Tikėjimą apsprendžiantys veiksniai - II

ALFONSAS GRAUSLYS

     Daug yra veiksnių ar įtakų, kliudančių įtikėti; antra vertus, tie patys ar jiems giminingi veiksniai jau turima tikėjimą žlugdo. Tai reiškia, kad ne tik įsigyta pasaulėžiūra lenkia mus jai atitinkantį gyvenimą gyventi, bet ir patsai gyvenimo būdas ilgainiui gali mums vienokią ar kitokią pasaulėžiūrą įteigti. Tad žmogus, kuris krikščionišką pasaulėžiūrą ir josios sielą — tikėjimą brangina ir ją išlaikyti nori, privalo dėl savo gyvenimo budėti. Jis turi žinoti, kurioje gyvenimo dirvoje tikėjimo augalas geriausiai auga ir tarpsta, o kurioje — skursta ir nyksta. Gyvenimiškiau kalbant, jis pirm visko turi įsidėmėti, kad yra tokių ydų ar nedorybių, kurios, įsiveržusios ir įsigyvenusios jo sieloje, gali jo dvasinį pasaulį sudrumsti ir iki šiol jo nebrangintą naują pasaulėžiūrą jam įteigti. Vienas tokių, labai dažnų, nedorų veiksnių, neigiamai veikiančių krikščionišką žmogaus tikėjimą, yra puikybė.

KAS YRA PUIKYBĖ?

     Šv. Tomas Akvinietis sako, kad puikybė — tai netvarkinga savos garbės meilė. Tasai netvarkingumas, anot jo, pasireiškia tuo, kad išdidus nori pasirodyti aukštesnis, garbingesnis negu tikrumoje yra. Todėl kitu atveju šis teologas, puikybę gyvenimiškiau nusakydamas, sako, kad tai yra noras būti didesniu negu esi. Išdidus save per daug vertina tam, kad galėtų iškelti save aukščiau kitų. Šitoksai savęs garbinimas — tai labiausiai paplitusi stabmeldybė.

     Kadangi pagal šv. Raštą "puikybė — kiekvienos nuodėmės pradžia" (Eccl. 10, 15), tai, anot šv. Tomo, puikybė yra ne tik didelė nuodėmė, bet ir didžiųjų nuodėmių šaltinis. Net ir pirmieji žmonės nusidėjo puikybe: jie norėjo pažinti gėrį ir blogį, kad galėtų, patys sau vadovaudami, būti nepriklausomi ir nieko neklausyti. Todėl puikybė, kaipo dvasios nuodėmė, yra didesnė už kūno nuodėmes, nes ji labiau nutolina nuo Dievo.

     Anot II Vatikano Suvažiavimo teologo B. Haeringo, puikybė — tai ieškojimas vertingumo ne Dievo akyse, ne išvidinio vertingumo dauginimas Jo akivaizdoje, bet visa to ieškojimas prieš žmones, neatsižvelgiant į Dievą.

     Kadangi yra beveik begalybė pavidalų, kuriais puikybė gali gyvenime pasireikšti, tad ir puikybei aptarimų labai daug. H. Lacordaire, žymiausias XIX šimtmečio Prancūzijos pamokslininkas, sako: "Kas yra puikybė? Aš, visada Aš, Aš pirm visa kita. Aš kaip pirmasis visatoje. Aš pirm visos žmonijos, Aš pirm Dievo! Kas yra puikybė, jei ne savimeilė?!" Tad išdidus žmogus yra toks, kuris, dvasine prasme, visada stengiasi stovėti aukščiau už kitus ant piedestalo, gyventi scenoje, kad būtų matomas, girdimas, giriamas ir nustebimų lydimas.

