GILBERT KEITH CHESTERTON
Gilbert K. Chesterton (1874-1936) — vienas iš populiariausių XX a. anglų rašytojų. Reiškėsi kaip žurnalistas, kritikas, eseistas, romanistas, biografas, poetas. Dinamiškas, pilnas paradoksų ir humoro. Gimė Londone, jo protėviai buvo škotai ir prancūzai. Mokėsi garsiojoj Londono meno mokykloj, rengėsi būti dailininku. Bet netrukus pradėjo rašyti meno knygų recenzijas, ir tapybą teko dėti į šalį. 1922 m. tapo konvertitas, artimai susibičiuliavo su rašytoju Hilaire Bellocu. Buvo didžiai sąmojingas, stambus ūgio, mažai tesirūpinąs savo išore. Tarp kitų parašė šv. Pranciškaus ir šv. Tomo Akviniečio biografijas. Krikščionybės vertybių gynėjas ne tik Angluose, bet ir apskritai pasaulinėj literatūroj. Jo poezija romantinio ir istorinio pobūdžio. Ypač vertingos jo baladės. “Lepanto pergalėj” (orig. “Lepanto”) vaizduoja kryžiaus karų ir viduramžių pabaigą. Tai vienas iš pačių šauniųjų mūsų laikų pasaulinės literatūros poetinių kūrinių. Pavaizduotos jūrų kautynės tarp turkų ir Vakarų krikščionių, įvykusios Lepanto (dabar Korinto) sąsiauryje 1571 m. spalio 7 d. ir pasibaigusios krikščionių pergale, Europą išgelbstint nuo mahometiškojo pasaulio grėsmės. Žygį organizavo popiežius Pijus V (šventuoju paskelbtas 1712 m.). Vadu buvo paskirtas Jonas iš Austrijos (Don Juan de Austria, 1547-1578), Karolio V sūnus, tada turėjęs 24 metus ir gyvenęs Ispanijoj. Jis buvo žymus strategas, vadovavo 280 laivų, o turkai turėjo 273 mažesnius ir prasčiau aprūpintus laivus. Krikščionys neteko 8000 vyrų, turkai daugiau kaip 20.000. Turkų laivyno galybė buvo visiems laikams palaužta ir nebegrėsė krikščioniškajai Europai. Pergalei atminti spalio 7 d. katalikų Bažnyčioj buvo įvesta rožinio šventė. Turkų sausumos galybė buvo palaužta 1683 m. Austrijoj prie Vienos, kur kovėsi ir lietuviai, kaip matyti iš jų pavardžių karaliaus Sobieskio koplyčioj Kahlenberge, prie Vienos. Tad šįmet suėjo 300 metų, kai ir lietuviai prisidėjo prie krikščioniškosios Europos gelbėjimo. Šią sukaktį Europai priminė ir popiežius Jonas Paulius II, lankydamasis Austrijoj šių metų rugsėjo 10-13 d.
I
Balti fontanai Saulės Soduos trykšta,
Ir šypsosi Bizantijos Sultonas1, kaip jie liejas;
Nuaidi juokas lyg fontanai iš to veido šiurpulingo,
Kurs mena girios tamsą dėlei jo barzdos tamsumo,
Jo lūpos išlenktos lyg kruvinasai pusmėnulis,
Ir jo laivai sujudino viduržeminę jūrą visą,
Italijos iškyšuliuos respublikas baltąsias siautė
Ir veržėsi į Adriją pro patį Jūros Liūtą2.
Agonijoj ir netekty svetur pagalbos šaukės Popiežius,
Krikščionių karalius pakvietęs Kryžių dengti kalavijais.
Šaltoji Anglų karalienė3 veidrodyje žvalgės,
Valėzų gi šešėlis žiovavo per Mišią;
Fantastiški garsai nuo vakarų salų ispanų ginklą tildė,
Ir saulėj juokėsi nuo Aukso Rago4 jų valdovas.
II
Dusliai dundėjo būgnai, kalvos vos girdėjo,
Kai princas be karūnos5 kėlės nuo bevardžio sosto,
Kai, kilęs nuo sėdynės abejotinos, pusiau gėdingo tvarto,
Nuo sienos nukabino ginklą paskutinis riteris Europoj,
Užgaišęs paskutinis trubadūras, kai jam paukščiai dar giedojo,
Kai traukė pietuosna dainuodamas, kai buvo dar pasaulis jaunas.
Toj didelėj tyloj mažytis, bet drąsus
Pakilo Kryžiaus žygio triukšmas kelyje vingiuotam.
Dejavo stiprūs gongai, šūviai tolumon aidėjo,
Kai Jonas iš Austrijos į karą išžygiavo.
