V. BAGDANAVIČIUS, M.I.C.
VELNIŠKO PERSONAŽO KLAUSIMAS
Labai įdomų, ne vienu atžvilgiu kitokį, blogo žmogaus personažą yra sukūręs anglų rašytojas Graham Green savo romane “Brighton Rock”. Ligi šiol romantinėje kūryboje blogio vaizdavimas yra buvęs glaudžiai susijęs su erotiniu žmogaus nesivaldymu. Čia pavyzdžiu gali būti Baudelaire ar Mauriac romanų personažai, kuriuose aistra yra pavaizduota kaip pagrindinė žmogaus gadintoja. O minėtame Green romane Pinkie yra visiškai ne erotinės aistros valdomas labai gudrus klikos vadas.
Yra ir daugiau priežasčių domėtis šia Graham Green blogio analize žmoguje. Ankstesnėje romanų raštijoje blogas personažas buvo mėgstamas vaizduoti įdomaus subrendusio ir labai rafinuoto žmogaus forma. Kyla klausimas, kodėl taip yra. Atsakymą į tai galbūt galima išskaityti iš visos šio kūrinio analizės. Atrodo, kad blogį žmoguje autorius nori gretinti ne su žmogaus subrendimu, bet su nesubrendimu. Tai yra visai naujas ir neįprastas blogio vaizdavimas modernioje literatūroje. Tačiau šalia to blogis šiame jaunuolyje reiškiasi kaip labai talentingas ir įmantrus visų dalykų organizavimas blogiems tikslams.
Maironio vaza, laikoma prieškambaryje. Joje poeto svečiai palikdavo vizitines korteles
Dar vienu atžvilgiu šis blogio personažas yra vertas dėmesio. Jis čia yra atvaizduotas gavęs katalikišką išauklėjimą ir nepraradęs pagrindinių katalikiškų sąvokų, kaip pragaras, dangus, sakramentai, Mergelė Marija, malda. Jam yra pasilikęs religinis žodynas. Atrodo, kad autorius tuo personažu nori griauti daugumos katalikų pažiūrą, kad užtenka būti tik iš išorės tikinčiu, ir tokiu būdu žmogui dorinės problemos bus išspręstos. Galima sakyti, kad Pinkie visiškai atvirkščiai supranta krikščioniškus terminus.
TRUMPAS ROMANO TURINYS
Romano veiksmas vyksta Anglijoje, Brighton mieste. Čia tarp savęs kovoja dvi klikos, kurios pasižymi įvairiais nuskaltimais iki tarpusavio žmogžudysčių. Tos slaptos organizacijos ir jų veikimo būdai skaitytojui neanglui yra sunkiai suprantamos.
Autorius medžiagą paduoda sutraukta forma, tikėdamas, kad skaitytojas pats apie tai daug žino, tad jam aiškinti nereikia.
Pagrindinė intriga yra ta, kad apie Pinkio įvykdytą vieną nužudymą sužino 16 m. amžiaus jaunuolė. Norėdamas išvengti galimybės, kad ji teisme gali liudyti, Pinkie stovi prieš dvi galimybes: arba ją nužudyti, arba vesti, nes teismuose šeimos narių liudijimai negalioja. Jis pasirenka vedybas. Tačiau vedybinį gyvenimą jis laiko laisvės varžymu ir jo nevertina.
Taip pat ir formaliai vesti jam yra sunkenybių, nes ir jis, ir jo sužadėtinė yra nepilnamečiai. Tačiau su vieno advokato pagalba pasiseka tą reikalą sutvarkyti. Vedybos buvo civilinės. Jo sužadėtinė, katalikiškai išauklėta, tokias vedybas laiko nuodėme. Prieš vedybas ji nori eiti išpažinties, bet susilaiko, nes supranta, kad į nuodėmingą gyvenimą ji eina savo laisva valia. Savo sužieduotinį ji myli, nežiūrint jo nusikaltimų. Vestuvių vakaras atšvenčiamas, net neturint kur apsistoti, nes joks viešbutis nenori jų priimti.
Nors jiedu turi lytinius santykius, tačiau jis vis tiek ja nepasitiki ir ilgisi laisvės. Jis galvoja vienokiu ar kitokiu būdu ją nužudyti. Viena energinga moteris, nepatenkinta policijos pastangomis išaiškinti Pinkio įvykdytą žmogžudystę, pati stengiasi ją išaiškinti ir apsaugoti jaunuolę, kad nebūtų nužudyta. Įvairiais būdais rinkdama žinias ir sekdama jo veiksmus, toji moteris paskutiniu momentu išgelbsti jaunuolės gyvybę.