     Puikybės turinys ir sąvoka dar labiau aiškėja, kai žvelgiama į visokeriopą daugybę jos pasireiškimų gyvenime. Žinomas Prancūzijos Arso klebonas šv. Jonas Vianney, savo gyvenimiškuose bei vaizdinguose pamoksluose apie puikybės vaidmenį ir jos pasireiškimų dažnumą kalbėdamas, tvirtino, kad "puikybė — tai retežėlis visų ydų rožinyje". Anot šventojo, mes puikybę įmaišome į viską, tartum druską į valgį, nes... kasdien nusikalstame daugiau kaip šimtu puikybės pasireiškimų.

     Tie įvairūs puikybės pasireiškimai eina dviem kryptim: iš vienos pusės — savęs kėlimas, o iš antros — kitų žeminimas. Ir vienu ir kitu atveju nesiskaitoma su bešališka tiesa, o visame viešpatauja asmeninis išdidus šališkumas. Pažvelkime tad į visą eilę puikybės pasireiškimų bei jos nuotaikas.

     Išdidus žmogus priskiria sau neklaidingumą; jam atrodo, kad jo pažiūros yra pilnai pagrįstos ir nesukritikuojamos. Jis nustemba ir piktinasi, jei kas drįsta turėti skirtingas nuo jo pažvalgas. Jam atrodo, kad toksai "nieko neišmano". Puikybės pilnas jis stengiasi visiems aplinkiniams savo nuomones ir pažvalgas diktatoriškai primesti, nes aukštesnės išminties žmonės turi valdyti žemesnius.

     Išdidus, nežinodamas ar nenorėdamas žinoti, kad didžiausia blogybė nuodėmėje, didesnė už pačią nuodėmę, yra laikyti save nenuodėmingu bei teisiu, kaip tik save tokiu teisiuoju laiko. Jei ne lūpomis, tai visa savo nuotaika jisai, kaip tasai "besimeldžiantis" fariziejus, sako: "Dėkoju tau, Dieve, kad aš ne toks, kaip kiti žmonės: plėšikai, neteisūs" (Luk. 18, 11). Jei jam pačiam pasitaiko tikrai didelė nuodėmė, kurią jis pas kitus matydamas piktinasi ir smerkia, tai savo nusikaltimą jis vertina visai kitu mastu. Mat, anot jo, "kas leidžiama Jupiteriui, tas neleidžiama jaučiui", t. y. paprastam mirtingajam, o tasai Jupiteris, suprantama, yra jis pats.

     Tad nenuostabu, kad toksai "neklaidingas ir nenuodėmingas" negali jaustis nieku kitu, kaip tik centru, apie kurį turi visi šokinėti ir jį garbinti. Kadangi ne visi tai supranta ir taip jaučia, nenuostabu, kad išdidus beveik kiekviename susitikime su žmonėmis jaučiasi neįvertintas, užgautas... Išdidaus siela apkartinta nuolatinių užsigavimų. Vietoje užsigauti, jam turėtų kilti mintis: jei kadaise žemė buvo laikoma visatos centru, o vėliau tos klaidos atsisakyta, tai kodėl žmogus neturėtų atsisakyti tos daug pragaištingesnės asmeninės žmogaus gyvenimui puikybės klaidos, kad jis yra visa ko centras?!

     Dėdamasis neklaidingu autoritetu, savų tiesų, kad ir visų įsitikinimu silpnai pagrįstų, atkakliai laikydamasis, jokio pamokymo, kad ir išmintingiausio, nepriimdamas (pamokymo nepriėmimas — tai ypač būdingas puikuolio pažymys!), anot B. Haeringo, "išdidus žmogus yra vertybių priešas". Juk pripažinti vertybes, tai tuo pačiu reiškia nusilenkti joms, o išdidus nusilenkti negali. Jis net vertybių buvimu jaučiasi užgautas, nes jos jį bando varžyti bei reikalavimus statyti. Aukštesnio gi laipsnio puikybė — tai kraštutinis, net kartais liguistas, savarankiškumo bei nepriklausomumo teigimas.

