Leonardas Andriekus
BALSAI IŠ ANAPUS
KARALIUS MINDAUGAS (1254 m.)
LIVONIJAI
Livonija, Livonija,
Tu niekados nejausi,
Kaip daužos mano sužeista širdis.
Naujų gadynių angoje
Mums tavo klastą lemta
Laikyt išganymu.
Už vieną šventinto vandens lašelį
Tu kėsinies i mano jūras, ežerus, upes,
Lyg nematytum, jog tarne lašelyje,
Nugrimzdus artimųjų meilė,
Išplūdo mirtinu kerštu.
Prie Dauguvos ir Nemuno
Ant iškeltų į dangų kalavijų
Grūmoja man mirtis,
Ir Vorutos pily
Budėjimų naktim
Bijau aš savo žingsnių.
DID. KUNIGAIKŠTIS GEDIMINAS (1275-1341 m.)
KRYŽIUOČIAMS
Pas mus dar niekuomet
Nebuvo apsilankęs Jėzus,
Nors kelios galvos ir suvilgytos krikštu—
Kaip jūs išdrisot gąsdint savo Viešpatį
Pusiaukelėj i Lietuvą
Žudynėm ir gaisrais?
Mes atviri lakštingalai,
Ankstyvo ryto spinduliui,
Vidunakčių žvaigždynams;
Mes atviri taikingiems Dievo žingsniams,
Kurie atskamba kalvomis Iš Evangelijų.
Padėkite ginklus,
Ir tuoj čia vaikštinės Jisai
Purienomis išsidabinusiom lankom.
Gesinkite gaisrus—
Štai tūkstančiai pavasarių
Iškėlė jam viešnagę.
EVANGELIJOS SKELBĖJAMS
Laisvai čia skraido girioj vėjas,
Ir jūroj šoka bangos.
Laisvai, laisvai ir mes giedokim Viešpačiui
Kiekvienas savo giesmę.
Neuždraudžia giria skraidyti vėjui
Nei jūra šokti bangai.
Neuždraudžiu nė aš — galybių Tėvas mato —
Atnešti Evangeliją.
Derlinga mano žemė gotikai,
Erdvi padangė psalmei.—
Keliaukit čia, visų kraštų maldeivos,
Iš priespaudų į laisvę.
Prieš jus nejudins niekas piršto
Senų žaizdų jau nedraskys—-
Galės čia augt liekni šventovių bokštai,
Kaip girioj eglės,
Ir taiką skelbt varpai.
Tiktai palikit laisvę vėjui,
Laisvę giriai, jūrai, bangai. . .
Tiktai palikit laisvę mano maldai,
Taikieji Dievo pakeleiviai.
DID. KUNIGAIKŠTIS VYTAUTAS (1350-1430 m.)
KELIŲ Į DANGŲ VINGIUOSE
Meldžiau visų dievų—
Neaplenkiau nė vieno —
Meldžiau pagalbos ranką tiest.
Negęstančių gaisrų ugny
Liepsnojo naktys, dienos.
Pro dūmus nemačiau
Nei saulės, nei žvaigždės.
Perkūnui rodžiau
Senolių nuopelnus,
Ant kryžiaus Jėzui— savo galvą, —
jau dviem krikštam palinkusią.
Šaukiau: Pasigailėkite
Manęs, apkaltinto klasta,
Melu, kerštu, savimyla
Kelių į dangų vingiuose.
Bet iš dangaus Perkūnus
Bylojo tik trenksmu,
Naujasis Dievas, Nukryžiuotasis,
Tik savo skausmą tyliai kentė—
Negęstančių gaisrų liepsnoj
Šaukiau: Pasigailėkite!
O į mane nekrikštytos
Žiūrėjo aisčių gentys.
JOGAILA—KARALIUS VLADISLOVAS II (1387 m.)
I
AŠ krivių atbaigiau gadynę,
Vargonais Kristų atlydėjau.
Per mano praregėjimą šviesybių angos atsivėrė
Ant aukurų, vaidilų ir šventųjų girių.
Reikėjo dieviškos jėgos akims atplėšti,
Ilgai vidurnakčių glėby nakvojus.
Vokus įlaužę buvo sunkūs amžiai,
Vyzdžius apraibinus sapnų galybė.
Per mano praregėjimą vargonų fugom
Šventa Dvasia atvėrė širdis.
Nauja gadynė— Dievo dvelksmas—
Vaidilų žemę atgaivino.
II
Nebuvo neapykantos
Skrajūnams aitvarams nei Gabijai,
Kai sugrįžau į Lietuvą su kryžium rankoje.
Ji laukė, lyg dirva, nugeltus pjūčiai,
Lyg obelis, atbudusi žydėjimui.
Ji laukė šimtmečiais,
Po riterių kardais kraujuodama,
Šventosios Dievo tunikos;
Ji geidė būt baltesnė už balčiausią obeli
Ir geltonesnė už brandžiausią varpą.
Sykiu sėja, sykiu branda
Po sausmečių aplankė Lietuvą.
Jai parnešiau lauktuvių “Tėve mūsų”
Palaimą sėjai, paguodą pjūčiai. {maldą—
III
Žinojau, kokias įkapes užvilksite
Ir kokį antkapį iškalsite.—
Sykiu su manimi ilsės karališkos {insignijos:
Vainikas, žiedas, kryžius,
Sykiu, su manimi. . .
Dabar galės per naktį suokt lakštingalos—
Prie atvirų langų nepersišaldys jau karalius:
Mane ten šildys marmurinės įkapės,
Keturgubos meilės liepsna.
Aš būsiu ir žmogus, ir marmuras,
Vidurnakčių pragiedruly s, vidurdienių šešėlis.—
Karališkas vainikas, žiedas, kryžius,
Sustingę marmuro sapne,
Sykiu su manimi ilsės,
Sykiu su manimi dūlės.
Iš spausdinamo rinkinio, rankraštyje laimėjusio Ateitininkų Federacijos poezijos konkurso I premiją.