■ Apie bendravimą
Lietuvių išeivių tarpe bendravimo su tautiečiais Lietuvoj klausimas šiuo metu yra bene pats opiausias. O kaip okupuotoj Lietuvoj? Šnekėte ten gal pasišnekama, bet ne per viešai. Iki šiol tenykštėj spaudoj apie išeivius iš viso buvo beveik neužsimenama. Tik neseniai kai kurie žurnalai ("Literatūra ir Menas", "Kultūros Barai") pradėjo dėti išeivijos kultūrinių žinių, o "Kultūros Barų" šių metų 3 numeryje atspausdintas ir redakcinis pasisakymas "Apie kultūrinį bendravimą". Jame rašoma:
"Pažangūs užsienyje gyvenantys lietuviai, vargo ar kitų priežasčių priversti pasirinkti emigrantų dalią, visuomet buvo ir yra jautrūs, gero linkintys Tarybų Lietuvai, gyvai domėjosi ir tebesidomi jos ekonominiu, kultūriniu gyvenimu. Žymiai sudėtingesnė buvo ir lieka "naujųjų emigrantų", antrojo pasaulinio karo audros išblaškytų po pasaulį, padėtis. Ir nors kultūrinis bendravimas su gimtuoju kraštu iš pradžių buvo tik idėja, — vieni ją sutiko su neslepiamu priešiškumu, kiti — santūriai, bet neskubėdami atmesti, treti — tegul jų vieniši balsai ir tirpo nepritarimo gaudesyje — bendravimo principe įžiūrėjo ir prasmę, ir poreikį. Nemaža tulžies išlieta, dar daugiau iečių sulaužyta, besiginčijant dėl to užsienio emigrantinėje spaudoje, bet laikas tarė savo žodį, ir šiandien kultūrinis bendravimas, nežiūrint visų jo ribotumų, yra konkretus gyvenimo tikrovės faktas...
Įvairūs keliai atveda žmones į emigraciją. Įvairūs jausmai juos sieja su tėvyne. Kaip ir kiekvieną viešai pareikštą mintį apie kultūrinį bendravimą, galimas dalykas, ir šiuos žodžius tam tikra emigracinės spaudos dalis pasitiks su įprastine jai pagieža, kaltinimais, įtarinėjimais. Ką gi, mes nesiruošiame su jais polemizuoti. Pagaliau ir šios mintys adresuotos ne liūdnai pagarsėjusiems "veiksniams", ne jų trubadūrams, o tiems geros valios lietuviams užsienyje, kurių širdžių nekausto nusikaltimo našta, o sąmonės — prietarų retežiai".
Pilnas bendravimas įmanomas tik laisvų su laisvais. Tuo tarpu Lietuva yra okupuota: iš Lietuvos čionai atvyksta suvaržyti; nuvykęs į Lietuvą, esi suvaržytas; laisvas pasikeitimas taip pat neįmanomas, nes religiniai bei kultūriniai leidiniai Lietuvoj nepasiekia tų, kuriems jie siunčiami. Visi šie suvaržymai parodo Lietuvą ir joje gyvenančius tautiečius nesant laisvus.
Išeiviai gi labai nori su savo tauta palaikyti ryšius. Veiksnių konferencija Clevelande teigė, kad tai yra net būtina pačių išeivių gerovei: "Savo dvasiniam, kultūriniam bei tautiniam tapatumui su savo tauta išlaikyti laisvieji lietuviai privalo kuo glaudžiau bendradarbiauti su Lietuva".
Taigi, bendrauti norima, ir bus bendraujama, tačiau saugojantis — nepritariant lietuvių tautos nelaisvei, bet siekiant jos išlaisvinimo. Kol lietuvių tauta nėra savarankiška, bus suvaržymų — pilno bendravimo nė negalima tikėtis.
■ Kodėl nyksta parapijos
Ateity balandžio nr. gyvame reportaže, apklausinėj ant Mt. Carmel, Penn. (JAV), lietuvių parapijos naują amerikietį kleboną ir parapiečius, atskleidžiami įdomūs, bet kartu ir liūdni faktai: toj vyskupijoj tėra du lietuvių kilmės kunigai, abu klebonavę lietuvių parapijose; vienam atsisakius ir gavus nelietuvišką, jo vietą užima amerikietis; parapijoj lietuviai senyvi; bažnyčioj mišios buvo vien angliškai net ir prie lietuvio klebono, nors giedama dar ir dabar lietuviškai. Amerikietis klebonas nesuprantantiems angliškai stengiasi bent išpažinties parūpinti lietuvį kunigą, o pats, vieno parapiečio žodžiais, "ir lietuviškai mokinasi". Žmonės pamažu prie visko pripranta.