Patvarios vėliavos atlaikė šaltus vėjus naktį.
Gūdžiam tamsiajam purpure ir seno aukso spindesy.
Liepsnojo fakelai ant vario spindinčių litaurų,
Toliau fanfaros, ir trimitai, ir patranka, ir — jis pats,
Pats Jonas, šypsantis į šaunią, garbanotą barzdą,
Į balno kilpas įsispyręs, tartum į pasaulio viso sostus,
Iškėlęs galvą vėliavai visų laisvųjų.
Valio Ispanijos šviesa!
Tegęsta Afrikos žibintas!
Jau Jonas iš Austrijos Link jūros išžygiuoja.
III
Virš vakaro žvaigždžių ilsėjos savo rojuj Mahometas;
(Kai Jonas iš Austrijos jau leidosi į karą).
Ant amžinosios huri6 kelių sukino galingą jis turbaną,
Turbaną, kursai austas iš saulėleidžių ir jūrų.
Sujudino jis povų sodą, keldamas iš patogumo,
Žingsniavo medžių jis viršūnėse, aukštesnis už medžius;
Jo balsas per tą visą sodą lyg griaustinis, siųstas
Vėl atskraidinti Azraeliui, Arieliui ir Amonui7,
Ir milžinams, ir demonams Su daugeliu sparnų, akių,
Nes didis jų klusnumas laužė dangų,
Saliamonui bekaraliaujant.8
IV
Raudoni, purpuriniai skrenda jie nuo ryto debesų raudonų,
Nuo maldnamių, kur užsimerkę rūstauja dievai geltoni;
Maurodami jie rūbuose žaliuos iš jūros pragarų žalių iškyla,
Kur žuvę dangūs, blogos spalvos ir būtybės be akių;
Ir jūros bangos virš jų susikimba, pilkos jūros girios garbanojas,
Aptėkštos perlų spindinčio šlykštumo;
Jie verčiasi safyro dūmais iš pat žemės mėlynų plyšių —
Jie renkasi, ir žavisi, ir garbina jie Mahometą.
Ir sako jis: Pralaužkit kalnus tuos, kur slepias atsiskyrėliai,
Sijokite raudoną ir sidabro smėlį, kad šventųjų kaulai negyventų,
Ir vykit giaurus9, dieną naktį skrisdami, be atvangos,
Nes tas, kurs vargina mus, vėl iš vakarų ateina.
Saliamono mes antspaudą uždėjom ant visų daiktų po saule,
Ant pažinimo, sielvarto ir atbaigtų daiktų tvermės.
Bet triukšmas kyla jau kalnuos, kalnuos, ir aš pažįstu
Tą balsą, kursai mūsų rūmus purtė — keturi šimtai bus mėty:10
Tai tas, kur netaria "Kismet”, nežino, kas Likimas;
Tai Ričardas, tai Raimundas, tai Gotfridas11 prie mūsų vartų!
Jis juokias pralaimėjęs beskaitydamas lažybų vertę.
Sutrypkite jį savo kojom, kad turėtume ramybę žemėj”.
Nes jis girdėjo, kaip vaitoja būgnai, trankos šūviai
(Kai Jonas iš Austrijos jau leidosi į kovą).
Staiga ir vėl — valio!
Pirmyn už Iberiją!12
Jau Jonas iš Austrijos
Pro Alkalarą traukia.
V
Štai šv. Mykolas kalne,13 pro kur keliai į šiaurę jūra eina
(O Jonas iš Austrijos jau išžygiavo susijuosęs).
Ten pilkos marios blizga, aštrios vilnys mainos,
Ten jūros žmonės triūsia ir raudonos burės kyla.
Jis purto geležinę ietį, globia akmenio sparnais;
Praėjo triukšmas pro Normandiją, praėjo vienišas;
O Šiaurėj pilna raizginių ir raštų, skaudančių akių,
Ir mirė rūsčio ir naujienos nekaltybė14:
Krikščionis užmuša krikščionį ankštame, dulkėtam kambary,
Krikščionis bijo Kristaus su jo veidu, teismui naujesniu,
Krikščionis neapkenčia jau Marijos, Dievo Galilėjoj pabučiuotos.
Bet Jonas iš Austrijos jau leidžiasi į jūrą.
Pro vėjo šėlsmą, užtemimą
Sušunka trimitu jis, savo lūpų trimitu,
Tuo trimitu, kurs taria: ha!
Domino glorial15
Taip Jonas iš Austrijos
Susišaukė laivus.
VI
Neaušus dar, prieš mūšį buvo Popiežius koplyčioj savo,16
(O Jonas iš Austrijos jau skendo dūmuos)
Slaptoj žmogaus namų buveinėj, su Dievu per visą metą,
Su langu, pro kurį matyt pasaulis mažas ir labai brangus.
