ANICETAS TAMOŠAITIS, S.J.
Žmogaus dalia šioje žemėje — kovoti. O kovojant labai svarbu pažinti priešo taktiką. Tad čia ir pažvelgsime, kokią naudoja mūsų pagrindinis priešas — piktoji dvasia. Didesnei naudai ir kontrastui dar sugretinsime ją su ta, kurią naudoja Viešpats Dievas.
Žinių apie piktosios dvasios strategiją nemenkai suteikia Šv. Raštas, ypač jo aprašoma Senojo ir Naujojo testamento istorija. Tai ir bus mums pagrindinis žinių šaltinis. Vietos Šv. Rašte, iš kurių mokomės apie velnio taktiką, yra trijų rūšių. Vienose sutinkame jį patį tiesiogiai įžengiantį į sceną. Pavyzdys — rojaus sodas, Kristaus gundymas. Kitose jo taktika atsiskleidžia rezultatuose, kurių pasiekė parpuldydamas. Pavyzdys — Kainas, Dovydas, Petras. Tiksliau reikėtų sakyti, jog taktika atsiskleidžia būde, kuriuo prie puolimo privedė. Pagaliau trečios rūšies vietos yra Šv. Rašto teigimai apie velnią. Pavyzdys — Kristaus žodžiai Paskutinėje vakarienėje, jog šėtonas reikalavęs persijoti jo mokinius kaip kviečius; apaštalo Petro nurodymas, jog velnias slankiojąs aplinkui kaip riaumojantis liūtas. Iš šių trijų vietų mums darosi ryškūs keli būdingi velnio taktikos bruožai.
Vienas būdingas bruožas yra paleisti dūmų uždangą, Fronte ta priemonė dažnai naudojama paslėpti savo kariuomenės judesiams nuo priešo akių: tarp savo ir jo linijų paleidžiami tokie tiršti cheminiai dūmai, kad pro juos nieko nebematyti, kas kitoje pusėje daroma. Mums turbūt yra kada nors pasitaikę, dažniausiai rytais, ypač netoli vandens, eiti ar važiuoti per tokį tirštą rūką, kad nebegalėjome matyti, kas prieš mus ar mūsų užpakalyje už keliolikos žingsnių. Tai geras dūmų uždangos poveikio pavyzdys.
Piktoji dvasia yra panašios dūmų uždangos naudojimo specialistė paslėpti savo judesiams ir siekimams. Leidžia pamatyti ko nors dalį, bet dengia nuo žvilgsnio visumą, į kurią ta dalis įstatyta; parodo kokį nors veiksmą, bet slepia jo pasekmes; kiša prieš akis trauklią pradžią, bet nuslepia, koks bus galas. Kitais žodžiais, paleidžia dūmų uždangą tarp dalies ir visumos, veiksmo ir jo pasekmių, pradžios ir galo.
Paimkime pavyzdžiu apaštalą Judą Iskarijotą. Sumanymą išduoti savo Mokytoją Kristų, kaip nurodo evangelistas Jonas, jam buvo įkvėpęs širdin velnias. Komentatoriai yra pateikę įvairių aiškinimų, ko Judas išdavimu svarbiausia siekė. Apie tikruosius jo motyvus mes galime tik spėlioti. Bet vienas dalykas aiškus visiems: kad jis turėjo prieš akis išdavimo veiksmą, bet nematė, kas iš to veiksmo seks, kuo tas veiksmas baigsis, kokia bus visuma, prie kurios vedė. To veiksmo visumos klaikybė atsiskleidė jo akims vėliau. "Pamatęs,— rašo evangelistas Morkus, — jog Jėzus pasmerktas, gailesčio pagautas, nunešė atgal aukštiesiems kunigams ir seniūnams trisdešimt sidabrinių ir tarė: 'Nusidėjau, išduodamas nekaltą kraują!’” Velnias buvo apakinęs Judo akis savo uždanga. Patys galime pergalvoti, kaip jis dūmų uždangą paleido rojuje pirmiesiems tėvams arba, Urijo žmonos atveju, karaliui Dovydui.
Tą pačią taktiką galime matyti velnio naudojamą gundant Kristų, gal ryškiausiai, kur siūlo pasaulio karalystes. "Tada velnias, — sako evangelistas Lukas, — pavedėjęs jį aukščiau, viena akimirka parodė jam visas pasaulio karalystes ir tarė: 'Duosiu tau visų šių karalysčių valdžią ir didingumą; jos man atiduotos, ir kam noriu, tam jas dovanoju. Taigi, jei parpuolęs ant žemės pagarbinsi mane, visa bus tavo’". Tad velnias rodo karalysčių valdžią ir turtus, bet ne jų valdymo rūpesčius ir vargus. Elgiasi kaip suktas pardavėjas, uoliai slepiantis savo prekių trūkumus, o aukštinantis jų gerumą.