Ateities redakcija įvade sakosi norėjusi sužinoti, ar ir čia, šioj parapijoj, susiduriama su "sistema, kuri mūsų parapijų išlikimu yra visiškai nesuinteresuota". Ji nedaro jokių išvadų, tik apklausinėjusiųjų paskutiniuose žodžiuose skamba netikrumas: "Ir žinok, tu, žmogau".
Kalbant apie mūsų parapijų nykimą, dažnai, deja, teisingai linksniuojama nesuinteresuota amerikiečių Bažnyčios "sistema". Tačiau jų blėsimo priežasčių yra ir kitur, kaip gyvai byloja Ateities reportažas: išsikėlimai, jaunosios kartos nutautimas, vyresniosios kartos išmirimas, kunigų stoka ir kt. Tai nurodo ir mūsų pačių atsakomybę, kaip kad pereitame "L. L." numeryje teigė kun. Pranas Garšva, M.I.C. (224 psl.).
■ Ar merdim, ar neinformuojam?
America žurnale gegužės 11 d. pasirodęs straipsnis "Sudieu daugialytiškumui" suteikė mums progą pasisakyti, kad "vietiniai nesupranta ir nevertina mažumų" ir kad reikia lietuvių, kurie "teigiamais ir įtakingais ryšiais" padėtų vietiniams mus tinkamiau pažinti ("L. L.", birželis, 223 psl.).
Viena tokių informavimo priemonių yra straipsniai vietinėje spaudoje, o ypač į neigiamus straipsnius reaguojantys laiškai redakcijai. (Prie tokių neigiamų straipsnių priskirtini ir sovietų propagandiniai reportažai).
Kaip buvo reaguota į aukščiau minimą straipsnį? America žurnale pasirodė tik vienas lenkų kilmės amerikiečio laiškas. Skaitytojai galėtų pasidaryti išvadą, kad T. F. Magnerio teiginiai lietuvių atžvilgiu teisingi — kad lietuviai tikrai jau baigia išmirti.
Savo darbais užsiėmę vieni nesugebam, kiti nesuspėjam net laiškų redakcijai parašyti. Kas darytina? Reaguoti bei informuoti vietinę visuomenę per vietinę spaudą nebegalime palikti privačiai iniciatyvai. Čia tokių organizacijų, kaip ALT ar Lietuvių Bendruomenės, specialiai tam tikslui steigtino informacinio skyriaus uždavinys.
Darbininkas savo skaitytojams visa serija straipsnių argumentavo prieš T. F. Magnerio idėjas, birželio 11 pastebėdamas, kad "tikriausiai nei jis, nei (America) redaktorius apie mūsų pastabas nieko nepatirs".
Kodėl nepatirs? Ar kad tikrai merdim, ar kad dar vis nesiteikiam suorganizuoti tikro vietinę visuomenę informuojančio biuro?
■ Jaunimas ir religija
Neseniai diskutavome apie jaunimą ir religiją (žr. "L. L." birželio nr. 238 psl.). Panašios idėjos buvo pažertos ir Christianity Today žurnale (gegužės 24 d.), kur nurodomi sekantys prisimintini dėsniai: 1) mes dirbam, bet tik kartu su Dievu; galutinai paties Dievo aukščiausia dvasia įtikina ir duoda naują gyvenimą; 2) Bažnyčios bendruomenė turi būti grindžiama ne tiek organizaciniais, kiek tarpasmeniniais ryšiais; 3) tarp Bažnyčios ir jaunimo geriausiai tarpininkauti gali jauni žmonės, maždaug 30 m. amžiaus; 4) veikla turi būti praktiška, konkreti; ir 5), jei norim būti šių laikų jaunimo išklausyti, turim būti visiškai tiesūs, nuoširdūs (honest).
Ar pirmojo dėsnio tiesa paveikia mus? Kiek Bažnyčioj lietuvių tarpe yra palaikančių krikščioniškai asmeninius ryšius su jaunimu? Ir kiek tokių jaunųjų 30 m. tarpininkų? Kur konkretūs darbai ir nuoširdus tiesumas?
■ Ispanijoj
Ispanijoj tebejaučiama valdžios diktatūra, bet katalikų tarpe plinta judėjimas, siekiąs tiek politinės laisvės, tiek socialinės žmonių gerovės.
Vyskupams suvaržius Katalikų Akcijos narių veiklą (žr. "L. L.", gegužės nr. 179 psl.), iš Katalikų Akcijos oficialiai išstojo Jaunų Katalikų Darbininkų ir Katalikų Studentų Organizacija. Vėliau juos pasekė Darbininkų Brolija, pažadėdama ir toliau dirbti žmogiškai ir krikščioniškai darbininkų klasės gerovei kelti".
Navarros universitetui buvo sumažinta valdžios pašalpa dėl to, kad jam vadovaująs kunigų ir pasauliečių "Opus Dei" sąjūdis, tapęs tiek įtakingas, kad net konkuruoja su valdžios propaguojamu "Falangės" sąjūdžiu.