     Čia suminėti puikybės pasireiškimai ne taip lengvai visų pastebimi. Jie labiau išryškėja, kai išdidus atsiranda kitų žmonių tarpe ir kai tie jo pasireiškimai, užgaudami artimo meilę, skaudžiai paliečia juos. Atsiradęs kitų tarpe, išdidus nesiskaito su jais, laiko juos tartum nesančiais ar tik tokiais, kurie tėra vien fonas ar aplinka, kurioje jis tuo labiau gali pasireikšti ir suspindėti. Puikuolį lengviausiai gali tada pažinti iš to, kad jis vien kalba apie save, savo darbus bei sumanymus. Jis ne tik kalba, bet giriasi. Kalbėdamas ir girdamasis, jis svaigsta savo didybe. Kitiems jis beveik neleidžia prasižioti, juos kalbančius nutraukia, tartum be žodžių sakydamas: nutilk, nes vis tiek nieko gero nepasakysi. Patsai girdamasis, jis niekada kad ir aiškiai kitame matomų teigiamybių nepagiria, nes bet kuriam artimo vertingume, jis įmato savo blizgėjimo aptemdymą. Jis yra logiškas: jei jis yra auksas, tai kiti turi būti purvas, kad jis vienas galėtų blizgėti. Čia įsidėmėtini žodžiai, kad "kiekvienas mūsų stato savo buvimą ant kitų nebuvimo" (P. Valery). Tą mintį papildydami, galėtume pasakyti, kad ne vienam artimas tėra tie laiptai, kuriais naudodamasis jis stengiasi aukščiau palipti. Tai vis didybės liga, kuri visame ir visuose aplinkui įtaria ar mato kliūtį tai didybei pasireikšti. Tai kliūčiai iš kelio pašalinti išdidus net gali pavartoti apkalbą, šmeižtą ir visokį artimo apjuokimą ir vis tam, kad šitaip aptamsintoje aplinkoje labiau būtų pastebimas jo tariamo vertingumo pranašumas.

     Susidurdamas su tokiais, kurie jo tikrą veidą moka išskaityti, jo dvasios stovį atskleisti ir jo kaukę nuimti, pajutęs sau pavojų bei gindamas savo didybę, išdidus žmogus greitai susiginčija, susibara ir kitus užgauna. Gyventi su kitais taikoje puikuolis neįstengia, ir todėl jis pasidaro visų nemylimas bei vengiamas.

     Neįmanoma išskaičiuoti visų puikybės pasireiškimų, nes nėra kitos tokios nedorybės, kuri tiek skirtingų kaukių turėtų, po kuriomis slėpdamasis, įvairiais pavidalais galėtų rodytis žmonėms. Puikybė net gali slėptis po nuduoto nuolankumo kauke.

PUIKYBĖS NIEKYBĖ IR ŽALA

     Vokiečių patarlė sako, kad "Dummheit und Stolz wachsen auf einem Holz — kvailumas ir puikybė auga ant to paties medžio". Reiškia, kur yra puikybė, ten nėra išminties. Puikybė yra neišmintinga ir niekinga, nes jos pagrinde glūdi melas. Išdidus arba perdėtai įsivaizduoja savo pranašumą, arba, kad ir savo turimais gabumais remdamasis, tikrai yra pranašesnis, tačiau, kaip pirmuoju taip ir antruoju atveju, jis savo pranašumą grindžia melu, jei mano, kad tasai pranašumas yra vien jo asmeninių pastangų vaisius. Jei prisiminsime tuos gerus polinkius ir gabumus, kuriuos gimdami esame paveldėję ir tuos visus dvasios turtus, kuriuos auklėjimo keliu esame gavę bei tas visas daugelio aukų kaina mums tėvų ar globėjų sudarytas palankias auklėjimosi bei mokslinimosi aplinkybes, tada suprasime, kiek nedaug pagrindų yra vien savim didžiuotis. Štai kodėl išdidųjį apaštalas pagrįstai įspėja: "Ką turi, ko nesi gavęs? o jei gavai, ko giries, lyg kad nebūtumei gavęs!" (1 Kor. 4, 7). Kitu atveju dar stipriau puikybės melą pabrėžia: "Jei kas tariasi esąs šis tas, nors jis yra niekas, tas pats save apgaudinėja" (Gal. 6, 3).

