Šis pamokslas buvo pasakytas 1979 m. balandžio mėn. 5 dieną Ceikinių kapinėse, laidojant kun. Karolį Garucką, S.J.
Apie Sibiro kalinį kun. Alfonsą Svarinską dažnai rašo mūsų spauda, tad manome, kad skaitytojams bus įdomu susipažinti su jo šiame pamoksle pasakytomis mintimis. Pamokslą gavome įrašytą į juostelę, įrašymas labai netobulas, tad kai kurie žodžiai gal buvo ne taip suprasti, o vienoje vietoje įrašymas visiškai nutrūkęs. Kiek ten žodžių ar sakinių išleista, sunku pasakyti. Skaitytojus už visa tai atsiprašome. Vienur kitur šiek tiek pataisėme kokį atskirą žodį, kad būtų galima lengviau suprasti mintį.
Red.
Stovime prie kapo duobės, į kurią nuteisime garbingą žmogų, kunigą, ištikimą savo ordinui jėzuitą, Helsinkio žmogaus teisių gynimo komiteto narį...
Palikę rekolekcijas, Didžiosios savaitės pasiruošimo darbus, atvykome atiduoti pagarbą šiam žmogui. Pasimelskime už jo vėlę, nes ir jis buvo pažymėtas gimtosios nuodėmės antspaudu. Svarbiausia, atėjome tam, kad susimąstytume. .. Pasilmelstume mes ir namie, bet ar tai laiko stoka, ar tai noro stoka, ir dėl to gyvenimas mus dažnai aplenkia. Išklausiau keletą pamokslų. Kunigai kalbėjo iš širdies ir nušvietė velionio asmenį. Mes daugumas jį gerai pažįstame, tad nereikia apie tai antrą kartą kalbėti. Bet tebūnie man leista šiandien prabilti kaip senam kareiviui, kuris daug metų nešė karščio ir dienos naštą. Manau, kad aš galėjau pažvelgti į gyvenimą iš kito pobūdžio.
Štai kada mes laidojame Tėvą Karolį Garucką, jėzuitą, man prisimena jėzuitų ordinas savo darbais ne tik visoje Bažnyčioje, bet ir mūsų mieloje tėvynėje. Neseniai minėjome Vilniaus universiteto 400 metų įsteigimo sukaktį. Skaičiau prof. Rabikausko laišką velioniui, kuriam jis skundžiasi, kad va, "lenkai pakvietė mane į Varšuvą skaityti paskaitą apie Vilniaus universitetą, o į Lietuvą, į tėvynę, ir svečiu nepakvietė”. Taigi jie minėjo universitetą, kurį įsteigė Vilniaus vyskupas ir jėzuitai, kuriame dirbo jėzuitai, bet jie liko už borto. Kai tik einu per Vilnių, visuomet užkliūva akis už išniekintos Šv. Kazimiero bažnyčios. Prie tos bažnyčios praėjo visas religinis ir kultūrinis tautos gyvenimas net keletą šimtmečių, o dabar — bedieviškas muziejus, kur rengiamos vakaronės. Ir vėl, broliai, prisimenu paralelę: rusai turi kunigaikštį Aleksandrą Nevskį — tai rusų bažnyčios šventasis. Ir ten jam skiriama atitinkama vieta, net yra ir Aleksandro Nevskio karinis ordinas. O jeigu nuvažiuosite į Maskvą, tai ten yra Metro Komsomolskaja stancija (stotis). Ten yra lubose mozaika, bent keturių metrų paveikslas: Aleksandras Nevskis ant arklio, vėliavoje Kristaus galva, rusiškai vadinama "Spas”. Ir vėl kyla mintis: jei tai būtų Lietuvoje, tai būtų plaktuku išdaužę, lentomis užkloję, kaip studentų bažnyčios gražią mozaiką būtų išniekinę. Rusai moka gerbti, o mūsų ateistai apsinuogino.
