Vytautas Peseckas

KELIONĖ

Ne lygumos, ne upės, ne veidai
Ir ne atsiminimai tolsta,
Bet vienas as kažkur taip sau. . .
Galbūt, sakau, likimas.
Srovė. Gal vėjas.
Galbūt taip reikia,
Taip plaukti nežinia.
Norėtųsi sustot ir grįžti,
Bet negali.
O krantas tolumoje tirpsta.
Ir tirpsta viskas:
Upės, lygumos, veidai. . .
Ir praeitis, kaip sfinksas,
Paskęsta migloje toli. . .

❖ ❖ ❖

Einu.
O nežinau, kur eiti.
Aplink tie svetimi, tie dideli,
Tie prakeikti kalnai.
Atsisuku. Ir šiaurės vėjas
Sustoja prie manęs.
Pasklinda kvapas
Pušų ir jūros, prakaito ir kraujo,
Ir dūmų žemės, degančios kovoj.
O lygumos!
. .
Ir šauksmas tolimas
Žaibais supurto mano kūną.
O Dieve! .
.

O KAPITONE!

Audra grobuoniškai rankas išskėtus krito,
Ir draskė laivo stiebą jūrų platumoj.
. .
Ir draskė vėjas veidą ir akis lig ryto,
Kaip drasko kūną skausmas žemėj svetimoj. . .
Ir apkabino kapitoną šaltos liūtys,
Ir apkabino žodžiai debesų juodi:
Įtėviškę, o kapitone, nepakliūsi,
Į tėviškę tave atneš laivai kiti. . .
Kiti iškels ir tavo vėliavą virš uosto,
Kiti kalbės, kad tavo žygis nuostabus. . .
Bet tau
vienatvės dainomis liūdėt ir guostis
Ir tik sapne jūreivių gretose nubust. . .