalbėdamas apie apaštalavimą įvairių žmonių tarpe, Paulius VI sako, kad reikia imti žmones tokius, kokie jie yra savoje kultūroje, ir vesti juos prie Dievo. Atskyrimas evangelijos nuo žmonių kultūros, tiek praeityje, tiek dabartyje, yra tragiškai atsiliepęs į krikščioniją.
Popiežius sako net tokius žodžius, kurie skatina apaštalautoją į laisvę. "Itin svarbu liturgijos, katekizmo, teologijos srityje individualiomis formomis išreikšti esmę" (63 nr.). Žinoma, nepažeidžiant tikėjimo esmės. Taigi apaštalavime yra vietos ir kūrybiniam žmogaus pasireiškimui. Dėl to, sako popiežius, apaštalavimo darbą reikia pradėti nuo kultūros. Reikia dalintis gyvenimo rūpesčiais su ta bendruomene, kuriai apaštalaujama, suprantant jos reikalus ir solidarizuojant su jos likimu.
Individualias bažnyčias sudaro ne tik atskiri žmonės, bet taip pat ir jų nuosavi siekimai, jų klestėjimas, jų pamaldumo būdai, jų artimo meilės praktikavimo būdai. Dėl to yra svarbu tikėjimo tiesas perteikti įvairioms žmonių grupėms jiems suprantama kalba. Tačiau individualios bažnyčios turi rūpintis išlaikyti vienybę su visuotine Bažnyčia, Šv. Petro sosto autoritetu ir su kitomis bažnyčiomis.
Bruožas, kuris krinta į akis, skaitant šį dokumentą, ir kurio anksčiau nebūdavo pastebima Šv. Sosto raštuose, tai žodžio "bažnyčia" vartojimas ne vien vienaskaitoje, bet ir daugiskaitoje. Svarbu tiksliai atspėti, ką tos "bažnyčios" reiškia: ar jos reiškia atskirų kraštų bažnyčias, ar gal net atsiskyrusias bažnyčias, ar atskiras vyskupijas. Maža to. Šiame rašinyje yra kalbama ir apie "įvairias bažnyčias". Kas yra šiuo vardu suprantama? Iš teksto aiškėja, kad čia kalbama ir apie tai, kas II Vatikano susirinkimo nutarimuose vadinama "altoriaus bendruomenės", kurios gali būti mažesnės net už įprastinę parapiją. Bet čia turima galvoje ir įvairūs religiniai sąjūdžiai, kurie dabar kyla Bažnyčioje. Apie juos čia sakoma, kad šie būreliai gali būti naudingi apaštalavimui, jeigu jie renkasi ne tam, kad kritikuotų institucinę Bažnyčią, bet atstovautų krikščioniškajam tikėjimui.
Dabar pažvelkime, koks yra apaštalavimo turinys, kurį skelbia šis raštas. Galime prisiminti iš savo vaikystės, kai mes mokėmės katekizmo, kad tikėjimo tiesos buvo suvedamos į keturias svarbiausias, be kurių nebuvo galima tikėtis išganymo: 1. Dievas yra vienas, bet triasmenis; 2. antrasis Švenč. Trejybės asmuo tapo žmogumi ir mirė dėl mūsų išganymo; 3. Dievas už gerus darbus dangumi moka, už piktus pragaru baudžia; 4. Dievo malonė išganymui yra būtinai reikalinga.
Paulius VI sako, kad pirmiausia reikia skelbti, kad Dievas yra Kūrėjas ir Tėvas, o mes — jo vaikai. 2. Dievo Sūnus, mirdamas ant kryžiaus, laimėjo mums išganymą ir amžinosios laimės viltį. Toliau, evangelizacija arba apaštalavimas turi sietis su konkrečiais asmenimis ir visuomeniniu gyvenimu. Dar toliau: yra ryšys tarp apaštalavimo ir pažangos. Pagaliau: žmogaus išlaisvinimas yra klaidingas, jeigu jis nėra siejamas su išganymu Jėzuje Kristuje. Bažnyčia nepripažįsta išlaisvinimo, vykdomo prievarta, ginklais ir žudymu. Žmonijos išlaisvinimą reikia skelbti pagal Bažnyčios socialinį mokslą.
Kaip galima pastebėti, naujame apaštalavimo aptarime neužsimenama nei apie pragarą, nei apie malonės reikalingumą. Tai nereiškia, kad tų tiesų nebūtų, tik Bažnyčia savo dėmesį kreipia į visuomenines ir kultūrines krikščionybės vertybes.