Nuvykime į Kauną. Jėzuitų bažnyčia dviem bokštais. Nuo 1924 iki 1949 m. skelbė Dievo žodį, teikė sakramentus, o du bokštai kalbėjo — štai dangus, norint patekti į dangų, reikia gerų darbų... o dabar sporto salė, didžiojo altoriaus apačioje įrengta pirtis. Bet taip padarė ne tikinti tauta, o tie, kurie nori viską suniekinti, viską sugriauti. Bet jie tautos atmintyje jėzuitų ordino darbų nesugriaus.
Kas nežino T. Andriuškos, gimnazijos direktoriaus, provinciolo; kas nežino jo giesmynėlio, iš kurio ir dabar dar daugelis gieda parapijose, o jis užmigo kankinio mirtimi Mordovijoje. Kas nežino T. Jono Bružiko, kuris skelbė amžinybės viltį tautoje ir išeivijoje? Ir man teko karo metu keliose parapijose jį lydėti. Kaip aš žinau, tai ne jo žodžiai, bet jo šventas gyvenimas darė nepamainomą įspūdį tautoje. Kas nežino T. Jono Paukščio, kun. Antano Šeškevičiaus, kurių dabar portretai kabo daugelio butuose Sibire šalia šventųjų paveikslų. Jų būtų galima išskaičiuoti ir daugiau, mirusių ir gyvųjų.
Kas neatsimena "Žvaigždės” ir "Misijų”, tų dviejų žurnalų, kas neskaitė jėzuitų knygų auklėjimo temomis? Ir dabar prisimenu jėzuito Šilgeno "Tu ir ji”, "Tu ir jis”. Kiek jos tada darė įtakos jaunimui! O jų gimnazija, kuri tada masonams buvo didelis krislas, ne tik traukė savo gerais pedago-gais to meto Kauno "grietinėlės" vaikus,bet ir tokius, iš kurių kitos gimnazijos negalėjo nieko padaryti, negalėjo jų suvaldyti, o jėzuitai išleido juos į žmones, padarė asmenybėmis. Jie mokėjo melstis, mokėjo mokyti, mokėjo ir dirbti.
Deja, laikas neleidžia ilgiau čia apsistoti. Bet manau, kad atėjo metas kunigams broliams kalbėti ne vien abstrakčiai. Dabar Vilniaus universiteto 400 metų sukaktis duoda progą daugiau pažvelgti į Lietuvos Bažnyčios istoriją ir iškelti tuos, kurie nuoširdžiai nusipelnė mūsų tautai. Degutytė pasakė: "Jei mes neturėtume atsiremti Maironio, Strazdelio, mes negalėtume kilti į naujus tolius”. Ir tie, kurie kovoja prieš Dievą, kurie nori Lietuvoje išplėšti Dievą iš širdies, turi atminti, kad jie turi išbraukti iš Lietuvos istorijos 600 metų laikotarpį. Ir kas gi tada būtų Lietuva? Ji būtų panaši į nuogą Afrikos negrę. Bet tai neatsitiko ir neatsitiks.
Taigi, broliai ir sesės Kristuje, norėčiau iškelti klausimą jums, ypač jauniesiems, kurių akutės čia žiba ir žiūri, kaip vertinti jėzuito kunigo Karolio Garucko netekimą. Jį, kaip ir kiekvieną reiškinį, galima vertinti dviem požiūriais. Pirmiausia galima džiaugtis. Jis gražiai gyveno, išlaikė tikėjimą, visą gyvenimą skelbė jį kitiems ir dabar iškeliavo į jam priklausomą atilsį. Mes meldžiamės per mišias: "Amžiną atilsį duok mirusiam, Viešpatie, ir amžinoji šviesa jam tešviečia”. Taigi šituo požiūriu turime džiaugtis. Danguje turėsime naują šventąjį, kuris bus galingas mūsų užtarėjas pas Dievą.