IŠ ESMĖS BLOGAS ŽMOGUS TARSI NEBIJO MIRTIES
Savo romane Green iškelia gilių nuodėmingo žmogaus dvasios gelmių. Viena iš jų yra ta, kad iš esmės nuodėmingas žmogus tarsi nebijo mirties. Jis yra kažkaip susitaikęs su mintimi, kad yra mirtingas ir pasmerktas. Šiaipjau kasdieninis žmogus niekada nėra susitaikęs su savo mirtingumu. Tai yra paliudijęs ir II Vatikano susirinkimas savo konstitucijoje “Bažnyčia dabartiniame pasaulyje”. Ten apie žmogaus prigimtį yra sakoma, kad “amžinumo sėkla, paimta savyje, neįmanoma suvesti vien į medžiagą; prieš mirtingumą ji sukyla”. Tačiau Green vaizduoja naują, bet nusikaltime subrendusį žmogų, kuris yra lengvai susitaikęs su tuo, kad jis miršta. “Jis žinojo, kad pabaiga turi ateiti, bet tai jo negąsdino. Ji jam atrodė lengvesnis dalykas už gyvenimą” (207 psl.).
Tokia žmogaus samprata yra didesnė blogybė, negu pirmu žvilgsniu gali atrodyti. Ši savęs samprata pagrobia iš žmogaus tą natūralų jo dirvožemį, ant kurio gali būti ugdoma žmogaus amžino išganymo žinia, vedanti ligi kūno prisikėlimo ir amžinos laimės. Į šią nihilistinę žmogaus sampratą yra iš dalies patekusi ir apgaulingai Pinkio vesta žmona. Ji ramiai pasisavino mintį, kad yra pasmerkta. Prie tokios galvosenos ją atvedė Pinkio meilė. “Kiti turi savo išganymą, bet ji turi Pinkie ir pasmerkimą” (194 psl.). Nors ir nebūdama labai nuodėminga, ji laisva valia pasisavina savo mylimo vyro pasmerkimo dalį. “Jeigu jie pasmerkė jį, jie turi pasmerkti ir ją” (189 psl.), taip ji mano. Į šį pasmerkimo solidarumą ji yra patekusi dėl to, kad labai myli savo vyrą (188 psl.).
Mąstant apie šiuos autoriaus personažus, ateina į galvą mūsų laikų akademiniame jaunime pradėjusi reikštis savižudybės idėja. Atrodo, kad ir šie atvejai yra giminingi ir suvedami į Greeno analizę, ypač Pinkio žmonos atveju. Jaunas žmogus kartais pasirenka mirtį visiškai ne dėl didelių gyvenimo sunkenybių.
Kartą Pinkie nei iš šio, nei iš to pradėjo verkti. Jam tada pasirodė, kad jis yra miręs. Jis prisiminė gerai atliktą išpažintį. Įspūdis buvo lyg iš kalėjimo išsilaisvinusio žmogaus. Bet toji mirties nuotaika jam neleido gailėtis už savo kaltes. Jo krūtinė buvo suspausta amžino negalėjimo užmiršti savo nusikaltimą (179 ps.). Jo verksmas buvo verksmas išdidaus žmogaus dėl patirto pažeminimo. Jis buvo žudikas, kuris yra nepagaunamas (174 psl.).
Jaunuolio Pinkie tragikos pagrinde, atrodo, glūdi jo sulaužyta kunigiško pašaukimo priesaika. “Kai aš buvau vaikas, aš prisiekiau, kad būsiu kunigas” (164 psl.). Stebint šį personažą, atrodo, kad jis yra pats save pasmerkęs. Tai žmogus, kuris nenori būti išgelbėtas.
PINKIO OPONENTĖ
Pinkio oponentė ir persekiotoja yra senyva moteris Ida Amold. Taip kaip Pinkie nėra įprastinės aistros žmogus, panašiai ir jo priešininkė čia yra atvaizduota mums neįprastu būdu. Ji, patyrusi, kad jos giminaitis, kuris buvo susijęs su Pinkio gauja, tragiškai žuvo, įtarė, kad už tai kaltas Pinkie. Po tam tikro pasirengimo ji pasidarė jo slaptos veiklos sekėja. Jos veikla ypač reiškėsi tuo, kad ji visus gyenimo faktus sutiko, keldama įvairius klausimus. Ji visus klausdavo, kodėl ir kaip kas nors atsitiko. Jos veikla ilgainiui pasuko ta kryptimi, kad ji labai stengėsi atkalbėti Roželę, kad nesusidėtų su Pinkie. Pagaliau, kai tai jai nepasisekė, ji ir toliau nepaleido jų iš savo akių, būdama tikra, kad Pinkie ją nužudys.