Vienas išmintingas karalius, Antigonas, savo sūnui gerai sakė, kad karaliavimas iš tikrųjų yra spindintis vergavimas. Papildykime jo žodį: vergavimas dvaro ceremonialui, viešajai opinijai, valdinių skoniui, valdymo aparatui. Ne vienas karalius dėl kritikos, intrigų, nebegalėjimo turėti privačios valandėlės, ant pečių nešamos atsakomybės ir kitų dyglių bei dūrių, kuriais ant galvos uždėta karaliaus karūna ima badyti, yra ją lyginęs su erškėčių vainiku. Vienas yra išsireiškęs dar stipriau: jei kas žinotų, kokių nemalonumų karaliaus vainikas neša, jo net radęs gulintį ant tako sau neimtų. Galime prisiminti ir žinomą Damoklo kardo istoriją. Damoklas, Sirakūzų valdovo Dionizo rūmininkas, vadino savo valdovą laimingiausiu žmogumi. Dionizas laikinai užleido jam savo rūmus, bet netrukus pokylyje Damoklas pastebėjo viršum savo galvos kardą, pakabintą nuo lubų ant ašuto, kuris kiekvienu metu galėjo nutrūkti. Supratęs Dionizo laimės menkybę, Damoklas pasiprašė iš valdymo atleidžiamas.
Bet velnias ant visa to paleidęs dūmų uždangą, rodo vien valdžios spindesį ir didingumą. Taip pat pastebėjome, kaip evangelistas sako, jog parodė tas karalystes viena akimirka: kad šalia rodomo spindesio nespėtų pamatyti ir ten glūdinčios skurdybės.
Kas sakyta apie garbę, galioja ir apie turtą: rodo vien jo spindesį, bet dengia atnešamus rūpesčius, dėl kurių, užuot teikiamos žmogui laimės, ją, atvirkščiai, pagrobia. Tai gražiai yra pavaizdavęs amerikiečių rašytojas Washington Irving vienoje iš savo Alhambros pasakų. Alhambra yra buvusios maurų pilies rūmai Granados mieste Ispanijoje. Iš jų liekanų dar šiandien tebematyti, kokio tai būta pasakiškai puikaus pastato. Legendos sako, kad, prieš pasitraukdami, maurai ten paslėpę savo lobių, dar daugiau — kad patys, gyvenantys pilies požemiuose vaiduokliais, kai kuriomis naktimis, ypač Šv. Jono, išeiną kaip tikri žmonės su savo kariuomenės pulkais. Trumpai drūtai, Irvingas pasakoja apie vieną neturtingą, bet amžinai linksmą ir nuolat dainuojantį Alhambros liekanų prižiūrėtoją Lope Sanchez, visų kaimynų mėgstamą dėl savo giedro būdo ir laimingumo, kuriuo užkrėsdavo ir kitus. Jo dvylikos metų dukrelei Sančitai šv. Jono naktį pilies griuvėsiuose nepažįstama graži ir jauna moteris, pasisakiusi esanti maurų astrologo užburta karalaitė, atskleidė paslaptį, kad vienoje sienos vietoje, kur susitinka dviejų statulų žvilgsniai, yra paslėptas didelis maurų lobis. Kai kitą rytą tai papasakojo savo tėvui, prasidėjo jo laimingumo galas.
Apsidairydamas, ar niekas nemato, nuėjęs prie sienos, pasižymėjo joje vietą, kur susieina abiejų statulų žvilgsniai, planuodamas sutemus parsigabenti lobį namo. Bet tądieną dirbdamas darže mažai tebedainavo, nes ėmė baimė, kad kas nors iš praeivių nepastebėtų, kaip dvi statulos susmeigusios žvilgsnį į vieną vietą sienoje: kad jam neateitų mintis, jog jos ten žvelgia ne be tikslo, ir, sieną praardęs, nepasiimtų turtų sau, nors gi tos statulos ten jau stovėjo ir žvelgė šimtmečius. "Ir reikia toms statuloms, toms dviem moterims, tiek į tą vieną vietą žvelgti!” — nervindamasis pyko.