Tačiau kitu požiūriu mums reikia liūdėti. Ne tik liūdėti, bet ir susimąstyti, kad jo vietą užimtų kiti. Va, jau daug metų mūsųbedieviai vartoja dvigubą taktiką. Pirmiausia jie norėjo suduoti milžinišką fizinį smūgį ir Bažnyčią pribaigti. Bet jie užmiršo, jog Bažnyčia pastatyta ant uolos-Petro, kad jai vadovauja Šv. Dvasia. Pamatė, kad jie pagamino naujų kankinių, kurie, nors nepaskelbti, savo dvasia jau stiprina kitus. Tada jie griebėsi kitos taktikos. Pradėjo skaldyti Bažnyčią iš vidaus. Štai neseniai išėjo Šukio knyga "Bažnyčia, tikėjimas ir ateizmas”. Joje sakoma (Čia juostelėje girdimas tik kažkoks triukšmas, bet žodžiai negirdimi; toliau vėl pasigirsta) ... o Ga-ruckas yra septintas. Taigi jau nebus kam klausyti išpažinčių, teikti sakramentų, skelbti Dievo žodį ir mokyti tautą. O vakarais girdėjome iš Vatikano radijo kad jis (Garuckas) kaip liūtas grumiasi su bedieviais už savo parapiją, grumiasi už kiekvieną sielą. Jis laimėjo ir jaunimo simpatijas, ir parapijos meilę, ir visos Lietuvos pagarbą. Taigi jo netekimas yra baisus. Ir kas dabar užims jo vietą?
Prancūzų paviljonas 1982 m. parodoje Knoxville, TN.
Pirmiausia, broliai, mums reikia suprasti esamą padėtį. Svarbiausia problema, sakyčiau, yra kunigų problema. Matom, kad miršta ir miršta, o seminarija apribota ir nieko negali išleisti. Iš kitos pusės, susimąsčiau, ar ne Dievo bausmės pirštas, kad mes iki šiol tylėjom? Tylėjom mes, kunigai; tylėjo visi tikintieji, tylėjo ir tie, kurie savo laiku buvo užėmę sinagogoje pirmąsias eiles. Mes tylėjom, kunigus mylėjom, apie juos gražiai šnekėjom ir... greitai nebeteksimi kunigų! Buvo laikas pasakyti: "Šalin rankas nuo seminarijos!”
Dabar yra popiežius, kuris žino mūsų vargus, kuris supras ir kuris mums padės. O mums sakė: "Nekiškit rankų — čia politika!” Neseniai gavau ilgą keturių puslapių gražia kaligrafija rašytą laišką, kuriame kreipiasi: "Mielas kunige, Lietuvoje taip maža gerų kunigų, o jei jūs papulsite į lagerį, kas mus mokys, kas mus ves?” Tai va, ko nori mūsų bedieviai. Todėl kas šiandien palįs po šluota, tas išduos Bažnyčią. Šiandien baltomis meškomis nebepagąsdins, nes jeigu mes tylėsim, tai vaikai, tai akmenys šauks! Mes tylėti nebegalime!
Skaitau tą pačią knygutę. Aiškina, kodėl dabar seminarija išleidžia maža kunigų. Ogi dabar pakirstos religinės šaknys, mažai stoja į seminariją, todėl mažai ir išeina.
Tai ir vėl meluoja. Nuo pradžios iki galo knygutė paversta melu. Arba vėl: "Kodėl sumažėjo Lietuvoje bažnyčių? Ogi sumažėję parapijų, tai kai kurios bažnyčios nebereikalingos”. Va, Vilniaus katedra paversta muziejumi. Šv. Kazimiero bažnyčia — ateistiniu muziejumi. Jeigu mažėtų tikintieji, tai mažėtų nuo provincijos, nuo užnugario, bet ne nuo katedros. Ir šiandien jie dar turi mums atsakyti, kodėl jie Vilniaus vyskupą be kaltės, be teismo laiko 20 metų ištremtą! Pagal tarybinį kodeksą, 15 metų už didelius nusikaltimus. O ką padarė Vilniaus vyskupas? Mes nežinome.
Prieš keletą dienų atvažiuoja iš Žemaitijos labai pamaldžios moterys ir sako: "Kunige, mes norime paklausti”.— "Klauskite, ko norite paklausti?” — "Ar tiesa, kad Vilniaus vyskupas visiškai prasigėrė? Pats nenorįs važiuoti į Vilnių? Šį gandą paskelbė viename didesniame Lietuvos mieste. Norime surasti šaknis”. Tai va, jis nebenori važiuoti į vyskupiją, nes jam dabar rūpi tik butelis. Na, ką gi pasakysi? Jei būtų bomba sprogusi, didesnio įspūdžio nebūtų padariusi. Ir atsakiau: "Eikit ir žegnokitės!” Joms pasakiau, kad tai ateistų darbas.