     Labai dažnai išdidus, tartum nepasitikėdamas savo vertingumu, bando jį remti visokiais menkniekiais, žibučiais, dirbtinai pūsdamasis. Tai įvairios tuštybės, to juokingiausio falsifikato manevras, kuriais stengiamasi kitų dėmesį atkreipti į save ir padaryti jiems įspūdžio. Tom visom smulkmenom žemindama save, puikybė tuštybės pagalba nori sulaukti, kad ir nenuoširdžių pagyrimų bei pasigėrėjimų, kuriais jos dvasia minta. Savo "Vargdieniuose" pajuokdamas tuštybės niekybę, V. Hugo yra rašęs: "Nulis, nenorėdamas vaikščioti nuogas, apsivelka tuštybe. O tuštybė! Palinkimas viską papuošti garsiais žodžiais... Tai, kas vadinama garbe ir aukšta padėtim, ir net tikra garbė bei garsas — tai aukso falsifikatas..."

     Kaip niekinga, nes neišmintinga, kuo tik ne pamišimu dvelkianti puikybė gali reikštis gyvenime, tai pavaizduoja F. Werfel savo "Bernadetos giesmėje..." Toje knygoje vienas netikintis skaitytojas Liurdo uolos akivaizdoje pasisako knygos autoriui tikrai beprotiškos, nieku nepagrįstos puikybės jausmus. Tenai tasai rašytojas, protu suvokdamas savo puikybės niekybę, vadina ją idiotiškiausia, juokingiausia, beprasmiškiausia puikybe. Ir tikrai, jo puikybė buvo tokia, kad jis nenorėjo niekam, net savo motinai, už nieką būti dėkingas. Jis laikė save iki pamišimo nepriklausomu, ir todėl vienintele būtybe, kuri jokiai bendruomenei nepriklauso. Jis buvo įsitikinęs, kad niekas jo neauklėjo, niekas nedarė jam įtakos... Jis buvo pats savęs vaisius... Jei jis Dievo nepripažino, tai, anot jo, tai įvyko dėl to, kad jis nebūtų galėjęs pakelti to, kad jis pats nėra Dievas...

     Tokių juokingų, prieštaraujančių sveikam protui puikybės nuotaikų yra nemaža pasaulyje. Susidūrus su jais, prisimena šv. Jono Apreiškime aprašytas pasikalbėjimas: "Tu sakai: "Aš esu turtingas ir pralobęs ir nieko man netrūksta (Jeruzalės Biblijos vertimas — A. G.); o nežinai, kad tu esi nelaimingas ir apgailėtinas, beturtis, aklas ir plikas" (Apr. 3, 17).

     Didžiausia pilnutiniai besireiškiančios puikybės žala tai yra tiesai apakimas ir viso asmeninio dorovinio gyvenimo antgamtiniu atžvilgiu nuvertinimas. Išdidus žmogus jaučiasi stovįs aukščiau tiesos, ir todėl objektyvios, bešališkos tiesos jis negali matyti. Per savo puikybės akinius žvelgdamas į tiesą, jis ją suasmenina ir savo nuotaika nudažo. "Aš" ir to "Aš" sprendimas jam vertingesnis už tiesą. Jis savim tiesą aptemdo. Kas to nemato, kad tai didžiausia žala, kuri tai prigimčiai, tiesos besiilginčiai, padaroma! To dar negana. Puikybė nuvertina ir visą asmeninį dorovinį gyvenimą, nes "ji užgesina kiekvieną dorybę" (šv. Tomas Akv.). Jei kiekviena dorybė geru tikslu, pvz. Dievo pagarbinimu, įprasminama ir suantgamtinama, tai puikuolio dorybes aktai, padaryti tam, kad žmonėms patiktų ir sulauktų iš jų pagyrimo, aukojami ne Dievui, bet pačiam sau. Antgamtiniu atžvilgiu vertinant, tokie dorybės pasireiškimai yra beverčiai. Todėl ir Kristus įspėja: "Žiūrėkite, kad savo teisybės nedarytumėte žmonių akivaizdoje, idant jų būtumėte matomi", nes taip elgdamies "jūs neturėsite užmokesčio pas savo Tėvą, kuris yra danguje" (Mat. 6, 1).