Laimingai prisiartinus nakčiai, praardęs sieną, aišku, pirma gerai apsidairęs, kad kas nepamatytų, rado joje nišą, kurioje stovėjo dvi didelės porcelano vazos, pilnos maurų aukso ir visokių aukštaverčių papuošalų iš brangiųjų akmenų. Šiaip taip parsitempęs jas namo į savo kambarėlį, Sanchezas pasijuto staiga pasidaręs turtingas. Bet turtai jam pažėrė ir krūvą iki tol nepatirtų rūpesčių. Kokiu būdu kur nors tą lobį saugiai padėti? Iš viso, kaip juo ir pradėti naudotis, nesukeliant kaimynų ir kitų įtarimo? Pirmą kartą gyvenime jam atėjo į galvą mintis apie vagis ir plėšikus. Su baime pastebėjo, koks jo gyvenamasis namelis nesaugus, ėmė dėti virbus ant langų ir skląsčius ant durų. Net ir jais užsitikrinęs, negalėjo naktimis ramiai miegoti. Jo įprastas linksmumas staiga dingo, kaimynai nebegirdėjo iš jo lūpų nei pasakojamų anekdotų, nei dainų. Buvęs iš visų Alhambros gyventojų giedriausias, dabar pasidarė labiausiai suniuręs ir bedžiaugsmis. Draugai netruko pastebėti permainos, gailėjosi, ir ėmė nuo jo šalintis, galvodami, kad pateko į skaudų nepriteklių, ir bijodami, kad neprašytų paskolinti pinigų. Niekam neatėjo į galvą, kad tikroji priežastis buvo ne nepriteklius, o turtai.
Eikime prie strategijos, kurią naudoja Dievas. Nauji kariniai išradimai, kaip radaras ir panašūs, dabar leidžia matyti net pro dūmų uždangą ar nakties tamsą. Ką technikos srityje išradėjai davė tik šiandien, antgamtinėje srityje Dievas mums dovanojo nuo amžių. Galima sakyti, kad jis mums yra parūpinęs keturias lempas, kurių šviesa skrodžia velnio dumiamas uždangas.
Viena lempa yra proto. Jo šviesos pavyzdžių ypatingai gausiai sutelkta visų tau-tų patarlėse ir priežodžiuose: apie gyvenimo trumpumą, blizgesio apgaulingumą, blogo darbo pasekmes, nosies rietimo kvailumą, ydų žalą, blogų draugų ir blogio progų vengimą, kad mažas kelmas didelį vežimą apverčia, kad, vėjus sėjus, pjaunamos audros, kad po trumpo džiaugsmo ilgas vargas, kad su neteisybe netoli tekeliaujama, kad, negerai pradėjus, gerai nebepabaigiama, kad auksas važinėja kreivais keliais, kad vienas kartas nemeluoja, kad kas daug apsižioja, mažai tenukanda, kad nereikia mesti kelio dėl takelio, kad kas kitam duobę kasa, pats į ją įkrinta, kad platūs vartai išeiti, bet siauri sugrįžti, kad nereikia maišyti kito puodų, o žiūrėti, kad savi neprisviltų. .. Tai tik žiupsnelis pavyzdžių iš žmogui duotos proto šviesos apstybės orientuotis gyvenimo takais pro jam dumiamas miglas.
Kita lempa yra sąžinės. Ji veikia kaip signalinė, kokių matome sankryžose reguliuojant eismą: užsidega raudonai arba žaliai, liepdama sustoti arba leisdama važiuoti. Jei veiksmas, į kurį mus traukia, yra doriškai netikęs ar pavojingas, mūsų sąžinės lempa tuojau užsidega raudona šviesa, o jei doriškai geras — žalia. Tačiau toji sąžinės lempa šviečia ne vien prieš veiksmą, bet nesustoja žėrusi savo šviesos ir po jo: kankinamai spiginančios, jei, kas padaryta, buvo bloga, ir giriamai džiuginančios, jei gera.
Dar kita lempa yra širdies. Mūsų protas dėl savo ribotumo mums velnio dumiamos miglos kai kur pakankamai neskrodžia, o dėl veiksmo komplikuotumo arba pasekmių išsišakojimo sąžinės lempa užsidegusi geltonai ir nesikeičia nei į raudoną, nei į žalią. Tokiais atvejais mums teisingą kryptį dažnai parodo širdis, kurią čia, ypač moteryje, esame įpratę vadinti nuojauta.
Pagaliau dar viena lempa yra tikėjimo. Tai ypatinga lempa, nes savo spinduliais ryškina ir kitų minėtų lempų šviesą Be to, ne visiems žmonėms duota visa, kas šioje lempoje šviečia. Pavyzdžiui, 4-sios evangelijos prologas sako, jog tikroji jos šviesa apšviečia kiekvieną žmogų. Bet aišku, kad tos šviesos žymiai menkiau turėjo pagonys, negu Senojo testamento išrinktosios tautos vaikai. O šiems savo ruožtu jos mažiau buvo atskleista, negu mums, kuriems Dievo Sūnaus apreikštos pačios Švč. Trejybės tiesos ir parodytos jos meilės gelmės, taip pat mūsų pačių būties bei paskirties aukštumos.