"Evangelizuotojas negali nepaisyti šių dienų problemų, susijusių su teisingumu, pažanga ir išlaisvinimu" (31 nr.). Bet "išlaisvinimo skelbimas negali ribotis vien ekonominio, politinio, socialinio gyvenimo dimensijomis" (33 nr.). Popiežius pabrėžia labai ryškiai abi šio veikimo puses. Jam aišku, kad "evangelizavimas nesiriboja vien religine sritimi, jis neatsiriboja nuo kitų žemiškų problemų", tačiau pabrėžiamas dvasinio pašaukimo pranašumas ir neleidžiama Dievo karalystės skelbimo iškeisti į humanistinio išlaisvinimo formas (34 nr.).
Šia proga gali kilti klausimas, kaip lietuviškai turėtume vadinti tai, ką iki šiol vadiname atpirkimu. Savo esme atpirkimas yra vergo išlaisvinimas piniginiu būdu, būtent — jį išperkant. Tai senovinės ūkinės sistemos žodis, kuris, nors mums ir daugeliui Europos tautų yra prigijęs, vis dėlto nėra patrauklus. Kaip jį galima pakeisti? Išlaisvinimas būtų geras pakaitalas, bet jo prasmė per daug liberalistinė ir socialistinė. Jis šiandieninėje kalboje reiškia laisvę, nepripažįstant nei gamtos, nei Dievo dėsnių. Jis reiškia ir tokią visuomenę, kuriai išsilaisvinti reikia tik ekonomiškai apsirūpinti. Dėl to jis yra per siauras religiniam reikalui. Gal galėtų būti pasiūlyta gelbėjimas, išgelbėjimas, o Jėzų vadinti Gelbėtoju, užuot sakius Atpirkėjas?
Pereinant prie metodo, kaip apaštalavimas turi būti atliekamas, Paulius VI grįžta prie anksčiau jo skelbto dėsnio, kad paprasto išorinio iškalbingumo ir mokslo šiam reikalui neužtenka. Modernusis žmogus nenori būti mokomas, bet jis mielai klauso liudijimo (42). Gal būt, tai yra gerai. Gal čia yra moderniosios visuomenės išsigelbėjimo lieptas.
Liudijimas yra svarbus žodis apaštalavime, gal būt, pats svarbiausias. Mes turime įsisąmoninti, kad esame liudytojai, tai reiškia, kad mes nesame tiesų kūrėjai nei išradėjai, bet taip pat nesame paprasti jų skelbėjai — esame liudytojai. Koks turi būti liudytojas? Jis turi būti ištikimas ir patikimas. Jis turi būti ištikimas tiesai ir patikimas tam žmogui, kuriam jis liudija. Kas nėra patikimas, tas negali būti nei liudytojas, nei apaštalas. Dėl to popiežius reikalauja iš evangelijos skelbėjo, kad jis turėtų su liudijamuoju asmenišką kontaktą.
Prikalbėti galima visko, tačiau savo gyvenimą galima užangažuoti tik tokiai tiesai, kuria tiki. Dėl to, jeigu modernusis žmogus nori liudijimo, jis yra gana saugiame kelyje į išganymą. Ir mes patys nesidomime, kai kas nors kalba tik apie tikėjimo tiesas, bet mielai klausomės žmogaus, apie kurį žinome, kad jis savo gyvenimą tvarko, tikėdamas amžinąjį gyvenimą ir prisikėlimą. Taigi apaštalavimo metodas yra ne tiek mokymas, kiek liudijimas.
Dar viena naujenybė yra šiame apaštalavimo dokumente. Ligi šiol Bažnyčia, eidama skelbti tikėjimo, nesivaržė apšaukti blogu vardu kitų sutinkamų religinių kultūrų. Tai tęsėsi per tūkstantmečius. To neišvengė net žydų religija, ant kurios tradicijų išaugo krikščionybė.
Šiame Pauliaus VI dokumente sutinkame neįprastą vertinimą natūraliųjų religijų. Apie tas religijas čia sakoma: "Per tūkstančius metų jose aidėjo Dievo ieškojimo balsas. Nors jų religingumas buvo nepilnas, bet vis dėlto rimtas ir nuoširdus. Jos paveldėjo religingų knygų palikimą. Jos mokė naujas žmonių generacijas melstis". Jeigu šie žodžiai yra skirti vadinamoms apreikštosioms religijoms, tai štai kaip popiežius išsireiškia apie vadinamąsias natūralias religijas: "Šiuo atžvilgiu net gamtinės religijos turi savo vertę, nes viskas siejasi su Dievo planu, jo esimu ir veikimu. Todėl mūsų religija skatina pastangas siekti sąlyčio su kitomis religijomis" (53).