Tai va, broliai, mes turime susirūpinti naujų kunigų prieaugliu, seminarijos tinkamu paruošimu ir atremti bedievių propagandą, kuri nori įvaryti kylį tarp kunigų ir tikinčiosios tautos. Šiuo metu pradėjo įvairias akcijas prieš kunigus. Raseiniuose prieš mane, o svarbiausia užvedė akciją prieš kunigą Olšauską. Tauragės laikraštis nuėjo dar toliau. Pasipiktino, kad vyskupas Staugaitis laikęs kates ir jas maitinęs grietinėle. Tai va, kokį didelį nusikaltimą padarė! O manau, jog reikia pasakyti, kad vyskupas Staugaitis pasirašė Lietuvos nepriklausomybės aktą, tai todėl mes jo nekenčiame.
Arba vėl: T. Antanas Šeškevičius nuėjo aplankyti ligonio. Praeidamas vienam parapijiečiui pasakė: "O gal dabar norėtum atlikti išpažintį?” Tas atsakė: "Kai išeisiu iš ligoninės”. O dabar laikraštis parašė, jog Šeškevičius trukdo ligoniui išgyti. Kolūkio pirmininkas gali, ką nori, sakyti kolūkiečiams, vykdomojo komiteto pirmininkas gali keiksmais apiberti — nieko. O jeigu kunigas paklausė parapijietį, ar jis nenorėtų atlikti išpažintį, tai apie jį rašo laikraščiai. Mes bažnyčiose susitvarkysime patys. Bedieviams čia kišti nosies netenka.
O mums, kunigams, reikia į visus priekaištus atsakyti, nes žmonės nemoka skaityti. Jie pažįsta raides, bet neatskiria melo nuo tiesos.
Toje pačioje knygutėje skaitau apie Šiluvą. Rašo, jog dabar Lietuvoje mažėja tikėjimas, šventų vietų lankymas: "1956 metais Šiluvą aplankė 40.000 žmonių, 1975 m. 2000, o 1977 m. tik 1600”. Žmonės mano, kad tai tiesa. Padauginkite 1600 iš aštuonių (nes tiek buvo atlaidų dienų) ir gausite kiek? O per sumą buvo pilnutėlė bažnyčia, keli tūkstanččiai. 1977 metų sekmadienį buvo užregistruota apie 6000 automobilių. Taigi ir vėl padauginkite iš penkių (tiek telpa į automobilį), ir bus 30.000.
O kur dar atėjusieji pėsti, kur kitomis priemonėmis atkeliavusieji? Visur yra melas! Bet žmonės nemoka skaityti, todėl neturim teisės leisti iš baimės šitam melui plisti tikinčiųjų tarpe. Todėl, broliai, reikia atremti visus tuos puolimus, tai tada suteiksim gražiausią atlyginimą savo draugams kovotojams. Nepakanka gražiai apie juos pa kalbėti. Po to reikia gražiai veikti, kad tikinčioji liaudis nepajustų jų šėlimo, kad Bažnyčios gyvenimas eitų toliau. Dabar visais būdais stengiasi Bažnyčią kompromituoti. Ir jiems pavyksta. Kuomet bedieviai sužinojo, kad Lietuvoje atsirado pogrindžio seminarija ir neseniai Kybartuose vienas iš jos atlaikė šv. mišias, tada bedieviai pradėjo jau šiek tiek daugiau priimti į seminariją. Bet ką jie daro? Nagi vieną už nemoralumą išmestą iš seminarijos klieriką slapta įšventino į diakonus. Kada pradėta ieškoti siūlo galo... kunigų mažai belikę, o vyskupo nėra. Ir va, kovo 8 dieną važiuoju per Raseinius, savo teritorijoje, ir žiūriu — diakonas su dviem merginom vėl veda flirtą. Manau, kad kunigai, kurie užstojo, dabar turėtų suprasti ir baigti tą žaidimą. Dievo Bažnyčioje vilkams ne vieta!