Ženkime prie antro būdingo velnio taktikos bruožo, būtent kliudyti šių lempų veikimą. Jis siekia kvaišinti arba geismais drumsti protą, kraipyti arba užmigdyti sąžinę, bukinti širdį, griauti arba bent silpninti tikėjimą. Kas dedasi su daugeliu žmonių aplinkui mus, yra didžiulė šio antro strategijos bruožo iliustracija.
Pažvelkime į trečią gudrios velnio strategijos bruožą — įtaigoti mažesnį gėrį, kad nukreiptų nuo didesnio. Aišku, jog šio būdo imasi, jei taip galima sakyti, vaipydamasis, nes jį velnias purto skatinti žmogų daryti bet ką gera, nors ir maža. Bet kaip mes, nors ir susiraukę, geriame karčius vaistus, nes mums stovi prieš akis saldi sveikata, kurią neša, taip ir piktoji dvasia čia daro, kas, žmogiškai kalbant, purto jos bjauriąją prigimtį, nes stovi prieš akis, ko tuo tikisi pasiekti ir pasiekia: užsmaugti didesnį gėrį. Aname pirmajame strategijos būde stengiasi žmogų parpuldyti arba įsukti savo prekėse kokio nors dorinio supuvimo. Bet kai kurie gėrio siekiantys žmonės tam neimlūs. Todėl siūlo, kas tokius traukia—vienokį ar kitokį gėrį, netgi rodinėdamas, kokių turi puikių pusių, tiesiog stengdamasis sužavėti, kad žmogus, imdamasis šio, būtų nukreiptas nuo didesnio. O kadangi, kas siūloma, yra gera, tai praslenka ir pro sąžinės lempą, jos nepadirginant, žaliai šviesai nepasikeičiant į raudoną. Vienas lietuvių liaudies priežodis sako, kad dėl vieno grūdo galima prarasti pūdą. Jis neblogai suglaudžia šį trečiąjį velnio strategijos bruožą: įsiūlyti gėrio grūdą, kad nebūtų atnešta jo pūdo.
Ir čia žvilgterkime į strategiją, kurią naudoja Dievas. Jis ateina mums į pagalbą kitomis keturiomis lempomis. Šių lempų tikslas yra nebe perskrosti dūmus, kaip anų, bet platinti akiratį. Dvi tų lempų pateiktos mums tartum iš lauko, dvi šviečia iš vidaus. Esančios mūsų išorėje yra taisyklių ir pavyzdžių. Taisyklėmis čia suprantama pateiktas sambūriams, kaip brolijų ar organizacijų įstatai. Tos taisyklės, parašytos aukšto idealo steigėjų, paprastai dar patvirtintos Bažnyčios autoritetų, padeda nepasimesti po tą ar kitą sušvintantį gėrio grūdą, bet kreipia mūsų pastangas, kad nuveiktume didesnį ar mažesnį pūdą. Pavyzdžiais svarbiausia suprantama šventieji, kurie savo heroišku gyvenimu platina mūsų žvilgsnio horizontą, kurį velnias savo kišamu apymenkio gėrio žybčiojimu kaip tik stengiasi siaurinti. Galima sakyti, kad šios dvi lempos santykiauja viena su antra kaip dėsnis ir iliustracija.
Iš dviejų Dievo duotų lempų mūsų vidui viena yra išminties. Išminties knygoje yra tokie guodžiantys žodžiai: "Išmintis vedė teisųjį tiesiais takais ir parodė jam Dievo karalystę”. Savo teikiamu išmanymu ši dorybė parodo teisiam žmogui, kas ir kiek gera, tokiu būdu neleisdama per grūdą nebematyti pūdo. Antra vidinė lempa yra Šv. Dvasios. Turėtų būti aišku, kad šios dvi vidinės lempos santykiauja viena su antra kaip duktė ir motina.
■ JAV ir Kanados bažnyčių 1983 m. metraštis paskelbė, kad 1982 m. JAV-se krikščionių bažnyčioms priklausė 138.452.614 gyventojų. Padidėjimas nuo 1981 m. 2,69%, taigi per metus bažnyčių narių skaičius paaugo tris kartus daugiau negu gyventojų skaičius. Didžiausia Amerikos bažnyčia — katalikų, turi 51,2 milijono narių, per metus priaugo 750.000.