PUIKYBĖ ŽLUGDO TIKĖJIMĄ

     Jau visa, kas iki šiol čia pasakyta, atrodo, pakankamai mus paruošė šiai išvadai, kad pilnai išsiskleidusi kurio nors žmogaus gyvenime puikybė jam neleidžia tikėti. Tačiau, žvelgdami į tuos pradus, kurie krikščioniškąjį tikėjimą įkvepia bei pagrindžia, o taip pat ir į tuos įpareigojimus bei praktiką, kurių jis reikalauja laikytis, dar labiau įsitikinkime, kad puikybė ir krikščionybė yra nesutaikomi.

     Krikščioniškas tikėjimas remiasi Dievo, Kristaus autoritetu, o kas yra maištingesnis, neklusnesnis, kas labiau kritikuoja kiekvieną autoritetą bei vertybę, jei ne išdidžios dvasios žmogus? Jis nepripažįsta jokio kito autoriteto, kaip vien save patį.

     Tikėjimas — tai Dievo garbinimas, išdidus save garbina ir daro viską, kad ir visi kiti jį garbintų.

     Nepripažindamas jokios priklausomybės nuo nieko, jis nepripažįsta priklausomybės ir nuo Dievo. Gyvenimiškai kalbant, jam Dievas neegzistuoja. Juk kas savęs yra pilnas, tame Dievui ir jo tiesai vietos nėra. Puikybė — tai užsidarymo, užsisklendimo nuo visų pašalinių įtakų stovis, taigi, ir nuo Dievo. Kur tik save tematoma, apie save vien kalbama, ten kito, taigi ir Dievo, nematoma, "kur save per daug apšviečiama, ten tiesa aptemdoma".

     Išdidus Dievą bei religiją visai suniekina ir tai ta prasme, kad jis sukuria savąją religiją, kurios turinys yra jis pats. Vyskupas F. Sheen šitą puikybės požiūrį ypatingai pabrėžia. Anot jo, puikybė neleidžia tikėti religiniu tikėjimu, nes per ją sieloje Dievo vietoje pastatomas savojo "aš" stabas ir, paneigus priklausomybę nuo Dievo, savi norai paverčiami įstatymu. Tokiam žmogui tiesa pasidaro tai, ką jis tiesa laiko. Aukščiausias puikybės laipsnis, anot jo, kaip tik ir pasiekiamas tada, kai pasiskelbiama savu įstatymu, savu teisėju, kai paskelbiama sava dorovė bei savasis Dievas. Bet tokių puikuolių galima būtų paklausti:

jei jie susidaro laisvos kūrybos religiją, kodėl jie nesusidaro savos matematikos? Ar jiems neateina į galvą, kad panašiai kaip matematika svarstoma yra savų dėsnių, taip ir religija saistoma tiesos?!

     Puikybė nesutaikoma su krikščionybe ir tuo atžvilgiu, kad ji yra melas, pagrįstas melu. Tikrai ar nėra melas, jei žmogus, tikrumoje priklausomas daugeliu atžvilgių nuo kitų, skelbiasi nepriklausomas nuo visų?! Ar jo didžiavimasis savim nėra melas, kai atsimenama, kad žmogaus protas taip dažnai klysta ir į svarbiausius buvimo bei gyvenimo klausimus neranda atsakymo: kai jo valia taip palinkusi į pikta ir taip nepastovi gerame?! Kai puikybė persunkia žmogų melu, ten jau tiesai vietos nėra, nes apaštalo žodžiais tariant, "koks yra bendravimas tarp teisybės ir neteisybės? arba kokia gali būti vienybė tarp šviesos ir tamsos?" (2 Kor. 6, 14).