Idą būtų galima laikyti tikrai idealia teisingumo ir dorovingumo atstove, jeigu ne tai, kad ji turi nemaža bruožų, kurie tokiam jos vertinimui netinka. Ji netiki Dievo, ar bent tai neparodo. Ji nėra katalikė, kaip Pinkie ir Roželė. Ji užsiima burtininkavimais ir pagal jų duomenis nori apsispręsti, kaip veikti. Ji mėgsta pasėdėti prie baro su buteliu alaus. Ji turi draugą Clarence, su kuriuo lytiškai santykiauja, tačiau, kai jis siūlosi ją vesti, ji atsisako. Ji sakosi, kad norinti iš naujo pradėti nuo senų dalykų. Ji yra našlė, vienas jos vyrų buvo Tomas. Ji mėgsta lankytis laidotuvėse. Mirtis jai yra visuotinė žmogaus pabaiga. Pomirtiniu gyvenimu ji visai netiki ir nesidomi. Į katalikų dėmesį laidotuvėms ji žiūri, kaip į išpūstą šokinėjimą (36 psl.). Ji pasiryžusi keršyti pati, to negalima palikti Dievui, jeigu ji ir tikėtų jo buvimu, nes ta universaline dvasia negalima pasitikėti (37 psl.).
Tačiau ji žino skirtumą tarp to, kas teisinga ir kas neteisinga. Ji mano, kad Roželė žino skirtumą tarp gėrio ir blogio, tačiau žmogui reikia atsakomybės sąmonės žemiška prasme (199 psl.). Tačiau Ida nesutinka, kad kas nors ją laikytų policininke.
Kai sekame šios įdomios asmenybės bruožus, išsimėčiusius šiame romane, kyla klausimas, ką autorius nori, ją vaizduodamas, pasakyti. Galima įtarti, kad jis čia turi galvoje anglosaksišką kultūrą. Vienoje vietoje jis apie ją sako, kad pasaulyje ji niekur nėra svetima. “Nėra tokios vietos pasaulyje, kur ji jaustųsi svetima” (372 psl.).
PINKIO MYLIMOJI
Tai yra metais už jį jaunesnė restorano padavėja. Ji pateko į Pinkio dėmesio akiratį dėl to, kad atsitiktinai sužinojo apie jo nusikaltimą. Ji rimtai jį pamilo ir su juo sujungė savo gyvenimą, nors žinojo, kad jis yra blogas. Ji buvo katalikiškai išauklėta, bet dėl jo pasirinko amžinos pražūties kelią.
Kartais ji norėdavo eiti išpažinties, tačiau užtekdavo jo pasijuokimo, kad ji nuo to susilaikytų. Pagal Pinkio galvoseną, ji buvo “sentimentali kvailė, kuri gali staiga pasidaryti pavojinga” (176 psl.). Nors ironizuodamas, jis ją laikė gera, bet tik dėl to, kad ji pagelbėtų blogiui. Autorius ją aptaria tokiais žodžiais: “Jis ją gavo panašiai, kaip jūs gaunate Eucharistiją — tik į bumą. Dievas negali išvengti blogos burnos, kuri ryžtasi priimti Eucharistiją savo pasmerkimui”(178 psl.).
O ji taip mąstė apie Pinkie: “Aš myliu tave. Man nerūpi, ką tu darai. Aš myliu tave amžinai. Tu man buvai geras. Kur tu eisi, ten eisiu ir aš” (188 psl.).
Tačiau Roželė galvojo, kad ji yra svetimšalė mirtinos nuodėmės šalyje. Ji buvo nieko neveikimo būklėje. Ji jautėsi laiminga, bet kartu ir bijojo. Kartais ji pradėdavo kalbėti “Tėve mūsų” ar “Sveika Marija”, bet tuoj jai ateidavo mintis, kad melstis nėra prasmės, ne ji jau yra pasirinkusi savo kelią. Ypač jai būdavo sunkūs sekmadienio rytai, girdint skambinant bažnyčių varpais.
Kai Ida atėjusi siūlėsi jai pagelbėti, ji atsakė, kad jau yra apsisprendusi. Kai Ida pasakė, kad jis yra žmogžudys, ji atsakė, kad tai žinanti (197 psl.). Kai, vos išvengusi mirties, ji atsiribojo nuo Pinkio, nuėjo išpažinties. Tačiau ji ėjo išpažinties ne tam, kad gauti nuodėmių atleidimą, bet tik tam, kad pamąstytų. Ji kunigui labai ilgai kalbėjo ir manė, kad jis jos nebuvo gerai supratęs.