Jis regi tartum veidrody baisingos jūros santėmy
Laivų žiauriųjų pusratį, jų vardas — paslaptis.
Jie meta didelius šešėlius priešo link, užtemdo Kryžių, Pilį17,
Ir pridengia liūtus sparnuotus šv. Morkaus laivuose;
Virš tų laivų buveinės jų vadų rudų, juodbarzdžių,
O apačioj kalėjimai, kur dideliuose sielvartuos
Krikščionys sugauti, paliegę tamsoje ir priespaudoj vaitoja,
Lyg žmonės miestuose paskendusiuos, ar mainose giliai,
Jie tartum amžini vergai ir rytmečio danguj iškeltos
Aukščiausiųjų dievų lipynės, tironijai pražydėjus.
Be skaičiaus, balso ir vilties jie tartum puolantys ir bėgantys
Nuo iškaltų žirgų didžių karalių Babilono granite.
Ne vienas sukvailėjo pragaro tyliajam kambary,
Kur žvelgė pro vienutės pinučius vidun geltonas veidas,
Ir rado savo Dievą užmirštą, ir ženklo jau nebeieškojo —
(Bet Jonas iš Austrijos kovos jau liniją pralaužė!)
Jis bombarduoja iš kautynėm papuoštojo laivo galo,
Ir dažos vandenys lyg purpuru, kaip nuo pirato vienastiebio,
Ir purpuras pridengia sidabrus ir auksus,
Sulūžta liukai ir susprogsta triumai,
Išlaisvinti jau tūkstančiai, kurie po vandeniu kamavos,
Iš laimės bąla jie, nuo saulės anka, nuo laisvės stulbsta.18
Vivat Hispania!19
Domino gloria!
Jau Jonas iš Austrijos
Išlaisvino savuosius žmones!
VII
Suleidžia kalaviją į makštis galeroje Cervantes20
(Kai Jonas iš Austrijos namo sugrįžta vainikuotas)
Ir mato jis Ispanijos krašte apleistą kelią,
Kuriuo sulysęs ir pakvaišęs riteris vis veltui tebejoja,
Jis šypsos, tik ne kaip Sultonas, suleidęs ašmenis atgal. . .
(O Jonas iš Austrijos sugrįžta į namus iš Kryžiaus žygio).
Vertė A. TYRUOLIS
1 Bizantijos Sultonas — Konstantinopolio valdovas Suleimanas.
2 Jūros Liūtas — Sparnuotas šv. Morkaus liūtas, Venecijos miesto herbas.
3 Anglijos karalienė Elzbieta (1533-1603) prie šios ekspedicijos neprisidėjo, o Prancūzų Karolis IX (Valėzas) pagal vardą buvo Prancūzijos karalius, bet jį patį “valdė” Valėzų kunigaikštienė Kotryna de Mediči.
4 Aukso Ragas — Konstantinopolio (dabar Istanbulo) uostas, vienas iš geriausių.
5 Princas be karūnos — Jonas iš Austrijos.
6 Huri — mahometonų (musulmonų) rojaus nimfa. Pagal Mahometo mokslą, ištikimieji rojuje turės gražių moterų per visus amžius.
7 Azraelis — mirties angelas, Arielis — oro dvasia, Amonas — vyriausias egiptiečių dievas.
8 Pagal mahometonų legendas, Saliamonas turėjęs žiedą su įrėžtu Dievo vardu ir dėl to galėjęs kontroliuoti požeminio pasaulio demonus ir dvasias.
9 Giauras — paniekos vardas kiekvienam, neišpažįstančiam mahometoniško tikėjimo.
10 XII amžiuje, pirmųjų Kryžiaus karų metu.
11 Ričardas, Raimundas, Gotfridas — pirmųjų Kryžiaus karų vadai.
12 Iberija — Ispanija.
13 Šv. Mykolo kalnas — uolėta salelė Prancūzijos pakrantėje.
14 Reformacijos metu XVI a.
15 Domino gloria (lot.) — Garbė Viešpačiui.
16 Žygio metu Romoje rožinio brolijos darė procesijas ir meldėsi.
17 Kryžius, Pilis — Ispanijos provincijų Katalonijos ir Aragono herbai.
18 Iš turkų galerų buvę išlaisvinta apie 15.000 krikščionių vergų-belaisvių.
19 Vivat Hispania (lot.) — Tegyvuoja Ispanija.
20 Šiame žygyje dalyvavo ir Miguel de Cervantes (1547-1616), garsiojo ispanų satyrinio veikalo “Don Kichotas” autorius.