MIGUEL ANGEL ASTURIAS
Ištrauka iš romano “Ponas Prezidentas”
Peisažas buvo išbarstytas, oras šaltokas, kartais ledinis, tartum stiklas. Upės ūžimas lankstė nendres. Kalnų tarpekliu bėgdami, nusileido žemyn. Kontrabandininkas pririšo arklius jam žinomoje vietoje, kad sugrįžęs galėtų rasti. Tarp šešėlių, žvaigždėto dangaus šviesa atšvietė upės dėmes. Plūduriavo keista augmenija, augmenija medžių su žaliais raupais, talko akimis ir baltais dantimis. Jos pakrantėse kunkuliavo vanduo, apsnūdęs, riebaluotas, atsiduodąs varlėm.
Nuo salelės ant salelės šokinėjo kontrabandininkas ir generolas su revolveriais rankose, neištardami nė žodžio. Jų šešėliai, kaip driežai, juos persekiojo. Driežai, kaip jų šešėliai. Debesys vabzdžių juos kandžiojo. Sparnuoti nuodai vėjuje. Kvepėjo jūra, jūra, sužvejota girios tinkluose, su visomis jos žuvimis, jos žvaigždėmis, jos koralais,, jos vandenine gyvūnija, jos bedugnėm, jos srovėm... Didelės aštunkojo gleivės lingavo samanas virš jų galvų, kaip paskutinį gyvybės ženklą. Netgi žvėrys neišdrįso spraustis pro kur jie brovėsi. Kontrabandininkas sukaliojo galvą į visas puses, pasimetęs toje grėsmingoje, nepereinamoje ir naikinančioje gamtoje, kaip jo rasės siela. Vienas driežas, kuris neabejotinai buvo ragavęs žmogienos, puolė kontrabandininką, tačiau šis turėjo laiko pasprukti į šalį; blogiau buvo generolui, kuris, norėdamas apsiginti, mėgino pasukti atgal ir sustojo, tartum žaibo blykstelėjimo pakraštyje, susidūręs su kitu driežu, jo belaukiančiu su atvertais nasrais. Lemianti akimirka. Visą jo kūną nukratė pagaugais. Veidas pajuto plaukuotos odos prisilietimą. Neteko žado. Sugniaužė rankas. Vienas po kito pokštelėjo trys šūviai, ir aidas juos kartojo, kai jis, pasinaudodamas pabėgimu sužeisto gyvulio, kuris jam buvo pastojęs kelią, šokinėjo gyvas ir sveikas. Kontrabandininkas dar keletą kartų šovė. Generolas, atsigavęs nuo išgąsčio, pribėgo paspausti jam ranką ir nusidegino pirštus, prisilietęs vamzdžio ginklo, kuriuo anas šaudė.
Aušrai pradėjus rausti, atsisveikino parubežyje. Virš laukų smaragdo, virš tankaus kalnų miško, kurį paukščiai pavertė orkestru, ir virš girių plaukė driežų išvaizdos debesys, ant savo šonų nešdami šviesos lobius.
Išvertė Povilas Gaučys