BLOGAS ŽMOGUS NETURI TINKAMOS ŽMOGAUS SAMPRATOS
Ką Green norėjo šiuo romanu pasakyti? Tuo klausimu verta susidomėti, nes šis autorius nėra iš tų, kuriuos įvairios pasakojimo aplinkybės nuvilioja nuo to, ką iš tikrųjų norima pasakyti. Tai liudija ir kiti jo romanai bei dramos.
Nėra abejonės, kad šiame kūrinyje jis nori parodyti blogio apraiškas katalikiškoje visuomenėje. Nesunku pastebėti, kad jo katalikiškiems personažams sakramentinis gyvenimas nėra rimta, pagelbinti jėga. Jie yra tik priedas, kuris veikimo motyvų nekeičia. Krikščionybė šiems personažams yra pažįstama, bet nėra reali jų veikimo jėga.
Tai pastebėjus, vis dėlto mums tenka susilaikyti nuo to, kad į šį romaną žiūrėtume, kaip į psichologinį krikščioniško gyvenimo pavaizdavimą, kurio tikslas yra atitikti tikrovę. Priešingai, tai nėra buitinis romanas, bet greičiau tam tikra krikščioniško gyvenimo analizė, kurios dėka yra padaroma tam tikra šio gyvenimo schema.
Tačiau schema, būdama filosifinės krypties kūrinys, turi galimybę parodyti kai ką, ko kasdieninis buitinis gyvenimo vaizdavimas neparodo. Dalykas, kurį ši schema parodo, yra giliai siekianti realybė. Ji parodo, kad nusikaltėlis neturi tinkamos žmogaus sampratos. Jam trūksta tos žmogiškos perspektyvos, kuri galėtų jį vesti į dorą gyvenimą ir net į amžiną laimę. Autoriaus pastangos parodyti nusikaltėlį tokį, kuris yra susitaikęs su savo mirtingumu ir turi tą tikslą.
Tai yra filosofinė šio romano išvada. Bet kokia iš to būtų dorinė arba auklėjimo išvada? Moderni dorinė auklėjimo kalba yra linkusi pradėti nuo to, kad žmogus yra blogas; ji skatina jį nuo to blogumo vaduotis. Bet kur žmogui rasti jėgos iš savo blogumų vaduotis, jeigu jis yra blogybė? Šis romanas mus skatina peržiūrėti savo dorinančias kalbas ir pradėti žmogui atrasti save, kaip kažką vertingo ir aukšto, veikti ta kryptimi, kad tas vertingumas nebūtų sunaikintas. Tik tas, kuris turi ar yra atradęs tinkamą savęs sampratą, gali sugebėti naudotis krikščioniškomis gelbėjimo malonėmis. Kristaus gali būti išgelbėtas tik žmogus, o ne šiaip sau gyvis.
Per mažą žmogaus paties savęs vertinimą pradeda suprasti ir teologai. Robert H. Schuller, knygos “Self Esteem, the New Reformation” autorius, yra paruošęs net statistiką, kokia yra savęs vertinimo padėtis protestantų ir katalikų visuomenėje. Statistika aiškiai parodė, kad krikščionių Bažnyčios neprisideda prie asmenų savęs vertinimo. Tik 35% protestantų ir 39% katalikų paliudijo stiprų savęs vertinimą (18 psl).
Žinoma, savęs vertinimas gali būti klaidinga savo sampratos apraiška. Krikščionybė, stipriai pabrėždama žmogaus priklausomybę nuo Dievo, apsaugoja žmones nuo savęs pervertinimo. Tačiau, antra vertus, Dievas, kuris yra sukūręs žmogų panašų į save, negali turėti nei noro, nei tikslo žmogų sumenkinti ar pažeminti.
Graham Green yra katalikas konvertitas. Jis šiame nuodėmingo gyvenimo nužeminime iki jaunuoliško neišmanymo ir pigaus gudravimo nori kontrasto keliu parodyti doro krikščioniško gyvenimo vertingumą.
Renesanso kultūra buvo linkusi nuodėmėje matyti kažkokią didelę žmogišką paslaptį, kuri priartina žmogų prie jo natūralaus originalumo. Net katalikai moralistai 19-ajame šimtmetyje mėgo taip įspūdingai apibūdinti nuodėmės blogumą, kad iš to, nors ir netiesioginiu būdu, galėjo kilti mintis, kad nuodėmė yra kažkas įdomaus ir nepaprasto. O Graham Green paprasčiausiai nuodėmę nori parodyti, kaip kažkokį subrendimo trūkumą.