Šis reikšmingas apaštalavimo metodo pasikeitimas yra sužadintas mūsų laikų masinės bedievybės. Kitų laikų žmogus buvo tik klaidatikis, bet nebuvo bedievis. Jis tikėjo savaip suprastą dievybę. Tačiau mūsų laikų žmogus yra mokytas, ne naivus bedievis. Ir dėl to tikėjimo žadinimas apskritai yra pasidaręs krikščionijos uždavinys. Taip pat gręžimasis į senąsias religines liekanas padeda mums geriau suprasti žmogų, kaip tikėjimo subjektą.
Kalbėdamas apie dvasią, kuria tikėjimas turi būti platinamas, Paulius VI sako: "Evangelija skelbia tiesą: tiesą apie Dievą, tiesą apie žmogų bei jo nuostabią paskirtį ir tiesą apie pasaulį" (78 nr.). Atkreipkime daugiau dėmesio į šias tris tiesas, kurias Šv. Tėvas čia iškelia. Pirmoji tiesa yra apie Dievą. Apie Dievą mes turime ir patys daugiau mokytis, ir mokyti kitus. Klaidingi Dievo supratimai sukelia bedievybę. Tai yra įrodęs II Vatikano susirinkimas. Iš bedievių raštų aiškiai matyti, kad jie atmeta ne Dievą, kuris yra autentiškai krikščioniškas, bet tokį Dievą, kuris netiksliu krikščionių supratimu jiems yra parodytas. Kalbant apie Dievą, šiais laikais apaštalas susitiks su pavojumi prarasti Dievo asmeniškumą. Toliau bus didžioji kliūtis, kaip suderinti Dievo visagalybę su noru žmogišku būdu Dievą suprasti, įvertinti ir aptarti jį pagal laiko nuotaikas.
Ne mažiau dėmesio reikia skirti tiesai apie žmogų ir, kaip popiežius sako, apie žmogų bei nuostabią žmogaus paskirtį. Visų pirma tai reiškia, kad apaštalautojas neturi pradėti žmogui kalbėti apie nusižeminimą, o apie nuostabią jo paskirtį. Šiandien pasaulis yra pilnas pesimistų, apsivylėlių, šizofrenikų ar paranoikų, kuriuos mokslas yra pažeminęs, sakydamas, kad žmogus yra kilęs iš beždžionės. Mokslas yra įvaręs žmonijai tiek nusižeminimo, kad reikia pradėti padėti žmogui gelbėtis iš to paties savęs neteisėto paniekinimo ir priminti žmogui vieną natūralią tiesą, o kitą nuostabiai nenatūralią, būtent: 1. žmogus yra sukurtas, 2. Dievas jį yra pakėlęs būti savo sūnumi.
Pagaliau žmogui reikia pateikti tikrą tiesą apie pasaulį. Tam yra daug medžiagos II Vatikano susirinkimo konstitucijoje — Bažnyčia moderniame pasaulyje.
Baigiant reikia apaštalą perspėti, kad jis neturi laukti iš savo apaštalavimo betarpiškų padarinių: šimtų atsivertimų, visuotinio tikėjimo pasireiškimo matomais ženklais ir kitų panašių efektų. Apaštalavimas yra ilgalaikis veikimas. Teisingas yra apaštalo Pauliaus pasakymas, kad tikėjimo padarinių nėra ko tikėtis čia pat. Jis apie savo veiklą sakė: "Aš sėjau, Apolo laistė, Dievas davė augimą". Taigi ir mūsų laikų apaštalai, ar sės kaip Paulius, ar laistys kaip Apolo, neturi stebėtis, kad kartais augimo nematys. Bet reikia žinoti, kad jis tikrai bus. Ateis kas nors po mūsų ir suvalys derlių. Apaštalas, kuris to ilgalaikiškumo nesupranta, dažnai patenka į nusivylimą, manydamas, kad čia nėra gerų mokinių, nėra naujų pašaukimų. Jie ateis. Duokime jiems užaugti. Mes dar turime derliaus iš to, ką kiti pasėjo. Dabar mes sekime ir laistykime, kad po mūsų kiti galėtų džiaugtis derliumi.