Atleiskite, kad aš taip šneku. Kitaip negaliu. Iš vienos pusės matome gražų Lietuvos liaudies tikėjimą, o iš kitos pusės regiu, kaip velnias savo kanopom maišo Bažnyčios gyvenimą. Taigi būkime blaivūs, broliai, ir budėkime, nes velnias aplinkui eina, kaip kriokiantis liūtas. Bet jis Dievo Bažnyčios nenugalės. Neužtenka, broliai, vien gintis. Reikia suprasti momentą ir jį pasitikti išvakarėse dviejų didelių jubiliejų, būtent 1979 metais šv. Kazimiero 500 metų mirimo jubiliejaus ir 1987 metais šešių šimtų metų jubiliejaus nuo krikščionybės įvedimo Lietuvoje. Esu kalbėjęs per rekolekcijas, esu kalbėjęs kunigams ir kitiems, vis atrodo, kad laukiam, ką Vilniuje tam tikra įstaiga pasakys, taip ir bus. Ir išeis su jubiliejais taip, kaip su Marijos vainikavimo švente. Vilniaus vyskupas buvo už borto ir negalėjo net mišių laikyti. Taip išeis ir su jubiliejais.
Vakar klausiausi radijo. Tikrai buvo ir skaudu, ir džiugu. Popiežius parašė raštą Ukrainos primui arkivyskupui kardinolui Slipij dėl 1000 metų jubiliejaus Rusijoje krikščionybės įvedimo, o jie tai švęs vienerius metus vėliau už mus — 1988 metais. Ukrainiečiai tai jau žino. Jau iki popiežiaus privarė tą reikalą, o mes? Taigi per tą laiką mes turim atnaujinti tautos veidą. Viską reformuoti pagal Kristaus dvasią ir išorinai pradėti tinkamai pasiruošti. Manau, kad atėjo laikas pasakyti, jog mūsų bendruomenė ne mažėja, bet didėja, ir mums jau reikia katedros, reikia ir Šv. Kazimiero išniekintos bažnyčios. Švęs lenkai, kalbės popiežius apie Šv. Kazimierą, o pas mus Šv.Kazimiero bažnyčioje ateistinis muziejus! Mes nenorim kažko nuversti, tik norim, kaip sakė pamokslininkas, oro! Jei esame gyvi, jei mokame mokesčius už bažnyčias, jeigu mokame valdžiai asmeninius mokesčius, tai turim gauti ir oro.
Australijos paviljonas, Knoxville, TN.
Broliai ir sesės Kristuje, esate jau pavargę. Gana. Bet tos kelios mintys, tikiuos, ras atgarsį jūsų širdyse. Jos iššauks, kaip ir prieš porą metų, žiaurią kritiką. Bet tai nesvarbu. Svarbu, kas laimės. Bažnyčia laimės! Ir, ačiū Dievui, dabartinės rekolekcijos, kurios baigiasi įvairiose bažnyčiose, rodo, kad Lietuvoje eina atgimimas, ir niekas jo nesulaikys. O mes, jeigu mylime Dievą, jeigu mylime Bažnyčią, jeigu mylime Karolį Garucką ir kitus kovotojus už Bažnyčios ir piliečių teises, turim ryžtis dirbti vienas už du. Dar pakaks Lietuvoje kunigų, tik reikia, kad visi pagal savo jėgas išnaudotų savo galias.
Baigdamas, broliai, noriu kunigui Karoliui Garuckui Tikinčiųjų teisių ginti komiteto vardu pareikšti nuoširdžią pagarbą. Jis savo drąsa ir dvasia daro mums įtaką per daugel metų. O mes jau prisiekiame, kad, grįžę į savo parapijas, į Bažnyčios barus, nesustosim, bet eisim pirmyn iki visiškos Katalikų Bažnyčios pergalės ir triumfo mūsų tėvynėje. Amen.