     Krikščioniškame tikėjime yra paslapčių; visa krikščionybė — tai viena didelė paslaptis, kaip tad išdidusis gali tikėti, vadinas, protu nusilenkti? To negana, nes tikėjimo paslaptys yra atžymėtos nuolankumo antspaudu, nes jos yra ne kas kita, "kaip į mus ateinančio Dievo meilės įkvėptas nuolankumas". Jei žvelgsime kad ir į tas didžiąsias krikščionybės tiesas: Dievas tapo žmogumi. Dievo Sūnus tartum piktadaris mirė ant kryžiaus, Švč. Sakramente duonos ir vyno pavidalais pasiliko mūsų tarpe — juk tai vis dieviško nuolankumo stebuklai. Tik Dievui giminingos nuotaikos žmogus tegali šias paslaptis priimti. O iš kur savim remdamasis puikuolis suras to nuolankumo vandens, kuris jam padėtų puikybės ugnį užgesinti?

     Krikščionybė reikalauja savo gyvenimą su jos skelbiama tiesa derinti: ji reikalauja savo sąžinės bei krikščionybės skelbiamų įstatymų, įsakymų bei nurodymų laikytis. Kaip gali visa tai išdidusis pakelti, kad jo visa nuotaika, anot šv. Rašto, dvelkia tuo pirmojo maištininko prieš Dievą Liuciferiaus šūkiu: "Netarnausiu?!"

     Krikščioniškoji religinė praktika reikalauja savo neužtenkamumą bei silpnumą pripažinti ir todėl melstis; ji reikalauja savo nuodėmingumą jausti ir prie jo prisipažinti — o tai vis tokie reikalavimai, kurie puikuolio dvasiai visai svetimi.

     Kaip pagaliau puikybės pilnas žmogus galės vykdyti labiausiai krikščionybės reikalaujamą artimo meilės įstatymą, kai puikybėje žmogus temato vien save ir tuo būdu kitų reikalams ir vargams yra apakęs?! Patyrimas gi rodo, kad puikybė kietina širdį, daro žmogų nejautrų, negailestingą ir net žiaurų. Tai vis todėl, kad kiti žmonės jam beveik ne žmonės, o vien tik priemonės, kurios turi tarnauti tam, kad jis galėtų pasireikšti. Puikybės įkvėptas pasipūtimas, įžūlumas, su kitais nesiskaitymas ir net jų niekinimas bei nemandagumas — tai vis tokios puikuolio nuotaikos, kuriomis jis nuolat artimą užgaudamas, artimo meilės dorybę pagrindinai daro neįmanomą. Ar galima tad po visa to stebėtis, kad Kristus priekaištaudamas savo priešams sakė: "Kaip galite tikėti jūs, kurie imate garbės vieni iš kitų ir neieškote garbės, kuri yra iš vieno Dievo?" (Jon. 5, 44); arba kai apaštalas rašė, kad "Dievas priešinasi puikiems" (Jok. 4, 6).

     Kad įvairiuose krikščionybės suskilimuose bei atskilimuose tarp kitų veiksnių ir abipusė puikybė yra suvaidinusi savo liūdną vaidmenį, tai tam, kuris krikščionybės istoriją pažįsta, nėra naujiena. Skaudu tačiau, kad žemiškasis pradas Bažnyčioje dažnai istorijos bėgyje žemino dievišką pradą; jis jį žemina ir šiandien. Dar skaudžiau, kad šitais žeminimais piktai naudojasi tikėjimo priešai, nes jie tik tiek yra stiprūs ir mums pavojingi, kiek mes esame ydingi, netobuli ir silpni.    * * *